„Tos visos moterys“

Ingmar Bergman

Šiandien „Skalvijoje“ prasidedantis festivalis „Šeršėliafam“ parodys įspūdingą pernai vasarą mirusio pasaulinio kino klasiko Ingmaro Bergmano filmų retrospektyvą. Jų anonsus papildėme paties režisieriaus pastabomis iš 1990 m. pasirodžiusios Bergmano prisiminimų knygos „Vaizdai“.

„Moterų paslaptys“ („Kvinnors väntan“, 1952)

Vaid. Anita Björk, Maj-Britt Nilsson, Eva Dahlbeck, Gunnar Björnstrand, Birger Malmsten

Keturių brolių žmonos atostogauja saloje. Vakare, sumigus vaikams, laukdamos atvykstančių vyrų, jos ima kalbėtis. Pirmąkart per daugelį metų jos atvirai išsipasakoja apie savo meiles, pasakoja skaudžias ir linksmas istorijas apie savo vedybinį gyvenimą, santykius su sutuoktiniais ir meilužiais.

„Komedijos mano kūryboje atsirado dėl tos pačios priežasties, kaip ir muilo „Bris“ reklaminiai filmukai. Jos turėjo atnešti pinigų. Visai to nesigėdiju. Kino pasaulyje daugiausia dalykų atsirado dėl šios priežasties.

Tačiau mano požiūris į komediją buvo sudėtingas, ir tos komplikacijos siekia gilią praeitį. Buvau laikomas jautriu ir greitai įsižeidžiančiu vaiku. Jau tada sakyta, esą „Ingmaras neturi humoro jausmo“.

Tačiau mano brolis buvo ypatingas šoumenas. Jau jaunystėje jis buvo laikomas puikiu oratoriumi, labai juokingu, sarkastišku, aštraus liežuvio, o bėgant metams jo humoras tapo vis juodesnis.

Aš taip pat labai norėjau, kad žmonės juoktųsi iš mano pokštų. Ne kartą stengiausi būti juokingas. Helsingborge pastačiau du naujametinius reviu ir parašiau kelis (kaip man atrodė) juokingus skečus. Tačiau niekas nenusišypsojo, todėl dažnai susimąstydavau, kaip kitiems pavyksta prajuokinti žmones. Niekaip negalėjau to suprasti.

Geteborgo miesto teatre stebėjau, kaip Torstenas Hammaras repetuoja klasikinį prancūzišką farsą „Bichon“. (...)

Tie prancūziški vodeviliai savaime visai nėra sąmojingi. Jie visiškai remiasi situacijos komizmu. Viskas yra sukonstruota matematiškai tiksliai, kad kulminacija įvyktų situacijoje, kuri privalo sužadinti juoką.

Filme „Moterų paslaptys“ pirmą kartą rimtai išbandžiau save šioje srityje. Epizodas lifte su Eva Dahlbeck ir Gunnaru Björnstrandu rėmėsi tikru įvykiu. Mano antroji žmona ir aš turėjome susitaikyti Kopenhagoje po šeimyninio barnio. Apsistojome pas draugus, kurie išvažiavo į kaimą. Skaniai pavakarieniavome restorane ir grįžome namo puikios nuotaikos, lengvai įaudrinti. Ištraukiu raktą, kišu jį į spyną, bet raktas lūžta ir lieka spynoje. Sėdėjome ant laiptų visą naktį, kol kitą rytą mus teikėsi pažadinti kiemsargis. Bet ta naktis nebuvo sugadinta, nes turėjome netikėtą progą pasikalbėti.

Turėjau pastebėti, kad tame glūdėjo geros komedijos sumanymas.“

7 d. – 21 val., 9 d. – 15.15

„Vasara su Monika“ („Sommaren med Monika“, 1953)

Vaid. Harriet Andersson, Lars Ekborg, Dagmar Ebbesen, Åke Fridell

Indų parduotuvėje pasiuntinuku dirbantis devyniolikmetis Haris sutinka pašėlusią merginą Moniką ir pameta dėl jos galvą. Jiedu praleidžia naktį kartu. Haris atleidžiamas, Monika susipyksta su tėvu, tad jiedu pabėga iš miesto. Rūpesčių neslegiami mėgaujasi idiliškomis atostogomis Stokholmo salose. Tačiau idilė baigiasi – Monika laukiasi.

