Kaip beždžionė beždžionei

„Iš kokios tu planetos?“

Laukiu atostogų. Toliau nuo miesto, televizoriaus, arčiau knygų ir jūros. Juolab kad rudenį prie televizoriaus, matyt, taip pat nebus nieko įdomaus. Pirmosios žinios iš televizijų rudens fronto skamba kaip prastas pokštas: savo laidas turės Jogaila Morkūnas ir Violeta Repčenkaitė-Blėdienė. Kaip suprantu, vienintelė jų profesija ir interesas – būti „tusovščikais“. Lietuviai ir vėl nykiai kopijuoja rusus, bet rusai turi Kseniją Sobčiak, kuri, kad ir kokia būtų „auksinė mergaitė“, beje, puikiai baigė Tarptautinių santykių institutą ir jos intelektas – be priekaištų. Lietuviška „auksinė mergaitė“ gali pasigirti (ir visur giriasi bene jau dešimt metų) tik krūtų implantais. Rusišką „glamūrą“ gimdo fantastiški pinigai ir brangus Maskvos metropolis. Lietuvoje nėra nei vieno, nei kito, tik apgailėtinos provincialų pastangos bėgti priešais tramvajų. Niekaip negaliu atsakyti į klausimą, kodėl mūsų televizijos visada pasirenka tai, kas blogiausia. Kodėl lenkai iš daugybės rusiškų serialų pasirenka „Maskvos sagą“, o lietuviai – pačių rusų vienbalsiai sukritikuotą „Aukso veršį“? Ar todėl, kad televizijų vadai mus laiko visiškais idiotais? Ar todėl, kad patys savanoriškai žiūrime idiotams skirtas laidas? Ar todėl, kad apie tai, ką turime žiūrėti, sprendžia, švelniai tariant, ne patys protingiausi žmonės?

Pierre’o Boulle’io „Beždžionių planeta“ buvo sumanyta kaip perspėjimas dėl pernelyg didelio susižavėjimo civilizacijos raida, žmogiška kvailybe ir neatsakingumu. 2001 m. pasirodžiusi Timo Burtono „Beždžionių planeta“ (TV3, rugpjūčio 5 d., 22.10) – ne pats sėkmingiausias šio režisieriaus filmas. „Beždžionių planetoje“ jis akivaizdžiai labiau linko į pramogą, o ne į sau būdingą ekscentriką, ironiją, potekstes. Pirmiausia tai įspūdingas reginys, kuriam nesvetimas režisieriaus noras postmodernistiškai pastilizuoti didįjį Holivudo stilių. Todėl filmo beždžionės visai nebaisios. Užtat lieka laiko žavėtis kostiumais, dekoracijomis, grimu. Iš filmo herojų labiausiai įsimena režisieriaus mūzos Helen Bonham Carter suvaidinta skeptiška, intelektuali beždžionė idealistė Ari, o ne savimi pasitikintis amerikietis kapitonas Leo (Mark Wahlberg).

Hugh Hudsono 1984 m. filmas „Greistokas. Tarzanas – beždžionių valdovas” (LNK, 28 d. 12.20) – taip pat ekranizacija, tačiau Edgaro Rice’o Burroughso knyga filme įgyja visai naujų prasmių, kurios sietinos su 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjusiu utopijos žlugimu ir vis didėjančia įvairių ekologinių judėjimų įtaka. Pasakojimas apie anglų aristokratų kūdikį, kuris sudužus laivui buvo įvaikintas beždžionių ir tapo Tarzanu (Christopher Lambert), Hudsono filme prisodrintas elegiškai ir elegantiškai pateiktų ekologinių idėjų. Sugrąžintas į Angliją, lordas Greistokas-Tarzanas negali pritapti prie naujo gyvenimo būdo, naujų vertybių. Jis nori grįžti atgal, į Afriką. Suprasti beždžionę (kad ir kaip būtų, turime bendrus protėvius), manau, yra prasmingiau nei manieringai beždžioniaujantį „elitą“.

