„7md“ iš toli

Alvydas Lukys. „Šaligatvis“. 2003 m.

Atėjus į kokią nors parodą, pavyzdžiui, Londone, ir parodžius spaudos pažymėjimą, manęs visada paprašo užrašyti leidinio, kuriam atstovauju, pavadinimą. Daug negalvodama kuo aiškiau išraitau: „7 meno dienos“ ir paskui išverčiu: „7 Days of Art“. Bet pastarasis veiksmas – visiškai bereikalingas, net absurdiškas. Niekas neverčia laikraščių pavadinimų – juk sakom „Le Monde“ ir „Pravda“, o ne „Pasaulis“ ir „Tiesa“ (nes tai būtų jau visai kiti laikraščiai). Tai kodėl verčiu „7 meno dienas“? (Ir tai darau ne vien aš.)

Aišku, tam, kad jie suprastų, jog čia ne šiaip abrakadabra, bet solidus savaitraštis, apžvelgiantis meno įvykius, nors ir vienoje šalyje, o dažniausiai – viename mieste, bet vis tiek tam tikras autoritetas. Bet tai tik iliuzija. Už Lietuvos ribų „7 Days of Art“ yra toks pats bereikšmis žodžių junginys kaip ir „7 meno dienos“, kitaip tariant – irgi abrakadabra, tik angliškai. Kad ir ką šnekėtų postmodernistai, vis tiek egzistuoja centrai ir periferijos, o žvelgiant iš centro, periferijos herojai tėra tik įkyriai zyziančios musės. Tiesą sakant, taip atrodo ir žvelgiant iš kitos periferijos.

Kad būtų aiškiau, galima įsivaizduoti neįveikiamą susidomėjimo trūkumą ir priešinga kryptimi. Pavyzdžiui: ką jums sako laikraščio „Borehamwood and Elstree Times“ pavadinimas? Jis gi angliškas, taigi šiuolaikiniam skaitytojui visiškai suprantamas, bet kartu – tuščias. Jeigu paskaitytumėte tą laikraštį (kurį penktadieniais nemokamai įmeta į mano pašto dėžutę), irgi nieko sau įdomaus tikriausiai nerastumėte. Negi jums rūpi, kad kažkur Anglijos kaime uždaromas vietinis paštas? Arba kad vienos pradinės mokyklos direktorei pavyko gauti daugiau kompiuterių? Arba kad vienas pensininkas iš savivaldybės gavo 20 000 svarų (net be jokio teismo) už tai, kad susižeidė pargriuvęs ant nelygiai įdėtos šaligatvio plytelės (hm, Vilniuje būtų tikros aukso kasyklos)? Nemanau, kad kam nors, negyvenančiam tame Boremvude, tai gali būti įdomu. Ir atleiskite, kad tiek daug spaudos ženklų surašiau apie tai pasakodama – mat kol kas čia gyvenu ir todėl tiksliai žinau, už kurios plytelės užkliuvo tas pensininkas (ir net kokios ji spalvos bei formos), ir galiu įsivaizduoti, kaip jis ramiai sau ėjo tamsiąja gatvės puse tikėdamasis išvengti kamšaties, kuri visuomet susidaro saulėtoje pusėje, mamoms su vežimėliais, treninguotiems jaunuoliams ir senutėms nardant iš vienos parduotuvės į kitą. Ir staiga – ta plytelė, jis susilaužo koją, praleidžia mėnesį ligoninėje, o per tą laiką numiršta jo senutė žmona, jiems taip ir nespėjus pasimatyti. Liūdna ir tragiška istorija.

Vis dėlto nepaisant jų objektyvaus nereikšmingumo pasaulio procesams, ir „Borehamwood Times“, ir „7 meno dienos“ yra labai reikalingi – jie telkia, net kuria bendruomenes, yra savotiškas cementas. Efemeriški vienadieniai nutikimai, pasidžiaugimai ir pasipiktinimai dėl smulkmenų (globaliu ar egzistenciniu požiūriu) bus amžiams užfiksuoti laikraštyje, kuris iš tikrųjų taip pat yra efemeriškas ir vienadienis, tylus nuobodulio papildinys, mielas kavos ir kelionių autobusais palydovas, išplepantis nebūtinas naujienas. Perskaityti šimtų ar net tūkstančių žmonių, trumpam užsibuvusių tarp reikalų, tie nutikimai ir naujienos pateks į kasdienybės diskursų apytaką, įsiterps į pokalbius ir taip stiprins ryšį bendros patirties jausmu. Čia ypač gerai veikia pačios banaliausios patirtys, pavyzdžiui, žinojimas, kad kiti irgi kliūna už tos nelygiai padėtos šaligatvio plytelės, kuri net gali pakeisti jų (ir mano) likimą.

