Siaubo šou

Tim Burton ir Johhny Depp

Nors kai kurie istorikai tvirtina, kad Svynis Todas tikrai gyveno XVIII a. Londone ir nužudė 160 žmonių, dauguma tyrinėtojų sako, kad tai – fiktyvus personažas. Svynio Todo legendos ištakos siekia 1846-ųjų lapkritį, kai žurnale „The People’s Periodical“ pasirodė Thomaso Pecketto Presto apsakymas „The String of Pearls: A Romance“. Legenda sako, kad Todas buvo barzdaskutys, kuris perrėždavo savo klientams gerklę, kai šie sėdėdavo barzdaskučio kėdėje. Paskui jis išmesdavo kruvinus kūnus į rūsį. Ten juos ketvirčiuodavo ir perdirbdavo į faršą Todo pagalbininkė ponia Nelė Lovet – našlė ir mažos kepyklos savininkė. Ji pardavinėdavo savo gaminius nieko nenutuokiantiems žmonėms.

Po metų Presto apsakymas buvo perkeltas į teatrą. Spektaklis vadinosi „Demoniškas Flyto gatvės barzdaskutys“. Jau tada Todo šlovė ėmė prilygti tai, kurios sulaukė serijinis XIX a. Londono žudikas Džekas Skerdikas. Svynio Todo istorija tapo daugybės teatro, kino ir televizijos kūrinių pagrindu. 1973 m. parašytoje pjesėje „Svynis Todas“ britų dramaturgas Christopheris Bondas pirmąkart įvedė keršto motyvą, kuris dabar jau tapo neatsiejama legendos dalimi. Netrukus, pasirėmęs Bondo tekstu, amerikiečių kompozitorius ir dainų tekstų autorius Stephenas Sondheimas (vienas iš nedaugelio menininkų, kurie gali pasigirti tokiais skirtingais apdovanojimais – kino „Oskaru“, „Tony“, „Emmy“, „Grammy“ bei Pulitzerio) kartu su Hugh Wheleriu parašė iškart hitu tapusį miuziklą „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“. Juos įkvėpė legendinio kompozitoriaus Bernardo Herrmanno („Psichopatas“, „Paukščiai“) kino muzika. Miuziklo premjera įvyko 1979 m. kovo 1 d. Brodvėjuje. Premjeriniame spektaklyje pagrindinius vaidmenis kūrė Lenas Cariou ir Angela Lansbury. To meto miuziklų fone spektaklis atrodė labai originalus. Jis buvo atnaujintas Brodvėjuje 1989 ir 2005 metais.

„Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ – jau šeštas Timo Burtono ir Johnny Deppo kartu kurtas filmas. Tai vienas kūrybingiausių šių dienų kino duetų. Praėjusių metų rugsėjį, kai Burtonui Venecijoje buvo įteiktas „Auksinis liūtas“ už gyvenimo indėlį, režisierių pralinksmino faktas, kad jam skirtas prizas, kurį dažniausiai gauna karjerą baigę kūrėjai. Venecijoje įvyko ir žurnalo „Premiere“ pokalbis su Timu Burtonu bei pagrindinį Svynio Todo vaidmenį sukūrusiu Johhny Deppu, pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Naujame filme Johnny dar kartą suvaidino personažą, besidarbuojantį žirklėmis. Ar galima manyti, kad pagalvojote apie „Svynį Todą“ iškart po „Edvardo Žirkliarankio“?

Tim Burton: Pradėjau domėtis šiuo projektu maždaug prieš dešimt metų. Bet atsirado kitų galimybių, įvykiai klostėsi taip, kaip klostėsi. Per tą laiką kartu su Johhny sukūrėme kelis kitus filmus ir labai suartėjome. Kai ėmiausi „Svyno Todo“, jis iškart pasakė „taip“. Niekad nebuvau girdėjęs, kaip jis dainuoja, bet pakankamai gerai jį pažinojau ir supratau, kad jis niekad nebūtų sutikęs, jei pats netikėtų sugebąs tai daryti. Prieš dešimt metų gal būtų buvę per anksti. Dabar buvo pats tinkamiausias laikas.

Johhny, Jūs sakėte, kad sutiktumėte vaidinti Timo filme net neskaitęs scenarijaus. Ar taip buvo ir šįkart?

Johhny Depp: Manau, kad Timas dar neturėjo scenarijaus, kai pasiūlė man vaidmenį.

