Žmogus-griaustinis ir tylinčios dūdos

Saulius Vaitiekūnas. Instaliacija „Requiem orkestrui“. 2008 m. A. Baltėno nuotr.

Saulius Vaitiekūnas jau seniai išoriškai tapo panašus į Dzeusą, o pastaruoju metu pratrūko beveik mitiniu įsiūčiu. Žurnalistai šį griaudėjimą mandagiai vadino provokacija. O man pasirodė, nors paprastai rekomenduojama pasistengti atsiriboti nuo menininko asmenybės ir sutelkti visą dėmesį į kūrinį, kad šį kartą verta neatsieti menininko emocijų, nes jos netgi labai susijusios su instaliacijos turiniu.

Pats kūrinys yra ne mažiau emocingas. Niūri atmosfera – kaip prasta nuotaika, knibždėlyną primenantis vaizdas – kaip nerimastingos mintys ir daiktai – kaip buvusios prabangos liekanos kalba apie nykimą, judėjimą chaoso link. Tai nėra filosofiško susitaikymo su laiku iliustracija, o greičiau kovojimas su vis stiprėjančia, viską keičiančia srove.

Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad atvirai kalbėti apie baimę jaustis nereikalingam yra drąsu. Tema gana netikėta ir dar aštresnė, nes Saulius Vaitiekūnas tikrai nėra vienas iš paraštinių menininkų, kuris galėtų būti seniausiai įtraukęs panašius jausmus į kasdienę apyvartą kaip niekuo neypatingus. Atvirkščiai, jau daug metų jis – pripažintas, įtakingas ir svarus kūrėjas. Galbūt kuo žmogus galingesnis, tuo labiau nepakeliamas gali atrodyti galios nykimo tikras ar menamas pavojus. Todėl, mano manymu, instaliacija „Requiem orkestrui“ ir yra toks grėsmingas tarsi tiksintis branduolinis sprogmuo arba ta po sprogimo likusi dykvietė, kuri šiurpina išeikvotos energijos mastu.

Visos keturios „Vartų“ galerijos salės užtvindytos juodais laidais (daugiau kaip 5 kilometrų ilgio), kėdėmis (141 vienetas, kaip Seime), natų stoveliais su prietemoje spingsinčiomis lempelėmis ir svarbiausia – nebegrojančiais, nurašytais, aplamdytais pučiamaisiais instrumentais.

Projektas buvo sumanytas prieš ketverius metus, o kol įvyko, apaugo tokia galybe reikšmių bei istorijų, kad net labiausiai atsidavęs „istorinei tiesai“ menotyrininkas susipainiotų, kaip kad atidarymo metu žiūrovai painiojosi tarp laidų. Vaitiekūnai, svaidyk nors ir žaibus, bet aš nekalbėsiu nei apie „Permainų knygą“, nei apie penklinės linijas, nei apie kitus didžiuosius naratyvus, prie kurių siūlai kabinti prasmes, o plika akimi, nors užmušk – nesimato. Mano galva, instaliacija yra akivaizdžiai apie vieną dalyką – bergždumo keliamą siaubą. Ir man ši psichologinė atodanga (gal net neplanuota nuošliauža) tuo ir patinka. Jaudina. Beveik išpažintis. Na ir kas, kad išrėkta trenkiant kumščiu į stalą. Beje, per atidarymą menininkas pristatydamas instaliaciją pasakė, kad tai kūrinys „visiems apie viską“. Mano kalba tai reiškia – apie nieką. Šiuo atveju tai privalumas. Instaliacija yra apie tą didelį nieką, apie kurį, kaip jau minėjau, reikia drąsos prašnekti, juk tai praktiškai šuolis į tamsią bedugnę.

Muzikos instrumentai irgi parinkti neatsitiktinai. Tai kvėpuojančio menu menininko metafora. Juk instrumentas, praradęs savo funkciją, vis dėlto sukrečia daug labiau nei koks nors prakiuręs samtis. Visokie trimitai, klarnetai ir saksofonai mena daugybę publikų, jaudulio ir plojimų, daugybę muzikos, o kiek natų! Kažkaip apie samtį, menantį daug įvairiausių sriubų, kaip apie gyvą daiktą, būtų kur kas sunkiau galvoti. Instaliacijos sutemose stypsantys pučiamieji instrumentai yra tik nebylios išnaros, vis blyškesni pirmapradės idėjos šešėliai. O kai jų tokia galybė, liūdesys ima skandinti nespėjus net susivokti, tarsi per potvynį vikriai kylanti jūra. Kad dar labiau skaudėtų, Vaitiekūnas instrumentus kiekvieną atskirai pasodino ant kėdės, įžiebė lempelę, pajungė laidus ir liepė laukti muzikantų. Čia tas pats, kaip akluosius vestis į nebylųjį kiną. Žiauru, kitaip tariant. Tokia bjauriai nepatogi instrumentų padėtis man labai primena sceną iš Federico Fellini filmo „8½“, kur nusenusioms moterims leidžiama sušokti paskutinį šokį. Tragišką ir beviltišką šokį. Per spaudos konferenciją S. Vaitiekūnas, be visų kitų dalykų, grasino, kad tai paskutinis jo kūrinys. Tvirtai manau, kad niekas tuo nepatikėjo, nes jis yra vienas produktyviausių menininkų, ypač įvertinant, su kokiomis sunkiasvorėmis medžiagomis dirbama. O ir Marcello Mastroianni, su bizūnu rankoje varančio lauk, regis, nesimatė.

