Karnavalas tęsiasi

„Zero“

Vartydamas senus popierius užtikau vieną Michailo Bachtino pastabą apie viduramžius, kuri man pasirodė aktuali. Pasak jo, karnavalo laikotarpis iš viso užtrukdavo net 120 dienų per metus. Trečdalį metų liaudis linksminosi, gyveno savo malonumui ir aktyviai vartojo alkoholį. Tyrimai nurodo, kad kiekvienam viduramžių gyventojui (net kūdikiams) tekdavo po 2 litrus alkoholio. Nelabai įsivaizduoju, ką veikė pagonys lietuviai, kai europiečiai šventė savo karnavalus, bet, regis, dabar mes užsimojome susigrąžinti tai, kas kadaise buvo prarasta. Įdomu būtų paskaičiuoti, kiek dienų per metus tauta švenčia alaus ir kitokias prekybininkų sugalvotas šventes. Tačiau nelabai nuo jų skiriasi ir valstybinės. Ką tik pasibaigė, atvirai kalbant, visagaliu kiču gerokai pašiurpinusi Kaziuko mugė. Ant nosies – dar vienos Nepriklausomybės metinės, bet pažvelgus į televizijos programas atrodo, kad tęsiasi karnavalas. Nuo ryto iki vakaro – tie patys filmai apie žavaus paršelio nuotykius mieste ir Jackie Chano nuotykius pasaulyje, tos pačios iki gyvo kaulo įgrisusios nusidainavusios lietuvių estrados „žvaigždės“, šokių ir dainų duetai, šou apie nieką, žodžiu, pigus ir neįpareigojantis karnavalas. Tiesa, pramaišiui įdėti dar keli patriotiniai-karnavaliniai renginiai iš Vilniaus katedros aikštės ir keli dokumentiniai filmai apie pokario partizanus bei vaidybiniai apie Tadą Blindą ir Herkų Mantą. Koks nors psichoanalitikas iš viso to, matyt, galėtų padaryti kelias išvadas apie tautos sveikatą. Tačiau ir be psichoanalitikų, sociologų ar istorikų nuomonės man ta sveikata atrodo gana įtartina.

Vienintelė LNK nusprendė kovo 11 d. paprovokuoti tautą ir vėlų vakarą parodyti Emilio Vėlyvio filmą „Zero“ (LNK, 11 d. 23.20). Jame piktai rodoma naujoji Lietuva, atsiradusi jau Nepriklausomybės metais. Filmo herojai – vagys policininkai ir idiotai karininkai, naujieji turčiai ir pornografinio kino menininkai, Šnipiškių lūšnynų gyventojai ir laidojimo namų savininkai... Trumpai tariant, tai lietuviška komedija ir kartu savotiškas socialinis naujos Lietuvos pjūvis, gausiai pagardintas režisieriaus meilės prisipažinimų Quentino Tarantino kinui.

Į ką dar siūlyčiau atkreipti dėmesį šią šventinę savaitę, nors dauguma filmų jau rodyti ne vieną kartą? Atspėjote. Į klasikinius filmus, kurie nesensta. Lietuvių kine man visada stigo socialumo. Naujosios rumunų kino bangos dėka socialiai angažuotas kinas vėl tapo labai paklausus, net Europos kinu nelabai besidomintys amerikiečiai dabar daug dėmesio skiria rumunų fenomenui. Todėl bus įdomu prisiminti vieną ryškiausių (po neorealizmo) socialinio kino krypčių – anglų „įtūžėlius“ ir Lindsay Andersono vaidybinį debiutą „Toks sportinis gyvenimas“ (LTV2, 10 d. 21.45). 1963 m. pagal ir lietuviškai kadaise išleistą Davido Storey romaną sukurtas filmas pasakoja apie paprastą angliakasį Frenką (įsimintinas Richardo Harriso vaidmuo buvo apdovanotas Kanų prizu), kuris netikėtai tampa garsiu sportininku, dienos žvaigžde. Frenkas myli našlę ponią Hamond (Rachel Roberts), kuri turi karčios vedybinės patirties. Sporto žvaigžde susidomi ir turtingo verslininko žmona. Tačiau sužalotas Frenkas jau niekam nebeįdomus. Jis grįžta į pilką miestuką, iš kurio yra kilęs ir kurį svajojo palikti visiems laikams. Vienas to meto kritikų atkreipė dėmesį, kad filme „svarbesnis yra emocinis peizažas, o ne realus“.