„Niekad nekūriau tokio nesudėtingo filmo kaip „Vasara su Monika“. Paprasčiausiai išvykome jo nufilmuoti. Džiaugėmės savo laisve. Filmo pasisekimas buvo didelis.

Atskleisti tokį originalų Harriet Andersson talentą ir stebėti, kaip ji elgiasi priešais kamerą, buvo pamokoma patirtis. Prieš tai ji jau vaidino teatre ir kabarete bei epizodus keliuose filmuose. Jai pavyko gauti merginos vaidmenį Gustafo Molanderio filme „Trots“. Kai rengiausi kurti „Vasarą su Monika“, gamybos vadovai labai santūriai pasižiūrėjo į jos kandidatūrą. Paklausiau Molanderio apie Harriet. Jis pasižiūrėjo į mane ir mirktelėjo: „Jei manai, kad gali kažką iš jos gauti, tuo geriau.“ Tik vėliau supratau tą simpatiškai rizikingą vyresniojo kolegos rekomendacijos aliuziją.

Harriet Andersson yra viena kino genijų. Tokių ypatingų pavyzdžių labai mažai sutinkama vingiuotuose šio verslo takeliuose.

Štai pavyzdys. Vasara baigiasi. Hario nėra namuose, o Monika išeina su Pele. Kavinėje jis įjungia muzikos automatą. Skambant svingo garsams kamera nusisuka į Harriet pusę. Ji perkelia žvilgsnį nuo savo partnerio tiesiai į objektyvą. Toje vietoje netikėtai ir pirmąkart kino istorijoje atsiranda begėdiškas ir tiesioginis kontaktas su žiūrovu“.

8 d. – 21.15, 10 d. – 17 val.

„Sapnai“ („Kvinnodröm“, 1955)

Vaid. Eva Dahlbeck, Harriet Andersson, Gunnar Björnstrand, Ulf Palme

Fotostudijos savininkė Siuzana ir geriausias jos modelis Doris išvyksta į Geteborgą. Čia vyks fotosesija. Siuzana susitinka su buvusiu meilužiu Henriku, kurio niekaip negali pamiršti. Viešbutyje meilužius užklumpa žmona. Tą dieną Doris galvą apsuka senstelėjęs konsulas. Porelės linksmybes nutraukia konsulo dukra, užsipuolusi savanaudį tėvą.

9 d. – 21 val., 11 d. – 15.15

„Gyvenimo pakrašty“ („Nära livet“, 1958)

Vaid. Eva Dahlbeck, Ingrid Thulin, Bibi Andresson, Barbro Hiort af Ornäs, Erland Josephson

Filmo, sukurto pagal Ullos Isaksson noveles, veiksmas rutuliojasi gimdyvių palatoje, kur atsiskleidžia trijų moterų – Sesilijos, ką tik patyrusios persileidimą, stiprios ir sveikos Stinos bei Jiordis, kuri laukiasi nesantuokinio vaikelio ir svarsto apie abortą, – istorijos. Moterys išgyvena prieštaringus jausmus, dvejones, jų santykiai su vyrais klostosi skirtingai.

„Nemačiau „Gyvenimo pakrašty“ nuo tada, kai tą filmą baigiau 1957 m. rudenį. Tačiau tai nesutrukdė man apie jį kalbėti neigiamai. Kai su Lasse Bergstromu baigėme kalbėtis apie mano filmus ir magnetofonas buvo išjungtas, supratome, kad nepasakiau nė žodžio apie filmą „Gyvenimo pakraštyje“. Abu pastebėjome, kad tai keista. Galiausiai nusprendžiau filmą pasižiūrėti, bet jaučiau jam kažkokį siaubingą pasišlykštėjimą, pats nežinau kodėl. (...)

