Potėpiuose slypinčios nuojautos

Kadras iš Vytauto Dubausko videofilmo. 2003 m.

Justino Vienožinskio dailės mokykloje, neinstitucinėje, savarankiškai menininkų valdomoje galerijoje „Artcore“, atidaryta Vytauto Dubausko tapybos darbų paroda, skirta menininko 50 metų jubiliejui. Atidarymo metu rodytas 2003 m. videodarbas, Dubausko sukurtas specialiai A. Railos projektui „Tapytojų video“. Filme menininkas rodo savo vaikus, senus piešinius, drobes. Kitaip tariant, pasakoja apie menininko šeimos gyvenimą, neatsiejamą nuo kūrybos.

Mažoje rūsio erdvėje eksponuojami septyni abstraktaus ekspresionizmo darbai.

Šio menininko kūryba turi atpažįstamą savitą braižą, nors jai būdinga ir stilistikos įvairovė. Tokią tapybą galima vadinti klasikine, nes jau yra įsirašiusi į dailės istoriją, tačiau tai dar nereiškia, kad ji negali būti šiuolaikiška.

Dubausko tapyba siūlo menininkams ir žiūrovams pažvelgti į kūrybą kaip į tam tikrą mąstysenos būdą. Iš tapysenos panašu, kad dailininkas vertina gyvą, spontanišką saviraišką, siekia perteikti savo psichologines būsenas abstrakčiomis tapybos priemonėmis: spalvos dėme, potėpiu, dažų sluoksnio faktūra. Panaši meninė kalba apskritai yra būdinga dailininkų grupei „Angis“, kuriai priklauso ir aptariamas tapytojas.

Nepaisant abstraktumo, Dubausko tapybai būdingos sudėtingos, iš drastiškų potėpių sprendžiant, net įmantrios temos. Problematika suasmeninta, bet manau, kad ne grynai asmeninė. Tapomose temose neretai galima aptikti giliai paslėptų egzistencinių klausimų. Jo tapybą įvardyčiau kaip subjektyvių vaizdų ir vaizdinių projekciją. Turbūt todėl ji tokia ryški ir įtraukianti į save, tarsi rėkte išrėkianti joje glūdinčias menininko vidines tiesas.

Vytautas Dubauskas. „Pelkė“. 2007 m.

Analizuojant Dubausko tapybos darbus kyla mintis, kad jie atsirado iš intuicijos – paveikslo plokštumoje tarytum slypi užkoduota momentinė minties būsena. Susidaro įspūdis, kad nieko aiškaus nėra pavaizduota, tačiau tuo pat metu prieš akis iškyla tam tikri vaizdiniai, užkoduoti kūrinio struktūroje. Savo spalvų visuma paveikslai spinduliuoja ne tik kolorito užduodamą toną, bet ir tam tikrą vidinę jėgą bei atmosferą.

V. Dubausko kūryboje galima įžvelgti paslaptingas, keistų pavidalų figūras, protarpiais pasirodančias ar išnykstančias drobės erdvėje, kurios atlieka nemažiau nenuspėjamą vaidmenį. Bet svarbiausias čia ne pasakojimas, o potėpių, nuvarvėjimų, bendros kompozicijos kuriama įtampa.

Pastarųjų metų Dubausko tapyboje stiprus ne tik emocinis matmuo, bet vis labiau išryškėja ir intelektualinis. Dailininko kūryboje vis pastebimesnis polinkis į intelektualų žaismingumą. Ekspresyviose drobėse vyrauja dramatiškos arba poetiškos nuotaikos, spalvinė dermė varijuoja nuo kontrastų iki niuansų. Dubausko paveiksluose svarbūs, nors ir tik nujaučiami personažai bei veiksmo vieta.

Tapytojo Vytauto Dubausko abstrakčiojo ekspresionizmo kūriniai yra tarsi riba Lietuvos tapyboje, nuo kurios fatališka, impulsyvi ir tragiška žmogaus būties dalis pradeda įgauti apibrėžtą pavidalą.