Tramdomieji marškinėliai moterims

Jūratė Budriūnaitė (Nora), Vytautas Kaniušonis (Helmeris) spektaklyje „Nora“ Nuotraukos iš Šiaulių dramos teatro archyvo

Vasario 26 d. – kovo 1 d. Vilniuje viešėjo Šiaulių dramos teatras. Buvo parodyti keturi spektakliai, trys iš jų – premjeriniai. Tačiau jei ne Nacionaliniame dramos teatre jau anksčiau rodyta Aido Giniočio režisuota „Princesė Turandot“, įspūdžiai būtų kur kas niūresni, nes „naujienų“ gausa tikrai neatnešė gaivių teatrinių vėjų.

Į tokios įžangos ugnį iškart dera įpilti koncentruotos alyvos: labiausiai nuvylė Nacionaliniame dramos teatre vaidinti spektakliai „Salomėja“ (rež. Arvydas Vidžiūnas) ir „Trys draugai“ (rež. ir insc. autorė Regina Steponavičiūtė). Nuvylė tuo, kad teatro menas čia buvo supakuotas į popmelodraminio saldainio popieriuką, kuris vartotoją vilioja lengvu, saldžiu turiniu. Beje, neatitinkančiu blizgančios savo išorės. Teatleidžia šių eilučių autoriui skaitytojai už tokį išsireiškimą kaip „popmelodraminis saldainis“, bet rasti kitokį apibūdinimą tokiam menui, kuris remiasi populiariomis, neefektingomis klišėmis, nefunkcionaliomis iliustracijomis, minties paviršutiniškumu ir vienareikšmiškomis moralinėmis tendencijomis, sunku.

Štai, pavyzdžiui, spektaklyje „Trys draugai“ (jo inscenizaciją režisierė sukūrė pagal rašytojo Ericho Maria Remarque’o to paties pavadinimo romaną) literatūros klasika tapęs kūrinys scenoje virsta iliustratyvia, nuobodžia melodrama. Ir paskutinius pastarojo sakinio žodžius, turint galvoje spektaklio poveikį, reikėtų rašyti iš didžiosios „N“ ir mažosios „m“. O galėtų būti atvirkščiai, nes nesu nusiteikęs prieš melodramos žanrą. Netgi manau, kad ji yra nepaprastai aktuali šiandienei lietuvių žiūrovų daugumai, kuri mielai renkasi smegenis pudruojančią televiziją su vienodais serialais ir laidomis, holivudinį „Coca-Cola“ kiną ar komercinį teatrą, atpalaiduojantį nuo kritiškesnio mąstymo. Ir ne man vienam spręsti, ar menas turi vilktis vartotojui iš paskos, ar atvirkščiai – turi kilstelėti jį aukštyn. Tai diktuoja konkretus gyvenamasis laikas. Tik viena aišku – net ir melodrama gali būti puiki, jei ji kuriama pasitelkus teatrines priemones, jei tokiame spektaklyje galime pasijuokti ar paverkti, matydami kūrėjų požiūrį į atpažįstamas klišes, pajausti scenos ir žiūrovų salės kontaktą. Netgi – įsijausti, leistis į scenoje kunkuliuojantį jausmų katilą.

Tačiau „Trys draugai“ yra variantas tokio literatūrinio teatro, kuris viena koja remiasi nekonkretizuotu šiandienos atžvilgiu „kalbos“ tekstu, kita – pasakojimo siužetu. Spektaklyje stebime pagrindinių veikėjų meilės dramą: Aurimo Pintulio vaidinamas Robertas Lokampas įsimyli, siekia užkariauti, užkariauja ir galiausiai dėl užklupusios staigios ligos netenka Monikos Šaltenytės vaidinamos Patricijos Holman. Tačiau tikra jausmų drama čia neįvyksta. Ir kaip ji gali įvykti, kai Lokampas, kuris atlieka dar ir Pasakotojo vaidmenį (Pintulis – Lokampas – Pasakotojas), išėjęs į avansceną, praneša apie mylimosios mirtį (melodramos kulminacija) taip, kaip pranešinėjo apie VISKĄ spektaklyje, berdamas svarbius žodžius tarsi žirnius iš rėčio. Bet juk jis ne koks pasiuntinys iš „Edipo karaliaus“; Lokampas yra kenčiantis veikėjas, melodraminis, su jausmais, net jei ir „suvaidintais“.

