Uogelės ir gėlelės. Tortai ir pyragai

Loreta Zdanavičienė. „Sniege sukritusios uogos“. 2008 m.

Anksčiau (kai buvau žalias ir nepatyręs) tikėjau auklėjamąja ir terapine dailės galiomis. Amžiui grėsmingai perkopus trečiojo dešimtmečio ribas, gyvenimui stabilizavusis, meną pradėjau vertinti hedonistiniu valgymo matmeniu. Tegul supyksta Benedettas Croce, tačiau esu įsitikinęs, kad gražūs daiktai ir meno kūriniai turi tenkinti kūniškus malonumus. Artefaktai privalo dirginti ne kokius nors abstrakčius jausmus ar potyrius, o ryklę, templę, skrandį ir pamaloninti žarnyną. Pakeitus nuomonę, mano paties kūniškos formos suapvalėjo, svarstyklės rodo didesnius skaičius, tapo sunkiau judėti, kamuoja chroniškas alkis. Dabar lankydamasis parodų salėse įsivaizduoju, kad esu lėkštėmis ir padėklais apdėliotuose greito maisto restoranuose ar maisto produktų perpildytuose prekybos centruose. Žiūrėdamas į betonines Mindaugo Navako skulptūras, matau riebaluose plaukiojančius cepelinus, Jono Gasiūno deginimai kelia asociacijas su silkėmis, tapybiški Ričardo Povilo Vaitiekūno natiurmortai primena tautines mišraines, Šarūno Saukos kompozicijos – uogienes.

Eilinis kulinarinis priepuolis (su visais iš to plaukiančiais padariniais) ištiko lankantis „Lietuvos aido“ galerijoje ir kontempliuojant Loretos Zdanavičienės parodą. Ekspozicijos pavadinimas („Erškėčio pabirusios uogos“) lyg ir neturėjo nieko bendro su maistu. Priešingai – sufleravo apie mūsų laikams ypač aktualias ekologines, homeopatinių vaistų gamybos ar vartojimo idėjas. Vis dėlto tai buvo lengva apgaulė, šioks toks akių dūmimas. L. Zdanavičienės kūryboje erškėtuogės vartotos konditeriniais, o ne medicininiais tikslais. Regėdamas ant visų galerijos sienų sukabintas stačiakampes kompozicijas, įsivaizdavau, kad matau į gigantiškus padėklus sudėtus pyragus, pyragaičius, keksus, „skruzdėlynus“.

Nuorodų į maisto produktus funkciją atliko paveikslų pavadinimai: „Žara“ (analogiškai vadinami dar sovietiniais laikais pradėti gaminti sluoksniuoti biskvitiniai sausainiai), „Sniege pabuvusios uogos“ (plg. su vienoje parduotuvėje pardavinėjamu šaldytu, vyšniomis įdarytu pyragu) ar tiesiog „Uogos“ (žr. vaisių prikimštą riestainį, trupininį pyragą su obuolių arba vyšnių džemu, batoną su razinomis). Tortiškas yra L. Zdanavičienės tapybos pobūdis. Kaip tikra kepėja (su meile ir pasimėgavimu), menininkė tepė sviestiniam (riebiam, tirštam, rausvų, gelsvų, žalsvų atspalvių) kremui giminingus dažus, klojo vieną ant kito blyniškus (storus, plačius, vienu kąsniu sunkiai perkandamus) dažų sluoksnius. O ir nuolat pasikartojančiais, tvarkingai grupuojamais augaliniais (uogos, gėlės) motyvais vienodai sėkmingai puošiami meno ir maisto kūriniai.

Minėtoji „Žara“ priminė meduolį (raudonai rudos spalvos, korėta, mielinei tešlai artima faktūra), „Liūdnas laiškas“ – storu glajumi aplietą tortą, ant kurio viršaus puikuojasi dekoratyvinės uogelės ir gėlėlės, „Rasos“ – vaisinį pyragą su želė, kiviais ir apelsinais. Svarbiausios yra ne tiesioginės, akimi regimos, nosimi užuodžiamos (daugybė jau šiais metais „iškeptų“ kompozicijų skleidė malonų aliejaus kvapą) sąsajos. Tortai, kaip ir paveikslai, yra vienadieniai, greitai gendantys kultūrinės veiklos reliktai. Akistaton su šiais dirbiniais (kūriniais) atsidūrę subjektai (net patys sočiausi) suvokia žmogiškosios egzistencijos trumpumą ir beprasmybę.

Ilgalaikis žiūrėjimas į L. Zdanavičienės darbus ir jų sukelti egzistencialistiniai samprotavimai lėmė nenumaldomai augantį apetitą, norą paragauti, atsikasti kurio nors paveikslo ar bent jo kampo. Bijodamas, kad už svetimo turto niokojimą galiu būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, išlėkiau iš galerijos gurgiančiu pilvu (pavalgyti į pirmą pasitaikiusią kavinę).