Muzika

Nemadingas klasikų traktavimas

Estijos profesorių trio koncertas festivalyje „Sugrįžimai“

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa, Mari Tampere-Bezrodny ir Peteris Paemurru

Balandžio 25 d. viename iš festivalio „Sugrįžimai“ koncertų Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje griežė Estijos muzikantai – profesorių trio: Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa (fortepijonas), Mari Tampere-Bezrodny (smuikas) ir Peteris Paemurru (violončelė). Gražiai išleistame lankstinuke Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė rašo: „Džiaugiamės, kad mūsų šalyje jau dešimtą kartą skamba festivalio „Sugrįžimai“ muzika, kad prieš 10 metų Fondas vienas pirmųjų atkreipė visuomenės dėmesį į mūsų tautiečių muzikų „klajones“ po pasaulį ir visiems jiems priminė apie tėvynę Lietuvą. Taigi džiaugiamės, kad per šį dešimtmetį suartėjome su išvykusiaisiais, kad pajutome jų troškimą dažniau lankytis, muzikuoti savo gimtinėje ir pasidalinti tais kūrybiniais pasiekimais, kurie kartais mums yra toli arba mažiau žinomi.“

Balandžio 25 d. koncerto „klajoklė“ – Lietuvos muzikos mėgėjams ir profesionalams pažįstama Aleksandra Juozapėnaitė. Dar gyvendama Lietuvoje, ji sėkmingai derino koncertinę veiklą su pedagoginiu darbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Išvykusi dėl kitų priežasčių, nei daugelis jaunų talentingų mūsų atlikėjų, kurie po stažuočių užsienyje pasilieka ten gyventi nematydami perspektyvų prasmingai veikti savo tėvynėje, A. Juozapėnaitė Estijoje tapo Eesmaa ir įsitvirtino šioje šalyje kaip gerbiama Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorė bei koncertuojanti pianistė. Ji studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. O. Šteinberg fortepijono kl.), vėliau tęsė studijas Maskvos konservatorijos aspirantūroje (prof. J. Zako kl.), 1976–1977 m. stažavosi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje (prof. C. Helffer ir I. Loriod kl.). 1960 m. tapo tarptautinio pianistų konkurso Minske laureate (III vieta), 1968 m. pelnė I premiją M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų varžytuvėse Vilniuje. A. Juozapėnaitės solinių koncertų Lietuvoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje ir kitose šalyse skaičius įspūdingas – 1500. Ji rengia meistriškumo pamokas, skaito paskaitas metodikos klausimais Lietuvoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kitur, yra kviečiama į tarptautinių pianistų konkursų žiuri. Dalyvauja kameriniuose ansambliuose, yra išleidusi kelias kompaktines plokšteles. Turi ši pianistė ir garbingų apdovanojimų – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną, Estijos Heino Eller premiją. Pastaraisiais metais ji kelis kartus konsultavo jaunuosius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pianistus.

Įspūdingos, prasmingos ir abiejų stygininkų profesorių iš Estijos kūrybinės biografijos. M. Tampere-Bezrodny studijavo Maskvos konservatorijoje, o aspirantūrą baigė legendinio smuikininko I. Bezrodno klasėje. Kaip solistė, griežė su daugeliu žymių simfoninių orkestrų, rengė rečitalius daugiau nei 30-yje šalių Europoje, Amerikoje ir Azijoje, buvo daugelio smuikui skirtų kūrinių pirmoji atlikėja. Šiuo metu yra Estijos muzikos ir teatro akademijos ir Suomijos J. Sibelijaus akademijos profesorė. Nuolat veda meistriškumo kursus įvairiose šalyse, dažnai kviečiama į tarptautinių konkursų žiuri.

Violončelininkas P. Paemurru gimė 1948 m. Taline, žinomų muzikantų šeimoje: tėvas – Talino konservatorijos profesorius, motina – kompozitorė, docentė. Baigęs Talino valstybinę konservatoriją, studijas tęsė Maskvos konservatorijoje (prof. S. Širinskio violončelės kl.). Čia baigė ir aspirantūrą. Po to dirbo pedagoginį darbą Estijoje, o 1979–1980 m. profesoriavo Kairo (Egiptas) konservatorijoje. 1981–1984 m. griežė Meksikos filharmonijos orkestre. Šiuo metu yra Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Styginių instrumentų katedros vedėjas. Veda meistriškumo pamokas Vokietijos, Švedijos, Izraelio muzikos akademijose, koncertuoja solo, kamerinės muzikos ansambliuose, dalyvauja daugelyje tarptautinių muzikos renginių visame pasaulyje.

Profesoriai iš Estijos „Sugrįžimų“ koncerte griežė be atlygio. Jie nepagailėjo savo energijos bei laiko ir pateikė gausiai susirinkusiems klausytojams didžiulę, atsakingą ir visais atžvilgiais sudėtingą dviejų dalių programą. Tai – koncerto pirmoje dalyje pianistės rafinuotai solo paskambinti M.K. Čiurlionio 5 preliudai (Des-dur (Pastoralė), Nr. 2, op. 7; d-moll, Nr. 1, op. 21; g-moll, Nr. 4, op. 33; g-moll, Nr. 5, op. 33); Nr. 1, op. 31) ir Noktiurnas cis-moll, op. 6, dvi L. van Beethoveno Sonatos – violončelei ir fortepijonui C-dur, Nr. 1, op. 102, bei smuikui ir fortepijonui Es-dur, Nr. 3, op. 12. Po trumpos pertraukėlės skambėjo du Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei – J. Brahmso H-dur, op. 8, ir J. Räätso (g. 1932) Nr. 7, op. 152.