Tuo tarpu Šaltenytė „nevairuoja pro šalį“ kurdama Patriciją. Matome jos charakterio ypatybes: jautrumą, svajingumą, vidinę išoriškai trapios moters tvirtybę, siekį nugyventi gyvenimą tarsi drugeliui. Gaila, bet scenoje šie pagrindiniai veikėjai vienas su kitu disonuoja. Gal derėjo pagrindinio Pasakotojo vaidmenį skirti kuriam nors iš likusių antrame plane draugų – teatrališkam Daliaus Jančiausko Otui arba sveiką humoro jausmą turinčiam Rolando Dovydaičio Gotfrydui? Tuomet gal Pintulis – Lokampas nesiblaškytų tarp teksto ir vaidmens, o spektaklyje atsirastų dar viena tema – trijulės draugystė, kurią, regis, režisierė ir scenografė Ramunė Skrebūnaitė prisimena tik pabaigoje. Tačiau šis akcentas – besisukanti lyg atvirukas rėmuose plokštė su užrašu „Trys draugai“ – šokiruoja: tai panašu į blizgantį saldainio popieriuką, deja, tuščią, neatspindintį spektaklio koncepcijos. Ir visi tie diskotekinio rutulio metami šviesos zuikučiai – nesimpatiška popkultūros detalė.

„Salomėja“

Kai nuolatos visose medijų srityse šaukiamas žodis „drama“, jo prasmė taip nusidėvi, kad vertės netenka ir žodžiai „meilė“, „ištikimybė“, „draugystė“. „Trys draugai“ plaukioja pačiuose negiliausiuose šių temų vandenyse.

O štai „Salomėja“, statyta pagal Arvydo Juozaičio to paties pavadinimo pjesę, nustebino režisieriaus vienareikšmiška tendencija sentimentaliai moralizuoti garsios mūsų šalies poetės Salomėjos Nėries gyvenimo tremtyje (Tarybinėje Rusijoje) epizodą. Aktorė Inga Norkutė, spektaklyje kūrusi Salomėjos vaidmenį, mano manymu, pateko į sudėtingą padėtį: čia jai teko išteisinti istoriškai suformuotą poetės, kaip tautos išdavikės, įvaizdį. Ir šitai gali būti, jei tokia yra spektaklio idėja. Tikrai atsiras žmonių, kurie šia „tiesa“ patikės. Tačiau nutiko taip, kad kūrėjų pasirinktos priemonės pastarajai koncepcijai akcentuoti pasuko spektaklį neaiškiu keliu. O pabaigoje įvyko ne herojės išteisinimas, bet žiūrovų pagraudenimas.

Apskritai spektaklį nuolat „trikdė“ muzika ir kitų aktorių vaidyba. Richardo Wagnerio, Sergejaus Rachmaninovo, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir kt. kompozitorių muzikiniai fragmentai čia buvo naudojami pabrėžti vaidybos emocijas. „Prasminis koloritas“ (pvz., melancholiškai vaidybinei emocijai antrino tokias pat nuotaikas turinti sukelti muzika) sutapdavo, ir kaip „sviestuotas sviestas“ neretai vesdavo prie pompastikos ar erzinančio iliustratyvumo.

Tuo tarpu vaidybai ir režisūriniams sprendimams trūko aiškios kūrėjų (daugumos aktorių, režisieriaus) pozicijos, kuri leistų žiūrovams susigaudyti, kas gi rodoma, kas vyksta scenoje. Pavyzdžiui, taip ir liko neaišku, kodėl veikėjai lakstė su raudonomis (tarybinėmis?) vėliavomis? Gal tai buvo parodija? Tačiau juk nei minėta iliustratyvi muzika, nei psichologizuota aktorių vaidyba nesuko parodijos link. Tokią išvadą darau remdamasis antrojo veiksmo „puotos“ epizodu – čia stiprus komunistuojančių veikėjų šaržas buvo priešinamas Salomėjos vaidybai. Savo tylumu ir subtiliu vidinės kančios demonstravimu Salomėja leido suprasti visą padėties absurdiškumą, palydimą utriruotų komunistinių lozungų ir tostų. Jei šitaip kontrastingai spektaklyje būtų suskambėjusi visa Salomėjos drama, jei veikėjos išgyvenimai būtų apibendrinti iki abstraktesnės istorijos kryžkelėje atsidūrusio, o ne vien vidinių demonų „kankinamo“ žmogaus situacijos, galėtume pelnytai džiaugtis nacionalinės dramaturgijos teatriniu įvykiu.