Tačiau Afrikoje būna gerų ir blogų gorilų. Ir vienos, ir kitos painiojasi džiunglėse ieškančių deimantų avantiūristų kelyje Franko Marshallo filme „Kongas“ (LTV, 5 d. 17.45). Yra ne tik blogų, bet ir gerų žmonių – vienas filmo herojus ieško pasimetusios kalbančios gorilos. Kita jį veda ne tais keliais. Filme susilieja karaliaus Saliamono kasyklų ir kraujo ištroškusių gorilų, ekologų ir CŽV agentų temos, ir tai nestebina, nes „Kongas“ yra Michaelo Crichtono bestselerio ekranizacija. Ar tai primena garsius „B“ klasės filmus, spręskite patys.

Žinoma, dažnai žiūrėti filmą paskatina režisieriaus pavardė – savotiška kokybės garantija. Verta prisiminti Martino Scorsese 1986 m. filmą „Pinigų spindesys“ (TV3, 31 d. 23 val.). Mėgstu filmuose pasakojamas mokytojo ir mokinio istorijas, nes svetimo gyvenimo pamokos niekad nenusibosta. Šiame filme šilto ir šalto patyręs biliardo žaidėjas Felsonas (Paul Newman) imasi globoti talentingą įžūlų jaunuolį, kurį suvaidino Tomas Cruise’as. Jis moko jaunuolį ne tik žaidimo, bet ir gyvenimo išminties. Pati didžiausia, matyt, yra mokėjimas garbingai pralaimėti.

Scottas Kalvertas išgarsėjo 1995 m. filmu „Krepšininko dienoraščiai“, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Scorsese mėgstamas aktorius Leonardo DiCaprio. 2002 m. Kalverto sukurtas filmas „Laukinė gauja“ (BTV, 28 d., 23.05) – taip pat apie narkotikų ir nusikaltimų nulemtą gyvenimą. Filmas perkelia į 1958-ųjų Brukliną ir pasakoja dviejų vienos gaujos vaikinų istoriją.

Lawrence’as Kasdanas kažkada taip pat žadino daug vilčių, ypač po to, kai 1985 m. sukūrė „Silverado“ (LNK, 3 d. 01.30). Tai buvo vienas pirmųjų bandymų (po 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais nusiritusios antivesternų bangos) grįžti prie klasikinio vesterno, kuriame vaidina žvaigždės, stiliaus. Kasdanui pavyko jį ne tik atgaivinti, bet ir atnaujinti. Desperatiškus teisuolius, pasiryžusius kovoti su korumpuotu šerifu, filme suvaidino Kevinas Kline’as, Kevinas Costneris, Scottas Glennas ir Danny Gloveris.

Mike’o Nicholso filmus galima priskirti prie tų, kurie patinka visiems, nes režisierius sugeba laviruoti tarp įvairių skonių ir pažiūrų bei kalbėti apie tai, kas jaudina visus, nevengdamas sveikos cinizmo dozės. Komedija „Iš kokios tu planetos?“ (TV3, 3 d. 21.30) pasakoja apie ateivį iš kosmoso Haroldą (Garry Shandling), kuriam teko ypatinga misija – apvaisinti Žemės moterį. Haroldas netrunka įsitikinti, kad lengva pasakyti, bet padaryti – daug sunkiau, nes Žemėje labai keisti suvedžiojimo ritualai.

Kitaip vyro ir moters bendravimo gudrybių mokosi trys prancūzės paauglės iš Jeano-Loupo Hubert’o filmo „Trys mergaitės“ (LTV, 29 d. 10.30). Viena jų – keturiolikmetė Polina autobuse susiduria akis į akį su Johnny Deppu. Apie savo nuotykį ji papasakoja draugėms – su įvairiais savižudybės metodais eksperimentuojančiai Liusi ir maištingai Lilijai, kurios šeima nori grįžti gyventi į Alžyrą ir ten ištekinti ją už pusbrolio. Mergaitės nutaria vykti į Korsiką ieškoti Johnny Deppo, kad šis padėtų Lilijai. Pakeliui jos susipažįsta su spalvinga pora – striptizo šokėja ir jos impresarijumi (garsus prancūzų aktorius ir režisierius Gérard’as Jugnot). Būtent jie ir padės mergaitėms suprasti sudėtingą vyro ir moters santykių alchemiją. Hubert’ui pavyko susieti pasaką apie iniciaciją ir sociologinį šiuolaikinių paauglių portretą.

Jūsų – Jonas Ūbis