Žinoma, „7 meno dienose“ apie tą šaligatvio plytelę būtų parašyta visiškai kitaip. Visai ne tada, kai pargrius už jos užkliuvęs pensininkas ir gaus krūvą pinigų, niekas net nelauktų tokio „skandalo“. Paprastai ji, šaligatvio plytelė, nusipelnytų vietelės laikraščio puslapyje tada, kai už jos kasdieniškai ir be jokių fizinių pasekmių užkliūtų dailės, teatro, kino, literatūros, muzikos ar televizijos kritikas sukdamas galvą, nuo ko gi pradėti straipsnį apie eilinį kultūros reiškinį. Ogi nuo šaligatvio! Tuomet n-tąjį kartą aprašomas renginys (ta pati struktūra, ta pati publika, tos pačios žvaigždės, netgi tos pačios idėjos, tik kiek perdirbtos) taps unikalus, nes kritiko, kaip žiūrovo, refleksija sukurs naują žvilgsnio subjektą, kuris apipins suvokimo procesą gyva patirtimi. Kitaip tariant, jei rašysi griežtai tik apie renginį, vargu ar kas nors prisivers apie jį skaityti, nebent jo kaltininkai. Bet jei pradėsi nuo to, kaip pakeliui užkliuvai už nelygiai padėtos šaligatvio plytelės, sudėtingoms mintims besipriešinančią skaitytojo sąmonę į estetinių patirčių ir meno struktūrų nagrinėjimą įvilios pasakojama istorija. Skaitytojas jau pasiruošęs sekti iš paskos, minti tą patį šaligatvį ir užkliūti.

Nežinau, kodėl taip yra. Logiškai mąstant, kultūros apžvalga užsiimantis laikraštis turėtų pateikti kuo objektyvesnius, taiklesnius reiškinių vertinimus ir pagrįsti juos argumentais. Bet nepamirškim, kad laikraštis (kitaip nei knyga) – nereikšmingų kasdienybės veiksmų palydovas, o kai vienas sau geri kavą, mažiausiai reikia anoniminio diskurso, apie kokius kalbėjo Michelis Foucault. Priešingai – tose situacijose laikraštis pavaduoja nesantį draugą. O kad būtų tikras, jis būtinai turi pasidalinti bent kai kuriomis (kad ir išgalvotomis) buities smulkmenomis. Tik taip – kartu einant ta pačia gatvės puse, galima nejučiomis įsitraukti į rimtus pokalbius apie kultūrą. Nes juk kultūra nėra savaime svarbus ir būtinas dalykas. Pastebėjau, kad netgi didieji Londono laikraščiai, kuriuose paprastai rašoma apie, regis, visuotinai reikšmingus kultūros reiškinius (tuos, kurie sutraukia minias turistų ir į kuriuos sunku gauti bilietų), taip pat labai dažnai veda skaitytoją tuo pačiu nelygiu kasdienybės šaligatviu. Taip ir „7 meno dienos“ – jos įdomiausios (ir internautų daugiausiai aptarinėjamos) tada, kai kalba asmeniškai, kai autorius čia ir dabar užkliūdamas timpteli ir skaitytoją griūti kartu.

Be to, sėdint kavinėje kokiame nors Boremvude, „7 meno dienos“ tampa galimybe pavaikščioti beviltiškai nutolusiais ir iš atminties jau beišsitrinančiais Vilniaus šaligatviais – baisiausiai nelygiais, suskilinėjusiais, dulkinais ir žiemą neišbrendamais. Ir dar – šitaip mąstydama apie popierinę ir laikiną laikraščio draugystę, prisiminiau neseniai internete skaitytą straipsnį apie psichologų atliktą tyrimą (gaila, neužsirašiau adreso). Mokslininkai mėgino išmatuoti laimę pinigais (taigi – patikrinti žinomą posakį) ir atrado, kad, pavyzdžiui, draugystės teikiamą laimingumo jausmą būtų galima pasiekti pakėlus metinį atlyginimą kokiais 100 000 svarų. Bet piniginė laimė linkusi nusidėvėti, tad atlyginimą reiktų vis kelti ir kelti, tuo tarpu efemeriški ir neapčiuopiami dalykai sukuria pastoviausią laimę. Taigi išeitų, kad skaitydamas sau mielą laikraštį ir kartu su autoriais kliuvinėdamas už įvairiausios formos šaligatvio plytelių, gauni kur kas daugiau nei anas anglų pensininkas. Ypač kai tas laikraštis – „7 meno dienos“.