Frenkas užsidirbo pinigų, bet socialinis statusas nuo to nepasikeitė. Dabar viskas, matyt, atrodytų kitaip. Britų sociologai atkreipė dėmesį, kad iš viduriniųjų ir žemųjų klasių kilę jaunuoliai nebesiekia įgyti profesijų, kurios reikalauja ilgo ir kruopštaus pasirengimo, – gydytojo, teisininko ir pan. Jie siekia iškilti iškart, jų dievukai – futbolininkas Davidas Beckhamas, jo žmona, įvairūs modeliai. Tos iš žemiausių sluoksnių kilusios žvaigždės įtvirtina naują sėkmės modelį. Tačiau juk ir pas mus jaunuoliai iškart nori tapti žvaigždėmis, o visokie mokytojai valinskai jiems įrodinėja, kad ne talentas ir darbas yra svarbiausia.

Retas šios savaitės perliukas yra šiandien rodomas Williamo Wylerio 1940 m. filmas „Žmogus iš Laukinių Vakarų“ (LTV2, 7 d. 19.45). Šis filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Walteris Brennanas ir Gary Cooperis ir kurį nufilmavo Greggas Tolandas („Pilietis Keinas“), yra laikomas vienu geriausių 4-ojo dešimtmečio vesternų, ypač svarbi tolesnei žanro raidai buvo meistriška susišaudymo prerijose scena. 1968-aisiais klasikiniai vesternai pasidarė nereikalingi, juos ėmė keisti antivesternai. Tais pačiais metais sukurtos Sydney Pollacko komedijos „Skalpų medžiotojai“ (LTV2, 8 d. 19.45) antivesternu nepavadinčiau, bet požiūris į žanro archetipus ir pirmiausia į tradicinius personažus čia jau visai kitoks. Ir Burto Lancasterio medžiotojas, ir indėnai, ir Telly Savalaso vagis filme kuria visai kitokią laukinių Vakarų istoriją.

„Raštingumo sezonas“

Mėgstantiems lyginti senus ir naujus filmus turbūt bus įdomu prisiminti 1978 m. Philipo Kaufmano sukurtą filmą „Kūnų grobikų įsiveržimas“ (LTV, 10 d. 24.10) ir neseniai mūsų ekranuose rodytą Oliverio Hierschbiegelio „Įsiveržimą“. Jų pagrindas – tas pats pasakojimas apie ateivius iš kitų planetų, bandančius užvaldyti Žemę. Ateiviai įsibrauna į žmogaus kūną ir paverčia jį savo antrininku. Išorė tokia pat – vidus ir elgesys visiškai kitas. (Visai kaip šlovingosios sovietinės nomenklatūros atstovai, pastaraisiais metais virtę kovų už nepriklausomybę veteranais.) Tiesa, žinovai tvirtina, kad geriausi yra ne šie, o Dono Siegelio (beje, Kaufmano filme jis suvaidino mažytį taksisto vaidmenį) ir Abelio Ferraros filmai, sukurti tos pačios knygos pagrindu, bet aš neprarandu vilties ir juos kada nors pamatyti kurios nors televizijos programoje. Pavyzdžiui, pasvajokime, gal TV3 ar BTV vieną dieną nusibos kelerius metus iš eilės rodyti tuos pačius filmus?