Taigi galima teigti, kad visą šį vakarą scenoje „karaliavo“ A. Juozapėnaitė. Klausytojai, jau anksčiau ne kartą girdėję šios pianistės traktuotes, galėjo ją įvertinti kaip solistę, dueto ir trio narę, kaip skirtingų stilių muzikos, smulkios ir stambios formos kūrinių interpretatorę. Kaip ir galima buvo tikėtis, M.K. Čiurlionio miniatiūros nuskambėjo trapiausiai, duetų Sonatos – įtempčiau, net fiziškai, garso prasme, stipriau, o trio atliekami stambios formos opusai – galingai (paskutinis programos kūrinys – J. Räätso Trio – buvo pagrotas visais atžvilgiais dar audringiau nei J. Brahmso). Žinant Muziejaus akustiką – net triukšmingai. Pianistė ansamblinius kūrinius fortepijonu „Petrof“ skambino truputį pakėlusi jo dangtį, ryškiai pirmaudama, vadovaudama savo kolegoms. Per visą koncertą buvo jaučiamas atlikėjų meistriškumo, net charakterių skirtingumas.

Štai nuostabaus grožio L. van Beethoveno violončelės Sonatos traktuotėje buvo girdimos prof. P. Paemurru pastangos groti jautriai ir gražiu tembru savo nedideles solo frazes (pvz., I dalies pradžioje), o ansamblyje jo instrumentas skambėjo daug blankiau nei energinga, valinga ir techniškai nepriekaištinga pianistės greita muzika bei labai tiksliai nušlifuotas ir rafinuotai išbaigtas ramios fortepijono muzikos frazavimas. Atrodė, nė vienas garsas neatsiranda be įdėmios ir iš anksto numatytų sumanymų kontrolės. Tai pasakytina apie fortepijono partiją, o ansamblyje tarsi svarbiausia buvo sinchroniškumas, tam tikrų muzikos charakteristikų perteikimas, dinaminis intensyvumas, paliekant kolegą su jo rūpesčiais antrame plane.

Panašiai buvo atlikti ir L. van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui, tik čia atrodė dar sudėtingesnė ir reikšmingesnė fortepijono partija, kurią pianistė meistriškai nuspalvino įvairaus tembro skambesiais, tiksliai ir raiškiai frazavo, grojo labai aktyviai ir garsiai kulminacijoje. Smuikininkė tarsi stengėsi neatsilikti, įterpti į šios muzikos audinį ir savo replikas, kuriomis nelabai sėkmingai bandė pritarti kolegės valiai. Susidarė įspūdis, kad kūrinys mažai repetuotas, netikslus garso balansas, o M. Tampere-Bezrodny smuikas čirškė neišraiškingai ir monotoniškai, net nekokybiškai.

Pirmoje koncerto dalyje L. van Beethoveno Sonatų traktuotėse vyravo tarsi modernus požiūris į šio kompozitoriaus muziką, o antroje, kur skambėjo J. Brahmso trio, dar ryškiau buvo juntama tendencija groti labai ryžtingai, valingai, kulminacijose – galingai, akcentuojant ne tik frazių viduryje svarbesnius akordus, bet ir pabaigas. Tylūs lėtosios dalies skambesiai rutuliojosi ramiai, nesujungti minties prasme. Šis kūrinys ansambliškai buvo sklandesnis, labiau surepetuotas, abu stygininkai dėjo pastangas griežti gyviau, fiziškai garsiau, tačiau čia dar labiau lyderiavo pianistė, ryškiai lenkdama ansamblio dalyvius savo profesiniu meistriškumu, partijos išbaigtumu, charakteriu, fizinėmis galimybėmis.

Labai triukšmingu, virtuozišku, pagrįstu tam tikromis ritminėmis grupėmis, sukurtu modernia muzikos kalba, kurioje vyrauja aštrios harmonijos ir ritmikos keliama įtampa, tik trumpam retkarčiais pertraukiama nedidelėmis ramybės salelėmis, J. Räätso Trio profesoriai užbaigė savo sudėtingą ir įtemptą vakaro programą.

Pastaruoju metu kartais girdime kai kurių mūsų profesionalų (!) nuomonę, kad gilus ir prasmingas praeities klasikų kompozitorių kūrinių traktavimas šiais laikais jau nebemadingas, reikia groti kuo greičiau ir dinamiškiau, kuo ryškiau ir intensyviau. Tai atitiktų šių dienų muzikos vartotojų norus girdėti sukrečiančius intensyvius virpesius, suteikiančius adrenalino (madingas terminas!) atbukusiems nuo gyvenimo įtampos individams.

Tikėkimės, kad tokios mintys nekilo šio vakaro muzikavimu sužavėtai publikai, audringais aplodismentais dėkojusiai atlikėjams.