T. B.: Iš tikrųjų niekam ir nereikia scenarijaus. Projektas dažniausiai kalba pats už save.

J. D.: Timas paprasčiausiai paklausė: „Svynis Todas“... Reikės dainuoti. Manai, kad tai sugebėtum?“ Atvirai pasakius, aš žinojau tik tiek, kad galiu dainuoti, bet ar sugebėčiau sudainuoti visą dainą, nebuvau tikras. Paprašiau leisti pagalvoti. Bandžiau, repetavau, truputį dainavau... Vanessa (Vanessa Paradis – prancūzų aktorė ir dainininkė, Deppo gyvenimo draugė, – red. past.) buvo nėščia Jacku, kai tu ir Helena (Helena Bonham Carter, – red. past.) atvykote mūsų aplankyti į Prancūziją. Tu man atvežei miuziklo „Svynis Todas“, kuriame vaidino Angela Lansbury, kompaktinę plokštelę ir patarei užmesti akį. Tai buvo prieš šešerius metus. Tada neatkreipiau dėmesio, bet paskui, kai jo pasiklausiau, man tai padarė didelį įspūdį.

Kaip integravote dainavimą į filmą?

T. B.: Personažai dainuoja didžiąją filmo dalį. Norėjau nesilaikyti klasikinės procedūros, kai matai kalbančius personažus, kurie vienu ypu staiga uždainuoja.

J. D. (pradeda dainuoti): „I love a beret...“

T. B.: Mes stengėmės nutrinti ribą tarp dialogo ir dainavimo. Kaip nebyliuose filmuose, kur žmonės juda ypatingu ritmu. Manęs dažnai klausia, ar ieškodamas įkvėpimo aš žiūrėjau muzikines komedijas. Apie tai net nepagalvojau. „Svynis Todas“ neprimena „ABBA“. Žodžių pakanka, kad papasakotum istoriją. Filme yra daug kitų sudėtinių dalių – tai siaubo filmas, personažas labai introvertiškas, ir tai paverčia „Svynį Todą“ visiškai kitokiu. Viliuosi, žiūrovai pamirš, kad tai – miuziklas.

Ar buvo sunku įtikinti studiją?

T. B.: Iš pradžių studijos bijojo muzikinės komedijos. Maža to, siaubo dimensija keliais balais sumažino projekto galimybę būti įgyvendintam. Taip prisilieti prie siurrealistinės Holivudo prigimties: mes pasiūlėme kurti filmą, kuris bus draudžiamas jaunesniems kaip 16 metų žiūrovams, kuriame bus daug kraujo...

J. D.: ...kanibalai...

T. B.: ...dainos, kurios paimtos ne iš popžvaigždės repertuaro, ir aktorius, kuris visiems labai patinka, bet apie kurį niekas nežino, ar jis sugeba dainuoti, ar ne.

J. D.: Bet jis tikrai moka šokti.

T. B.: Nuostabu, tiesa?

J. D.: Absurdas.

T. B.: Visiškas.

Timai, kai dirbote „Disney“ studijoje, Jums teko susidurti su muzikinės komedijos žanru?

T. B.: Ne. Žinoma, animaciniuose filmuose būdavo muzikinių dalių, kelios buvo ir filme „Čarlis ir šokolado fabrikas“. Visada daug dėmesio skiriu muzikai, nes tai – sudėtinė filmo dalis. Bet „Svynis Todas“ žymėjo svarbų pasikeitimą. Iš pradžių jis primena nebylų filmą, kuriam vėliau buvo prikurta muzika. Filmuojant aikštelėje grojo muzika, ir buvau sužavėtas, kaip ji paveikė Johhny darbo manierą. Jis grįžo prie ekspresyvesnės vaidybos, primenančios Loną Chaney (4-ojo dešimtmečio Holivudo siaubo filmų žvaigždė – red. past.).

J. D.: Taip, tai visiškai kitoks požiūris. Sakyčiau, man patiko taip dirbti.

T. B.: Man taip pat. Tai atveria protą, į viską pažvelgi kitaip. Grupė yra labiau susikaupusi. Nuo operatoriaus iki garso asistento – visi pradeda reaguoti emocionaliau.

J. D.: Tai pusiaukelė tarp spontaniškumo ir teatrališkumo. Šiek tiek panašu į operą, bet jausmingiau.

T. B.: Ir realistiškiau taip pat. Aš tai dievinu.

Ar palikote vietos improvizacijai, ar viskas buvo numatyta scenarijuje?