Tai, ką žiūrėjau, buvo gerai papasakota, šiek tiek ištęsta istorija apie tris moteris gimdymo klinikoje. Viskas buvo konkretu, širdinga ir išmintinga, apskritai gerai suvaidinta, šiek tiek per daug grimo, apgailėtinas perukas ant Evos Dahlbeck galvos, kartais – netikusiai nufilmuota, keli pernelyg literatūriški posūkiai. Kai peržiūra baigėsi, sėdėjau nustebęs ir šiek tiek suirzęs: staiga pamilau tą seną filmą.“

10 d. – 21 val., 12 d. – 17 val.

„Tos visos moterys“ („För att inte tala om alla dessa kvinnor“, 1964)

Vaid. Jarl Kulle, Bibi Andresson, Harriet Andersson, Eva Dahlbeck, Karin Kavli

Muzikos kritikas Kornelijus atvyksta į garsaus violončelininko Felikso vasaros rezidenciją baigti jo biografijos. Jį pasitinka būrelis moterų, tačiau su Feliksu nepavyksta susisiekti. Galiausiai susitikęs su muziku Kornelijus pagrasina neberašysiąs biografijos, jei šis nesugros jo kūrinio koncerte. Feliksas sutinka, tačiau koncerte taip ir nenuskamba nė viena gaida.

„Tos visos moterys“ buvo sukurtos, kad studija galėtų užsidirbti pinigų. Tai, kad tas filmas nuo pat pradžių iki pabaigos yra labai pretenzingas, – jau kita istorija. Apie tai rašau knygoje „Laterna magica“: „Kartais nuspausti stabdžius reikia daug daugiau drąsos nei paleisti raketą. Man pristigo drąsos ir per vėlai supratau, kokį filmą turėčiau kurti.“

11 d. – 21.20, 13 d. – 15 val.

„Riksmai ir šnabždesiai“ („Viskningar och rop“, 1973)

Vaid. Harriet Andersson, Kari Sylwan, Ingrid Thulin, Liv Ullmann

Į dvarą, kur paskutines gyvenimo dienas leidžia Agnesė, atvyksta dvi jos seserys. Agnesę ištikimai slaugo tarnaitė Ana. Dvi dienas trunkantis laukimas sumišęs su baime, kaltės jausmu, vienatve, bejėgiškumu, švelnumu, užuojauta, meile. Fizinis ir dvasinis skausmas vienodai aštrūs.

„Pirmasis vaizdas sugrįžta be atvangos: raudonas kambarys ir baltai apsirengusios moterys. Būna, kad vaizdai įkyriai grįžta, o aš nežinau kodėl. Paskui jie išnyksta, vėl grįžta ir yra lygiai tokie pat. Keturios baltai apsirengusios moterys raudoname kambaryje. Juda, šnabždasi tarpusavyje ir yra labai paslaptingos. Buvau užsiėmęs visiškai kitais reikalais, bet jos užsispyrusiai nuolat sugrįždavo, taigi supratau, kad jos kažko iš manęs nori.

Atkreipiu į tai dėmesį ir išspausdinto „Riksmų ir šnabždesių“ scenarijaus įžangoje: „Aprašytoji scena persekiojo mane visus metus. Suprantama, iš pradžių nežinojau, kokie buvo tų moterų vardai ir kodėl jos kuitėsi pilkoje ryto šviesoje raudonais tapetais išklijuotame kambaryje. Nuolat mačiau šį vaizdą ir priešinausi minčiai jo pagrindu kurti visą filmą (arba tai, kas galiausiai atsirado). Tačiau vaizdas nepasidavė ir jam priešindamasis įsižiūrėdavau į jį vis labiau: trys moterys, laukiančios ketvirtosios mirties. Budinčios paeiliui. (...)

