Muzika

„Nepaklusnieji“ – ties dingstančia riba

Trečiasis tarptautinis kamerinės muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“ Neringoje

Skirmantė Valiulytė

iliustracija
Atliekant Arvydo Malcio „Scherzo“ premjerą. Solistas - Roger Arve Vigulf
A. Ablamonovos nuotr.

Vasara Neringoje – pagyvėjimo metas: plūsteli poilsiautojai, virtine nusidriekia įvairiausi renginiai. Vieni jų skirti masinių pramogų gerbėjams, kiti – ramios atgaivos, intymesnio sąlyčio su kultūra puoselėtojams, ir būtent pastariesiems Neringa dosni savo ypatingu kameriškumu alsuojančia aplinka. Trapi gamta, regis, savaime atliepia kamerinės muzikos skambesiui ar menininkų plenerų idėjoms bei čia gimstantiems kūriniams. Vienas tokių harmoningai į Neringos gyvenimą įsiliejusių renginių – kamerinės muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“. Trečius metus surengtas festivalis jau įtrauktas į tradicinių Neringos vasaros renginių sąrašą ir, pasak vietinių gyventojų, yra laukiamas, be jo esą Neringos vasara neįsivaizduojama. Nieko keista – geranoriška ir kūrybiškų idėjų kupina „Nepaklusniųjų“ komanda čia pristato įdomias kamerinės muzikos programas, bendrauja su klausytojais, dovanoja jiems nuoširdžius muzikos „atradimo“ jausmus, inicijuoja ekologines akcijas. Visa tai daro ne per garsiakalbius skalambydami, bet ramiai, oriai ir kartu natūraliai, tad nepatikėti jų idėjų tikrumu, regis, neįmanoma. Gali suabejoti nebent tų idėjų įgyvendinimo kokybe, pavyzdžiui, pasirinktų muzikos programų interpretacijos vingrybių tikslumu, bet nuo klaidų klaidelių juk retas kuris apsaugotas. Savo pačių „paklydimus“ „Nepaklusnieji“ labai sąžiningai stebi ir stengiasi nesusipainioti dažnam atlikėjui koją pakišančio atsainaus požiūrio į kokybę pinklėse, nuolat ieško, kaip geriau ir įdomiau juos dominančius dalykus kitiems pristatyti, tad ir pritraukia publikos dėmesį bei simpatijas.

Šiemet liepos 6–13 d. dvylika „Nepaklusniųjų žemės“ koncertų Nidoje ir Juodkrantėje pristatė septynias kamerinės muzikos programas. Noro tęsti ir gaivinti kamerinio muzikavimo tradicijas suvesti septyni „Nepaklusniųjų“ ansamblio muzikantai – Andrius Radziukynas (fleita), Rogeris Arve Vigulfas (klarnetas, Norvegija), Ieva Sipaitytė (smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė) bei Sonata ir Rokas Zubovai (fortepijonas) – gerokai pasistengė ieškodami įdomesnio repertuaro ir dėliodami temines programas. Jau pernai ir užpernai groję ne tik akademinę kamerinę muziką, bet nuklydę šiek tiek ir džiazo bei teatro link, šiemet vėl atsargiai ėmėsi įvairių derinių. Menų sintezė dabar neretam yra mados reikalas, o „Nepaklusniesiems“ tai – labiau dinamiško komunikavimo su publika priemonė, kas vakarą festivalio koncertus lankiusiems neteko nuobodžiauti klausantis įvairios stilistikos bei nuotaikų programų. Programų dinamika kažkaip natūraliai sąveikavo su orais: būta ir mirguliuojančios saulės su žaisminga šokių muzika ar ritminiais pasvingavimais, ir melancholiškai nuteikiančio lietaus su liūdesin gramzdinančia lyrika.

Įvairovės festivaliui teikė ir jo svečiai: kartu su Klaipėdos dramos teatro aktore Regina Šaltenyte „Nepaklusnieji“ (klarnetu grojo Julius Černius) pateikė dramatizuotą programą „Laiškai tolimajai žvaigždei“, skirtą E. Griego metinėms; su smuikininku Vytautu Mikeliūnu ir valtornininku Andriumi Dirmausku atliko džiazo pianisto Chicko Coreos kamerinę muziką, balansuojančią ties džiazo ir klasikinės muzikos riba; dainininkė Gintarė Skėrytė su R. Zubovu festivaliui parengė prancūziškos muzikos vakarą „Beau soir“; J. Brahmso, F. Bridge’o ir Scotto McAllisterio kūrinių programą grojo tarptautinis fortepijoninis trio – R.A. Vigulfas, violončelininkas Tomas Collingwoodas iš D. Britanijos ir amerikiečių pianistas Craigas W. Combsas; pastarasis žaismingai įsiliejo ir į S. bei R. Zubovų parengtą fortepijono muzikos programą „Kvietimas šokiui“. Taigi mobilūs „Nepaklusnieji“ kameriniu muzikavimu malonino ne tik publiką, bet ir toliau į savo „nepaklusnų“ muzikavimo žaidimą traukė seniai ir naujai atrastus bendraminčius.