T. B.: Viskas buvo parašyta scenarijuje. Per dešimt metų atsirado ne viena scenarijaus versija. Pirmojoje, kuri atsidūrė mano rankose, buvo ilgi dialogų puslapiai, juos pertraukdavo dainavimas. Norėjau sugrįžti prie to, kas man atrodė originalaus kūrinio esmė. Kai klausotės Sondheimo parašytos muzikos, suprantate visą istoriją, nereikia jokio scenarijaus. Tai juk paprastas pasakojimas apie kerštą. Mes sugrąžinome muzikai jos vietą, perdarydami tai, kas tiko scenai, į kiną. Scenoje didžioji dalis dėmesio skiriama aktorių veido išraiškai. Paprastas žvilgsnis gali išreikšti labai daug ką.

Vaizdas primena nespalvotą kiną. Kodėl to siekėte?

T. B.: Norėjome išgauti senoviškumo aspektą, atsiremdami į realybę, o ne viską modifikuoti jau baigiamųjų filmo darbų periode, sutrumpintame iki minimumo. Iš pradžių bandėme naudotis fonais ir kompiuteriniais efektais, bet tai nebuvo gerai. Todėl daug dirbome su operatoriumi, daug dėmesio skyrėme kostiumams ir dekoracijoms. Pavyzdžiui, dailininkas Dante Ferretti lygino visų dekoracijų spalvas. Man atrodė svarbu, kad aktoriai matytų aplink save tą patį, ką matys žiūrovas.

Johhny, kaip Jūs jautėtės vaidindamas tokį britišką personažą?

J. D.: Tai buvo šiek tiek sudėtinga, nes anksčiau buvau vaidinęs personažus britus ir nenorėjau kartotis. Norėjau visiškai išvengti Svynio Todo ir „Karibų piratų“ Džeko Žvirblio panašumo. Labai sąmoningai siekiau nutolti nuo visko, ką buvau daręs prieš tai. Dainavimas – mano tikrasis debiutas. Nusprendžiau užmerkti akis, šokti nuo uolos ir pamatyti, kuo visai tai baigsis.

T. B.: Tačiau projekto pobūdis – britiškas siaubo filmas – palengvino darbą su muzika. Angliškai kalbama su tam tikra lyrine kadencija. Tai mums leido išvengti kai kurių dalykų, kurių aš labai nemėgstu miuzikluose: momentų, kai muzika staiga pabrėžia dialogus. Mūsų filme muzika įsiterpia šiek tiek natūraliau.

J. D.: Be to, kuo mažiau dialogų, tuo geriau. Ypač kai turi reikalą su tokiu veržliu personažu kaip Svynis Todas...

T. B.: Mes kasdien atsisakydavome daugybės dialogų dalių. Kartą aš aptikau Johnny Deppą turint tai, ką aš dievinu siaubo filmuose, tokiuose kaip kad „Mad Love“ su Peteriu Lorre, – galingą ekspresyvumą po visiškai nejudria išore. Šiame filme man labiausiai patinka tie epizodai, kai jis nepasako beveik nieko, bet įvyksta daugybė dalykų. Tai man buvo tikras džiaugsmas.

Timas dažnai sako, kad gyventi Londone – malonumas po to, kai vaikystė prabėgo amžinai saulėtoje Kalifornijoje. Ar Jums taip pat, Johhny? Gal norėtumėte įsikurti Londone?

J. D.: Aš visada gerai jaučiausi Anglijoje, kur teko dažnai dirbti. Šįkart su malonumu vėl atradau tą pačią grupę, kuri dirbo ir filme „Čarlis ir šokolado fabrikas“. Tačiau mano amato prigimtis neleidžia ilgai likti vienoje vietoje. Jaučiuosi namuose ten, kur yra mano žmona ir mano vaikai. Šiuo požiūriu Anglija mums ilgam tapo namais, kaip ir Prancūzija, Ispanija, Kalifornija, Monrealis... Mes gyvename gana klajokliškai. Vaikai prie to prisitaikė puikiai.

Timai, Jūs kūrėte „Svynį Todą“ iškart po „Čarlio ir šokolado fabriko“... Jūs, Johhny, tuo pat metu filmavotės dviejose „Karibų piratų“ dalyse. Ar nenorėtumėte paatostogauti?

J. D.: Bandžiau, bet tai neįmanoma. Jokių galimybių. Gal kada nors... O tu?

T. B.: Būtent tai aš ir darau dabar – atostogauju.

Pagal „Premiere“ parengė Kora Ročkienė