Nors, būkime teisingi, TV3 (11 d. 23.40) parodys anksčiau dar nerodytą filmą – Scotto McGehee „Raštingumo sezoną“ (2005). Manau, filmas pirmiausia sudomins gausius Juliette Binoche gerbėjus. „Raštingumo sezone“ ji vaidina Amerikon atitekėjusią prancūzę. Moteris išgyvena skausmingą periodą – jos santuoka su žaviu profesoriumi (Richar Gere) akivaizdžiai byra, todėl herojė negali atsispirti pavojingai perversijai. Ji įsilaužia į svetimus namus, grobia daiktus, kurie jai turi padėti sukurti slaptą ir intymią asmenišką erdvę. Šeimos griūtį stebi vaikai – paauglys sūnus ir dešimtmetė mergaitė. Būtent ji – apdovanota retais sugebėjimais – ir yra vienintelė viltis, kad į šeimą gali sugrįžti harmonija. „Raštingumo sezonas“ – vienas iš tų pavyzdžių, kai jauni režisieriai bando perkelti į amerikiečių kiną europietišką naraciją, personažus, atmosferą. Tačiau neapčiuopiami dalykai, perkelti į kitą žemyną, deja, virsta klišėmis.

Dar vienas filmas apie vidutinio amžiaus krizę yra aktorės Helen Hunt režisūrinis debiutas „... ir ji mane rado“ (LNK, 9 d. 10.50). Filmo herojė Eipril (Helen Hunt) yra vieno Niujorko koledžo dėstytoja. Ją paliko vyras, mirė ją įdukrinusi moteris, bet atsirado biologinė motina – isteriškų pokalbių šou mėgėja, besitikinti atnaujinti santykius su dukra, kurią paliko prieš keturiasdešimt metų. Visa tai apverčia Eipril gyvenimą aukštyn kojomis. Filme taip pat vaidina Diane Keaton, Woody Harrelsonas, Colinas Firthas, Bette Midler.

Sudėtingus tėvų ir vaikų santykius bei ypatingą vaikų pasaulį rodo François Truffaut savo nuostabiame 1976 m. filme „Kišenpinigiai“ (LTV, 12 d. 23.15). Mačiau jį ne vieną kartą, bet, prisipažinsiu, nuolat pamirštu siužetą. Kiekvienąkart iš naujo pasineriu į Truffaut nepaprastai subtiliai, su humoru ir liūdesiu atkurtą pasaulį. Filme tiek daug personažų, mikrokonfliktų, istorijų, nuotykių, jo erdvė – nepaprastai tanki ir prisodrinta, bet svarbiausia ne tai, o emocinis patyrimas, kurį „Kišenpinigiai“ suteikia kiekvieną kartą.

Dar vienas filmas, kurio malonumo, regis, neįmanoma išsemti, yra Alfredo Hitchcocko „Dama išnyksta“ (LTV2, 9 d. 18.15). Savo garsiojoje knygoje – pokalbyje su Hitchcocku – prisimindamas „Dama išnyksta“ Truffaut prisipažino: „Paryžiuje filmą rodo beveik nuolat, tad kartais tenka jį pasižiūrėti du kartus per savaitę. Kiekvienąkart sakau sau: jau išmokau filmą atmintinai, tad šįkart neseksiu siužeto, susikaupsiu ties kuria nors detale. Pavyzdžiui, ties scenomis traukinyje: kaip padaryti įterptiniai kadrai? Ar scenose kupė matyti kameros judesys? Ir kiekvienąkart taip įsitraukiu į intrigą, kad iki šiol nežinau, kaip padarytas filmas.“ Į tai Hitchcockas atsakė: „Filmas buvo nufilmuotas 1938 m. mažoje studijoje Ailingtone, mikroskopiškame paviljone, kur tilpo tik vagonas. Visa kita buvo arba maketai, arba padidinti kadrai. Techniniu požiūriu tai buvo labai įdomus iššūkis.“

Jūsų – Jonas Ūbis