Antra, instaliacija „Requiem orkestrui“ yra paremta pertekliaus estetika. Saulius Vaitiekūnas visuomet siekė būti monumentalus, jam būdinga macho retorika. Tai rieduliais užverčia telefono būdelę, tai, žiūrėk, akmenų griūtis pilasi pro vartus. Visai tiesiai rėžiant, Vaitiekūnas nėra tas menininkas, kurį galima būtų apeiti. Griausmavaldžio balsas jus pagaus ir jėga bandys įtikinti tuo, kuo tiki pats menininkas, lyg niekaip kitaip ir būti negali, lyg kita nuomonė būtų nuodėmė. Temperamentas visu savo pajėgumu išsiskleidė ir šįkart. Erdvės įgavo gaivališkų džiunglių pavidalą. Prietema ir gyvatiški, vijokliški laidai. Kaip ir palei tankų mišką vaikščioji pakraščiais, nes jei įžengsi – pražūsi.

Iš esmės kūrinys turinio prasme nesikeistų, ar tai būtų viena salė, dvi, ar keturios. Legaliai galima piktintis gigantomanija. Bet, prisipažinsiu, man asmeniškai nesibaigiančių džiunglių egocentriškas vešlumas yra jau net atskira ir, sakyčiau, svaiginanti kūrinio savybė, kurią geriausiai įvardytų tiksliai neišverčiamas rusiškas žodis bespridel – beribiškumas, kaip tam tikra laisvės forma. O turint galvoje, kad instaliacija atlikta savais ištekliais, telieka gerbti menininko prioritetus ir polėkius. Ir šiaip, palyginti su menininkų poros Christo ir Jeanne-Claude užmojais (už savo pinigus pakuoja didelius statinius ir salas) pasipiktinimas būtų tiesiog smulkmeniškumo apraiška.

Nemanykit, kad čia jau viskas... Yra dar keliolikos didelio formato nuotraukų serija koridoriuje. Su fotografu Arūnu Baltėnu siekta išgauti kitos meninės kokybės. Iš išgauta. Panašu į film noir juodus automobilius, naktyje glostomus miesto žiburių. Instrumentai, nors ir apraizgyti laidų, nuotraukose atrodo oriau. Fotografija, valdydama šešėlius, geba iš visų padaryti asmenybes. Ypač kai riestanugariai pučiamieji – tokie fotogeniški pozuotojai. A. Baltėnas greičiausiai ir samčius sugebėtų nufotografuoti taip, kad graudulys sudrėkintų akis.

Bet nuotraukų man jau buvo per daug. Gaunamas tas pats efektas, kaip kad stovint prie Eifelio bokšto: jei tik nusuksi žvilgsnį, vis tiek visur matysi mažus jo dublikatus (visokios kokybės, net gerų fotografų). Instaliacijos nuotraukos gali padėti tik tiems, kurie nedrįsta dėl įvairiausių priežasčių susidurti su natūra. Ir pačių nuotraukų kiekio padėtis lygiai tokia pati, kaip ir instaliacijos salių klausimas. Gali būti viena, gali būti dvi, nors ir šimtas. Daugiau kietumo kūrinio kūne iš to nebus.

Trečia, „Requiem orkestrui“ yra vienas iš tų kūrinių, kuris negali gyventi be už jo esančios asmenybės. Kaip kad Andy Warholo drobės ir daiktai būtų buvę tik nevykęs nežinia kas be jo atsainios ir kvestionuojančios asmenybės, taip ir „Requiem orkestrui“ be temperamentingo Vaitiekūno tebūtų pučiamųjų ir laidų spūstis. Menininkas apraizgo ne tik laidais, bet ir istorijomis, sukuria ne tik mįslingą apšvietimą, o tiesiog atskirą energetinį lauką. Instaliacijai reikia Vaitiekūno. Vaitiekūnui reikia instaliacijos. Tai du neatskiriami dalykai. Santykis tarp jųdviejų maždaug toks, kaip tarp rylos ir muzikanto. Menininkas suka rankenėlę ir tada instaliacija groja tam tikras reikšmes. Pati savaime instaliacija irgi gana įspūdingas reginys, labai imlus interpretacijoms. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Ne sluoksnių (susisiejančių struktūrų), o vienas į kitą panašių medžių, kurie ima klaidinti. Todėl vis dėlto geriau, kai „rylininkas suka rankenėlę“.

Viskas, ką čia pasakiau, gali būti panaudota prieš mane teisme, t. y. nurašyta į dar vieną oficialų šio kūrinio temos įvardijimą – nesusikalbėjimas. Anot menininko, žmonės nebesusišneka. Instrumentai nebesugros jokio kūrinio, juolab kad tokios sudėties pučiamiesiems kūrinys neparašytas. Lempelių šviesą Vaitiekūnas įvardija kaip viltį, kad gal kas nors ateis ir kaip nors sugros. Beatodairiškas tikėjimas toks tvirtas, kaip rusiškuose filmuose apie karą, kai viskas beviltiška, o žmogus vis tiek „žino“, kad rusai laimės. Nenuvertinkim šitų jausmų treniruočių poveikio. O štai man visai nesinori, kad ateitų minia ir per jėgą visi sugrotų vieną melodiją. Gal kaip tik tyla ir yra atsakymas. Gal vilties suteikia mintis, kad visą laiką groję instrumentai dabar galės išmokti klausyti?