Visus mano filmus galima įsivaizduoti nespalvotus, išskyrus „Riksmus ir šnabždesius“. Iš scenarijaus aišku, kad raudona man simbolizuoja sielos vidų. Kai buvau vaikas, sielą įsivaizdavau kaip vaiduoklišką drakoną iš žydrų dūmų, skraidantį ore, tarsi būtybę su galingais sparnais, pusiau paukštį, pusiau žuvį. Tačiau visas drakono vidus buvo raudonas. (...)

Kai susitinka keturios didžios aktorės, gali įvykti pavojingi emocijų susikirtimai. Tačiau merginos buvo mielos, lojalios ir paslaugios. Be to ir pirmiausia – nepaprastai talentingos. Iš tikrųjų neturėjau nė menkiausios priežasties skųstis. Todėl ir nesiskundžiau.“

12 d. – 21.15, 14 d. – 18.30

„Rudens sonata“ („Höstsonaten“, 1978)

Vaid. Ingrid Bergman, Liv Ullmann, Lena Nyman, Halvar Björk

Pastoriaus žmona Eva gyvena Norvegijos kaime. Ji pasikviečia pasisvečiuoti savo motiną, pasaulinio garso pianistę, su kuria nesimatė septynerius metus. Atvykusi Šarlotė sužino, kad Eva rūpinasi neįgalia seserimi Helena, kurią Šarlotė buvo palikusi prieglaudoje. Motinos ir dukters monologuose skamba susikaupęs apmaudas, senos nuoskaudos ir širdgėla. Ingrid Bergman šiame filme sukūrė paskutinį savo vaidmenį kine.

„Rudens sonatos“ sumanymas gimė per kelias nakties valandas po visiškos blokados laikotarpio. Nuolat lieka paslaptis, kodėl būtent „Rudens sonata“? Nieko panašaus anksčiau negalvojau.

Nuo seno turėjau sumanymą bendradarbiauti su Ingrid Bergman, bet istorija prasidėjo ne nuo to. Sutikau ją Kanų festivalyje, kur buvo rodomi „Riksmai ir šnabždesiai“. Tada ji man į kišenę įdėjo laišką, kuriame priminė pažadą kartu kurti filmą. Kadaise planavome Hjalmaro Bergmano romano „Ponios Ingeborg viršininkė“ ekranizaciją. (...)

Filmavimas buvo varginantis. Darbas su Ingrid Bergman nekėlė sunkumų. Jų greičiau buvo dėl skirtingos kalbos. Jau pirmą dieną, kai repeticijų kambaryje kartu skaitėme dialogus, supratau, kad ji priešais veidrodį išmoko visą savo vaidmenį su balso intonacijomis ir gestais. Buvo aišku, kad jos požiūris į profesiją ir darbą skiriasi nuo mūsų. Jis vis dar buvo 5-ajame dešimtmetyje.

Man atrodo, kad ji turėjo kažkokią genialią, specifiškai pritaikytą kompiuterinę sistemą. Nors jos režisūros suvokimas nebuvo toje vietoje, kur jis paprastai būna ir kur turi būti, ji privalėjo kažkokiu būdu paklusti skirtingų režisierių impulsams. Juk akivaizdu, kokia ji puiki daugelyje amerikietiškų filmų.

Pavyzdžiui, Hitchcocko filmuose ji visada buvo nuostabi. Ji jo nekentė. Man regis, jis niekad nesivaržė ir žvelgė į ją iš aukšto, iš dalies arogantiškai, o tai ir buvo geriausias būdas atkreipti jos dėmesį.

Jau per repeticijas buvo aišku, kad supratimas ir subtilumas nieko neduos. Turėjau naudotis metodais, kurie man buvo nepriimtini, pirmiausia agresija.

Kartą ji man pasakė: „Jei nepasakysi, kaip turiu suvaidinti tą sceną, trenksiu tau.“ Man tai net patiko. Tačiau buvo sunku dirbti su tomis dviem aktorėmis. Kai dabar žiūriu filmą, matau, kad palikau Liv likimo valiai ten, kur turėjau ją paremti“.

13 d. – 21.20, 16 d. – 21.15

Parengė Ž. P.