Didžiausias žaismingos sandraugos muzikantų būrys pasirodė jau pirmame festivalio vakare, surengtame kartu su Neringos miesto savivaldybe, M. Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondu bei Nacionaline moksleivių akademija. Čia išvydome dainininkus G. Skėrytę ir Vaidą Vyšniauską, į praplėstas „Nepaklusniųjų“ pajėgas įsiliejo Jaunimo akademijos šiemet suburti jaunieji Lietuvos talentai, o visą „Nepaklusniųjų“ orkestrą įspūdingai valdė šiuo metu Grace studijuojanti jaunatviškai veržli dirigentė Mirga Gražinytė.

Liepos 6-osios koncertas, kaip ir dera tokią dieną, buvo skirtas Lietuvos Valstybės dienai. Pilietiškų nuotaikų ir kalbų persmelktas teminis renginys „Istorija alsuojanti ateitimi“, kaip ir galima tikėtis iš „Nepaklusniųjų“, neišvirto į pompastišką vakarą – oriai pagiedoto Lietuvos himno garsai nulydėjo į spalvingą lietuvių muzikos panoramą. Skambėjo Č. Sasnausko, J. Kačinsko ir A. Kačanausko dainos, B. Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“, V. Bartulio ir A. Malcio muzika, vėl grįžta prie V. Kudirkos (valsas „Nemuno vilnys“), taip leidžiant mintyse paklaidžioti ne tik muzikos stilių, bet ir istorijos vingiais. Stipriausia muzikos ir tokią dieną lydinčių minčių sankryža, manding, tapo Vidmanto Bartulio „Reti susitikimai, kurių metu mes šokame aistringus šokius, mename mirusius draugus, mus užplūsta sentimentalūs prisiminimai“ – ekspresyvi interpretacija, matyt, ne vienam sukėlė įvairių atsiminimų gūsį, buvo matyti net ašarų. Jau čia greta kitų instrumentų sužėrėjęs klarnetas kiek kitokiomis spalvomis ir nuotaikomis skleidėsi po „Retų susitikimų“ skambėjusiame premjeriniame Arvydo Malcio kūrinyje „Scherzo“. Tai – specialiai R.A. Vigulfui kuriamo Koncerto klarnetui ir kameriniam orkestrui finalas. Intriguojančia ritmo pulsacija ir įmantria klarneto leksika, spalvingo orkestro ir solisto dialogo sumanymu dėmesį kaustęs finalas akina anksčiau ar vėliau išgirsti ir visą kūrinį. Kol kas autorių galima sveikinti su sėkminga „Scherzo“ premjera, o atlikėjus – įveikus nelengvą muzikinę medžiagą.

iliustracija
„Nepaklusniųjų“ ansamblis
L. Babaliauskaitės nuotr.

Prisipažinsiu, kažkaip nejaukiai sutrikdė pirmasis susidūrimas su „Nepaklusniųjų“ ir aktorės R. Šaltenytės bandymu jungti E. Griegą, H. Ibseną ir latvių poetę Ariją Elksnę. Idėjiškai viskas pagrįsta – H. Ibseno drama persmelkta E. Griego siuita „Peras Giuntas“ jungiama su deklamuojamais A. Elksnės „Solveigos laiškais Perui“, lyg ir įgarsinančiais nebylią E. Griego Solveigą. Kartais paeiliui jungiami muzika ir tekstai išties derėjo, skambėjo gan paveikiai ir kulminacijoje beveik įtikino – gali būti ir taip. Bet… po stilistiškai vienalytės ir labai delikačiai G. Skėrytės ir R. Zubovo atliktos prancūzų muzikos (C. Debussy, E. Satie, E. Chausson, G. Fauré) programos, persmelktos ta pačia visad ir visiems aktualia meilės tema, grįžau prie dvejonės – ar verta vieną kūrinį komentuoti kitu? Vis dėlto smalsu būtų dar kartą leistis į „nepaklusnią“ kelionę su „Peru Giuntu“ – gal dvejonė išsisklaidytų?

