Muzika

Salvadoras Dali ir jo mūza

Operos-sarsuelos „DaliGala“ premjerai artėjant

Goda Rupeikaitė

Vasario 29 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo surengta spaudos konferencija, skirta kovo 14–15 dienomis čia įvyksiančiai operos-sarsuelos „DaliGala“ premjerai (kompozitorius Giedrius Kuprevičius, libreto autorius Herkus Kunčius, režisierius Gytis Padegimas). Sceninis kūrinys apie žymaus ispanų dailininko Salvadoro Dali ir jo gyvenimo mūzos Galos Eluard santykius parašytas chorui, keliems solistams ir kameriniam ansambliui (gitara, fagotas, mušamieji, violončelė ir trimitas).

Sumanymas pastatyti šią operą kilo jau prieš ketverius metus, Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“, vadovaujamam Vaclovo Augustino, švenčiant 15 metų jubiliejų, ir štai galiausiai sumanymas įgyvendinamas. Choro direktorė Salomėja Jonynaitė negalėjo įvardyti, kodėl veikalui pasirinkta būtent tokia tematika. „Galbūt todėl, kad tais laikais, kai dar mokėmės, Dali buvo savotišku laisvės simboliu.“

Ši opera-sarsuela siurrealistinė ir neįprasta tiek savo tematika, tiek pačia forma, nes pagrindinis vaidmuo čia tenka chorui. Sarsuela – scenos meno žanras, jungiantis kalbamuosius dialogus, dainas, solinius ir chorinius numerius bei šokius – atsirado XVII amžiuje Ispanijoje kaip aristokratų pramoga, vaizduojanti mitologinius ir herojiškus įvykius. Pasak G. Kuprevičiaus, sarsuela pasirodė tinkamiausias žanras įkūnyti dviejų išskirtinių asmenybių – Dali ir Galos – sąjungą. 53-ejus metus trukęs šios poros ryšys stebina tarpusavio priklausomybe ir prisirišimu.

Kompozitorius pripažįsta, kad kurti šią operą jam buvo nemenkas iššūkis, kadangi „Dali yra nepasiekiamas ir labai pavojingas tam, kuris nusprendžia giliau prisiliesti prie jo kūrybos ir gyvenimo, nes jėgos čia nelygios“. G. Kuprevičių įkvėpė neseniai aplankyta paroda Londone, kur teko išvysti S. Dali darbus ir pabuvoti šalia tikrų šio nenuspėjamo menininko daiktų.

Rašydamas libretą, H. Kunčius rėmėsi dailininko dienoraščiais, įvairiomis biografijomis ir prisiminimais. Autorius pripažįsta, kad susidūrė su keliais sunkumais, mat abu pagrindiniai personažai gyvenime buvo dideli mistifikatoriai. Sunku atskirti, kur tiesa, o kur fantazijos. Autoriui teko versti keletą autentiškų tekstų – jis pripažįsta, kad kai kurie jų gali pasirodyti drastiški aukštosios kultūros kontekste. Tiek Dali, tiek jo gyvenimo moteris buvo itin audringi žmonės, gyvenę siautulingą gyvenimą, kuriame apstu pačios įvairiausios energijos ir kurią nėra lengva įvardyti ir perteikti veikaluose. „Dali nebuvo kuklus žmogus, o mes tampam jo nekuklumo įkaitais, vadindami jį genijumi“, – sako H. Kunčius. Rašytojas sako, kad kuriant libretą norėjosi sujungti šiuos du personažus į vieną, nes gyvenime jie negalėjo apsieti vienas be kito, kadangi vienas kitą papildė ir atskleidė. Gala Dali gyvenime buvo mitu, audžiamu iš įvairių paveikslų, motyvų ir įvykių. Jis apdovanojo ją visomis teigiamomis savybėmis, kokias tik galima įsivaizduoti, ir skelbė ją esant savo paties dalimi. Laikydamas save ir Galą vienove, dailininkas paveikslus pasirašydavo Dali/Gala vardu.

Anot operos-sarsuelos režisieriaus G. Padegimo, „visų pirma susiduriame su problema, kaip tinkamai išnaudoti sakralią bažnyčios erdvę ir kartu jos nepažeisti. Dali buvo tikintis, tačiau kartu ir šventvagiškas.“ Provokuojančiame spektaklyje vaidins visi, nuo kiekvieno choristo iki dirigento. Autoriai žada šiek tiek veiksmo perkelti ir tarp žiūrovų.

Kalbėdami apie solistus Joną Sakalauską (Dali) ir Ievą Prudnikovaitę (Gala), kūrėjai savo pasirinkimą aiškino tuo, kad ieškojo jaunų atlikėjų, nes veiksmas reikalauja daug judesio ir greito tempo. Reikėjo solistų, kurie gerai dainuotų ir šoktų, taip pat galėtų greitai judėti scenoje ir daryti triukus. „Bus įdomus ir netikėtas duetas“, – tikino G. Kuprevičius. Pasakodamas apie choro indėlį operoje, kuris, beje, yra pats didžiausias, dirigentas V. Augustinas nuogąstavo ir nerimavo: „Iš mūsų nori padaryti gerą šokių grupę.“

Operoje, be Dali ir Galos, bus pačių įvairiausių ir netikėčiausių personažų, tokių kaip Pablas Picasso, dadaistai, kompozitorius Aramas Chačaturianas, kultūrinis Niujorko elitas, tarybinių turistų delegacija ir kt.

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė pristatė dekoracijos – laiptų, virš kurių puikuojasi Dali portretas – maketą. Taip pat autoriai džiūgavo turį paslėpę ir arklį, tai yra Dali tiesiog būtinas atributas, kaip ir kiaušiniai, kurie švies įvairiausiomis spalvomis choristų rankose.

Opera-sarsuela „DaliGala“ turėtų būti ekscentriškojo genijaus traktuote intriguojantis reginys. Veikalo statytojai nusiteikę pašmaikštauti ir pabandyti prisiliesti prie ambicingo ir įžūlaus XX amžiaus menininko.

„Šešerių aš norėjau būti virėjas. Septynerių norėjau būti Napoleonas. Ir nuo tada mano ambicijos nuolat auga.“ (Salvadoras Dali)