Tarp šiuolaikinės dailės ir meno

Aistė Kirvelytė. „Lietuviškas peizažas“. 2006 m.

Kažkur tarp šiuolaikinės dailės ir šiuolaikinio meno, truputį čia ir truputį ten... Ginčuose dėl „modernumo“ ir „postmodernumo“ tapyboje, diskusijose apie tapybos „mirtį“ ir kartu šiek tiek nuošaliau tarsi liko nepastebėtas labai įdomus, per paskutinį dešimtmetį susiformavęs ir iki šiol tebesiformuojantis vilnietiškos šiuolaikinės tapybos reiškinys. Įdomus tuo, kad konceptualų jo branduolį sudaro būtent moterys tapytojos. Jos – skirtingo amžiaus ir estetinių pažiūrų, per daug nesirūpinančios Ars (ar ekspresionizmo apskritai) tradicijų permąstymu ir interpretavimu, bet dirbtinai nesivaikančios ir besąlygiško šiuolaikiškumo (tuo visada labiau rūpinosi vyriškoji tapyba, nuo ko, matyt, ir pavargo), santūriai vertinančios ir feministines dogmas, tarpusavyje nesitariusios, sukūrė savitą analitinės tapybos fenomeną (galėčiau paminėti Patriciją Jurkšaitytę, Eglę Gineitytę, Eglę Ridikaitę, Benigną Kasparavičiūtę...)

Turbūt didžiausias šios tapybos privalumas yra tas, kad ja nebuvo ir nėra siekiama ką nors įrodyti, nesiveržiama šūkalioti lozungų, skelbti manifestų ar protestuoti, tačiau profesionaliai, argumentuotai ir estetiškai paveikiai analizuoti, interpretuoti, konceptualizuoti, taikliai ironizuoti įvairius aktualius socialinio ir estetinio konteksto aspektus (keista, bet iki šiol nebuvo ir solidesnio projekto, skirto būtent Vilniaus šiuolaikinei moterų kuriamai tapybai, kiek žinau, ŠMC panašiu principu šiuo metu kuruoja kelių ne tapytojų moterų projektą).

Ką tik minėtai analitinės tapybos „kompanijai“, be abejonės, priklauso ir Aistė Kirvelytė. Atsidūrus prieš jos darbus niekada nereikia spėlioti, kaip dažnai parodose pasitaiko, kuriame kurse ir ties kuriuo dėstytoju yra sustojęs autorės ar autoriaus plastinis mąstymas, aiškintis, kurioje neurotinio infantilumo stadijoje autorė ar autorius užstrigęs. Nesi priverstas brautis per netyčinių klišių, kompleksų ir pasaulėžiūrinio bukumo užtvaras iki „sielos gelmių“, kol kūrinyje aptiksi nors mažytį „autentiško išsisakymo“ krislelį. Aistės darbams nereikia pateisinimo, jie nevargina lėkštomis „subjektyvių išgyvenimų dramomis“, betiksliais „išpažinties ir atviro monologo“ protrūkiais, jų nereikia dangstyti „susidomėjimu priešistoriniais olų piešiniais“, „mistiniu įkvėpimu“ ar dar kokia nors absurdiška diletantiška patetika.

Todėl galime peršokti visus šiuos primityviausius lygmenis ir iš karto atsidurti rimto profesionalaus meno erdvėje. Būtent čia ir tarpsta visa kūrybinė Aistės veikla: kokie nors formalūs „paslydimai“ liudija būtent analitinio proceso intensyvumą, o ne profesionalumo stoką.

O analitinį procesą ir profesionalumą šiuo atveju (kaip ir kalbant apie kitus minėtus tapytojus) suprantu kaip dvilypę metakalbą, kuri kontekstualizuoja specifinę tapybinės kalbos problematiką ir kartu sukuria distanciją „tapymo, kaip veiklos ir gyvenimo būdo“, atžvilgiu. Taigi vyksta ne tik nuolatinis formalus ir konceptualus diskusinis ir interpretacinis judėjimas pačiame meno kūrinyje (ar jų serijoje), bet paraleliai atliekamas ir hermeneutinis veiksmas paties kūrinio (ar kūrinių) atžvilgiu. Tokiu būdu koreguojama estetinio (tapybos) kūrinio samprata, kai kūrinys ne tiek reprezentuoja savo autentiškas charakteristikas, kiek funkcionuoja kaip sudėtinis simuliatyvios veiklos elementas. Tokia kritinė pozicija tikėjimo, kad tapyba ar meno kūrinys gali egzistuoti pats savaime, atžvilgiu, manyčiau, būdinga ir Aistės kūrybai.

Kita vertus, Aistė, kaip ir kitos mano minėtos tapytojos, neredukuoja tapybos darbo kaip estetinio objekto iki „nulinio lygio“ – savo paties simuliacijos. Tapyba išsaugo ir dailės kūriniui būdingų turinio, formos, estetinių kategorijų definicijas. Todėl pati tapyba ir buvimo tapytoja performatyvumas paradoksaliai gali funkcionuoti ir kaip du skirtingi, bet vienodai dėmesio verti reiškiniai. Minėtos tapytojos ne visada vienodai dėlioja konceptualius akcentus – kiek vyresnės šiek tiek labiau rūpinasi pačių kūrinių psichoestetinėmis definicijomis (pvz., Eglė Gineitytė, Eglė Ridikaitė), jaunesnės kartos atstovėms (kaip Benigna Kasparavičiūtė) galbūt kiek svarbesnis pats tapytojos veiklos simuliavimas, tuo tarpu kai kuriais kitais atvejais šie akcentai gali būti lygiaverčiai. Žodžiu, net jei redukuotume šiuolaikinio meno lygmenį (pastarąjį suvokdami ne kaip formalius išraiškos būdus, bet kaip kokybiškai skirtingas sampratas) ir paliktume tik „moderniosios“ ir „postmoderniosios“ dailės (ar tapybos) apibrėžtis, Aistės kūrinius būtų galima priskirti geriausiems pastarųjų pavyzdžiams.

O šiame lygmenyje – šioje parodoje – Aistė labiausiai domisi medijų santykio ir tarpininkavimo klausimais. T.y. aiškinasi, kokį pasaulio matymą lemia skirtingos vizualinės tradicijos, jų išraiškos būdai, kokias ideologines sistemas jos generuoja ir kaip šių ideologijų sandūros ir maišymosi kontekste transformuojasi jas vartojanti, priimanti sąmonė.

Tokioje socioestetinių stereotipų pritvinkusioje peizažo sampratoje susiduria skirtingos ideologinės konvencijos. Tie susidūrimai formuoja keletą savarankiškų ir kartu tarpusavyje susijusių naratyvių psichologinio, estetinio, istorinio ir socialinio interpretavimo modelių. Žodžiu, Aistė kuria tarpinę diskursyvią/vizualią struktūrą, kuriai padedant galima rinktis interpretavimo kryptį ir mintimis judėti toliau – kūrinio link ar nuo jo tolyn...