Šiaulių dramos teatro gastroles užbaigė Sigito Račkio režisuota „Nora“ pagal Henriko Ibseno „Lėlių namus“. Ją Šiaulių dramos teatras rodė Vilniaus mažojo teatro scenoje. Ir nors nauja erdvė pasiūlė kamerinį „sprendimą“, iš esmės spektaklis netapo ypatingu gastrolių finišu, greičiau paliko prieštaringą įspūdį. Nes čia šiauliečių „Nora“, regis, tapo tarsi antikine šventykla – su stipriomis kolonomis, deja, be tvirto stogo. Tos kolonos – tai aktoriai su vaidmenimis, o netvirtas stogas – režisūra ir scenografija. Kompozitoriaus Fausto Latėno muzika atsidūrė tarp šių „opozicijų“ – kartais sukurdama įdomų, kiek pakylėtą garsinį foną, ypač suskambant nežemiškai namų skambučio melodijai, kuri, tiesa, į sceną „atnešdavo“ visiškai žemiškus konfliktus.

„Trys draugai“

Vargu ar į profesionalų teatrą einame žiūrėti aktorinės vaidybos egzamino. Manau, traukiame į tokią erdvę, kurioje tikimės turėsiantys unikalią galimybę išgyventi kažką nauja, kas stebins savo visuma, o ne tik detalėmis. Tuo tarpu „Nora“, iš esmės pateikdama įdomių vaidmenų galeriją, stebina detalėmis. Račkys visą spektaklio svorį, regis, perkėlė ant aktorių pečių, tuo tarpu unikalesnio Henriko Ibseno dramos režisūrinės interpretacijos varianto nematyti.

Ką gi, būna ir taip, ir tokiu atveju gali atsirasti skirtingo žiūrėjimo galimybė. Vieniems gali imponuoti aktorių sukurti vaidmenys: Jūratės Budriūnaitės Nora, Vytauto Kaniušonio Helmeris, Ingos Norkutės Kristina Lindė, Rolando Dovydaičio Rankas ir Antano Venckaus Krogstadas. Įdomiausias iš jų, mano manymu, spektaklyje buvo Krogstadas. Venckaus veikėjas nustebino mažo žmogaus drama, kuriam gyvenime tiesiog nepasisekė, ir tai aktoriui pavyko taikliai perteikti naudojant psichologizuotą kūno judesių plastiką, kapotą, nuolat nutildomą dėl vidinių kompleksų trūkčiojančią kalbą.

Beje, Krogstado ir Kristinos Lindės santykių linija yra kiek komiška, bet kartu simpatiška, ir tai traukia dėmesį. Tuo tarpu apie Noros ir Helmerio santykius, be to, kas „užrašyta“ dramos autoriaus, nesužinome nieko nauja. Budriūnaitės Nora nesunkiai atskleidžia Ibseno kodus: lėliškumą ir moters emancipacijos siekį, o Helmeris taip ir liko bailus, vyrišką ego labiau už nuoširdumą ir tikrumą vertinantis tipas.

Kiek nuvylė Kotrynos Daujotaitės scenografija, kambario interjerą padalijusi kaip elementarią baltos ir juodos spalvų opoziciją. Tokie patys ir kostiumai – Noros suknelė balta, visų kitų – tamsiai pilki arba juodi.

Dar vieną gastrolinį Šiaulių dramos teatro spektaklį sąmoningai pasilikau pabaigai. „Princesė Turandot“ visiškai iškrenta iš minėtų gastrolinių vaidinimų konteksto. Po niūroko šių spektaklių vaizdo šiuolaikinė Carlo Gozzi kūrinio sceninė interpretacija sužavėjo teatrališkumu, organišku aktorių ansambliu, meistrišku kaukių teatru... Be to, kas buvo pasakyta, analizuota ankstesniuose kritikos tekstuose („Princesė Turandot“ Vilniuje viešėjo jau pernai), nepasakysiu nieko nauja. Todėl paprasčiausiai lenkiu galvą prieš šio spektaklio kūrėjus.

Post scriptum: pasvarsčius, kas rūpi šiandienos šiauliečiams kūrėjams, galima įvardyti bendrą, visus matytus spektaklius persmelkusią ryškią tendenciją – vyrų ir moterų tarpusavio bendravimo problemos čia sprendžiamos kaip „užsispyrėlių tramdymai“. Tik vienur teatras jas „tramdo“ žaismingai, kitur – popsiškai ir nuobodžiai.