Dar trys festivalio programos vasaros įspūdžius turtino pažįstamos muzikos (J. Brahms, F. Bridge, C.M. von Weber, F. Schubert, E. Grieg, S. Barber, J. Haydn) klausymo ir daugeliui koncertuose dar negirdėtų kūrinių „atradimo“ malonumu. Iš tų „atrastųjų“ minėčiau į „Nepaklusniųjų“ mėgstamus teatro ir džiazo paribius trumpam nukėlusius, R.A. Vigulfo, T. Collingwoodo ir C.W. Combso „su cinkeliu“ atliktus S. McAllisterio Koncertą „Juodasis šuo“ bei Devynias bagateles klarnetui, violončelei ir fortepijonui. Džiazo ir kantri muzikos druskytės su pipiriukais būta ir lyg netyčia saulę prišaukusiuose Algirdo Klovos pirmame ir trečiame „Saulės triptikuose“, o tuos prieskonius dosniai žarstė smuikininkas V. Mikeliūnas, „Nepaklusniųjų“ kompanijai per festivalį surengęs kone džiazavimo pamokas.

Visas šiųmetės „Nepaklusniųjų žemės“ programas siejo viena iš „Nepaklusniųjų“ idėjų – muziką traktuoti kaip dvasios ekologiją. Nuskambės gal ir banaliai, bet šiemet ypač apeliuota į meilės (Tėvynei, artimui, gamtai ir t.t.) jausmo išsaugojimą. Simboliška, kad ir specialiai festivaliui parašyta A.R. Vigulfo kompozicija „…mano skruostu rieda ašara…“ linko į jausmų ekologijos temą. Kito tikėjimo vaikiną pamilusios ir už tai akmenimis užmėtytos merginos atminimui skirto kūrinio muzikinio vaizdinio ašimi pasirinktas visa apvalančios ašaros simbolis.

Ašara, lašas, šaltinis ir visa kita, ką galėtų apibūdinti žodis vanduo, padiktavo ir šiųmečio festivalio ekologinės akcijos temą „Vanduo – gyvybės šaltinis“. Liepos 8–13 d. Juodkrantėje, L. Rėzos kultūros centre, vykusiame ekologinio meno plenere jauniesiems poilsiautojams ir Neringos vaikams jo dalyviai, vadovaujami menotyrininkės Ramunės Pečiukonytės, kūrė spalvingus piešinius. Geriausi darbai eksponuoti baigiamuosiuose festivalio koncertuose „Dingstančios ribos“ Juodkrantėje (L. Rėzos kultūros centre) ir Nidoje (Evangelikų liuteronų bažnyčioje). Čia ir muzikos klausytojų laukė kone netikėčiausia „Nepaklusniųjų“ programa.

Drąsių „Nepaklusniųjų“ žygių į teatro erdves šiame festivalyje nebuvo, bet jų dar turbūt sulauksime, mat apie kažką teatriškai nauja „Nepaklusnieji“ jau šnabždasi. Užtat nutrūktgalviško šuolio džiazo pasaulio eketėn festivalyje ir vėl būta: paskutinėje programoje „Dingstančios ribos“, kaip skelbė patys „Nepaklusnieji“, pirmą kartą Lietuvoje atlikti Ch. Coreos kameriniai kūriniai – kompozicijos, gimusios džiazo ir klasikinės muzikos paribyje.

Pasiutusiai drąsus žingsnis! Iš eketės „Nepaklusnieji“ išniro gyvi ir sveiki, bet tikrųjų gelmių šį kartą, ir patys turbūt pripažįsta, dar nepasiekė. Tačiau pažintine prasme suteikė malonumo ir sau, ir klausytojams, atlikdami penkias pačių pasirinktas „Vaikų dainas“, „Istahano šventyklą“ fleitai, valtornai, styginių kvartetui ir fortepijonui, „Addendum“ smuikui, violončelei ir fortepijonui ir iš Ch. Coreos rankraščio bei įrašo „surinktą“ Septetą fleitai, valtornai, styginių kvartetui ir fortepijonui.

Ritmiškai įmantresnės vietos, kaip kokios išdavikės, sufleravo, kad dar ne tiek susigrota, jog galėtum plaukte su muzika plaukti, tačiau būta epizodų (pvz., V. Mikeliūno ir M. Bačkaus duetas „Istahano šventykloje“ per koncertą Nidos bažnyčioje ar ypatinga garso kokybe maloninę paskirų instrumentų, ypač valtornos solo, įstojimai atliekant Septetą), kai sklendžiantys garsai gniaužė kvapą iš nuostabos. Po tokių proveržių nedvejoju, kad kieno nors paklausta, ką manau apie tokius „Nepaklusniųjų“ žaidimus ir pomėgį nepaisyti vieno ar kito žanro ribų, ramiai atsakyčiau: „Žaisdami mokomės“. O „Nepaklusniesiems“ kolegiškai palinkėčiau neperlenkti lazdos, balansuojant ties kartais pavojingai dingstančiomis ribomis, idant patys savęs nepradangintų.