Bestselerio kodas

Vasara – ne tik atostogų, bet ir knygų metas. Dažnai susimąstome, kodėl vienos knygos tampa skaitomiausiomis, o kitos – ne. Lenkų literatūrologas Mariuszas Czubajus atsekė kelis takelius, vedančius vadinamojo bestselerio keliais.

Kiekvieną mėnesį pasaulyje parduodami du milijonai „Da Vinčio kodo“ egzempliorių. Galima numatyti, kad šio romano ir dabar rašomo tęsinio (darbinis pavadinimas – „Saliamono raktas“) dėka Danas Brownas taps skaitomiausiu pirmojo XXI a. dešimtmečio autoriumi. Tačiau jei paklaustume, kodėl būtent šis amerikietis užkariauja skaitytojus, susidurtume su literatūrinės alchemijos mįsle. Tačiau klausimą galima suformuluoti kitaip: ką reiškia parašyti bestselerį?

Egzistuoja mažiausiai trys bestselerio kriterijai. Pirmasis – parduotų egzempliorių skaičius. Svarbiausi leidiniai, tokie kaip amerikiečių „Publishers Weekly“ ar anglų „Bookseller“ turi du pagrindinius bestselerių sąrašus: grožinės literatūros ir fakto literatūros (fiction ir non-fiction) ir du papildomus kriterijus: ar knyga buvo išleista brangiu kietu viršeliu (hardcover), ar minkštu (paperback). Atskiri sąrašai sudaromi vaikų literatūrai. Antrasis kriterijus (čia jau įžengiame į dar labiau literatūrą prie sporto priartinančią sferą): vertinama ne knygų vertė, bet potenciali rašytojo poveikio galia. Čia disproporcija tarp Amerikos ir likusio pasaulio milžiniška. Senajame žemyne sunku bus peraugti kontraktą, kurį didžiausia prancūzų literatūros žvaigždė Michelis Houellebecqas („Elementarių dalelių“ ir „Platformos“ autorius) pasirašė su nauja leidykla: 1,5 milijono eurų už „Salos galimybę“ (kartu su ekranizavimo teisėmis). Tačiau ar tai galima palyginti su 9 milijonų dolerių avansu, kurį JAV gavo Harlanas Cobenas, kai jo romanas „Nesakyk niekam“ (2001) tapo Amerikos rinkos įvykiu? Iš tikrųjų šią sumą reikėtų padalyti į tris dalis (Cobenas gavo avansą už tris vėlesnius romanus), tačiau mokestis už literatūrinį darbą ir taip atrodo kosminis. Johnas Grishamas, Stephenas Kingas, Danas Brownas gauna panašius honorarus, ir už Atlanto tai nieko nestebina.

Dar vienas kriterijus apima vadinamuosius vietinius bestselerius, jų rinkos taisyklės dar neištyrinėtos. Pavyzdžiui, Lenkijoje jau ne pirmus metus furorą kelia amerikietis Williamas Whartonas, kitur nesulaukęs tokio stulbinamo pripažinimo. Vokietijoje puikiai parduodamas toks Alnaduras Indridasonas – niūrių trilerių, kurių veiksmas nukelia į Islandiją, autorius. Tačiau įdomesni yra globalios sėkmės pavyzdžiai. Tad verta nužymėti kelis takelius, kurie padės priartėti prie kerinčios bestselerio galios ištakų.

Bestselerio technologija

Pastarųjų metų tarptautiniai literatūros hitai rodo, kad yra mažiausiai trys žanrai, kurių verta laikytis. Danas Brownas, arba Trileris. Siužeto lygmenyje yra privalomos kelios taisyklės. Herojai – jis ir ji, bet jų vaidmenys sukeisti (jis, kaip Langdonas, – simbolių ir refleksijos specialistas, jai skirta veiksmo sfera, pvz., specialiųjų tarnybų agentė). Reikia daug veiksmo ir kuo mažiau psichologijos, pavyzdžiui, kai Langdonas pradeda jausti ar jaudintis, jis tai daro apgailėtinai. Būtina sukrečianti pradžia – ir „Kode...“, ir „Angeluose ir demonuose“ pirmi du puslapiai – tai lavonas ir gana drastiškos aplinkybės. Toliau svarbus fonas: Paryžius, Londonas, Venecija ir pan., tai, ką žino kiekvienas turistas. Ir sąmokslas. Geriausia toks, kuris gali būti aktualus kiekvienam skaitytojui. Ar gali kas nors jaudinti labiau už Bažnyčios tūkstantmetį slepiamą paslaptį? Ir, pagaliau, paskutinis dalykas, kurio dėka Brownas išsiskiria iš kitų panašių rašytojų, – įtaiga. Pavyzdžiui, „Kodas...“ mus informuoja, kad Europoje tradiciškai penktadienis, 13 diena, yra laikomas nelamingu todėl, kad 1307 m. lapkričio 13 d. Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis likvidavo tamplierių ordiną. Veikia vaizduotę, tiesa? Nors tradiciškai penktadienio, tryliktos dienos, nelaimės yra aiškinamos Paskutine vakariene – ji vyko penktadienį, dalyvaujant trylikai (kartu su Judu) žmonių.

Mitchas Albomas, arba Terapija. Sporto žurnalisto ir rašytojo Mitcho Albomo „Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje“ – tai romanas, kuris beveik dvejus metus yra „Publishers Weekly“ bestselerių sąraše. ...Karo veteranas Edis dirba pramogų parke. Per 83 gimtadienį jis žūva darbe, sutraiškytas traukinuko. Žūdamas jis išgelbsti nuo mirties mažą mergaitę, ir likimas jam atsilygina: aname pasaulyje jis sutinka penkis asmenis, kurie padeda jam suprasti gyvenimo prasmę. Per paskutinį penktą susitikimą Edis sako: „Nieko nepasiekiau gyvenime. Nieko nenuveikiau.“ Ir tada mergaitė iš Filipinų paaiškina herojui, kad jo gyvenimas įgijo prasmės. Ši knyga veikia ne siužetu, bet šiek tiek didaktiška ištarme. Daugelio šiuolaikinių bestselerių esmė yra skaitytojo guodimas. Ši guodėjiška funkcija ryški ir puikioje Alice Sebold knygoje „Numylėtieji kaulai“, pasakojančioje apie išprievartautą ir nužudytą paauglę, kuri po mirties stebi, kas vyksta su jos šeima ir žudiku, ir prancūziškame Ericho-Emmanuelio Schmitto hite „Oskaras ir ponia Rožė“, kur dešimtmetis mirštantis berniukas paskutinėmis savo dienomis suvokia gyvenimą kaip išminčius. Nors tai kito lygio literatūra, bet ir Katarzynos Grocholos knygos teigia, kad niekad nebūna taip blogai, kad negalėtume pakilti iš visiško dugno.

Danielle Steel, arba Moterų pasaulis. Amerikiečių bestselerių sąrašai rodo, kad beveik 60 romanų, kurių bendras tiražas artėja prie 500 milijonų egzempliorių, išleidusi Steel visa galva lenkia Kingą ar Grishamą. Steel laikosi geležinių meilės romano taisyklių. Gražios ir ryškaus charakterio jos herojės yra apdovanotos „Vėjo nublokštų“ Skarlet O’Haros sindromu: jos didvyriškai turi grumtis su likimo iššūkiais. Būtinas bizantiškų turtų dvelksmas – jai apdovanoti dažniausiai nelabai malonių manierų vyriškiai. Svarbu ne siužetas, bet charakterių išbandymas. Būtent jausmai diktuoja tolesnę įvykių eigą. Nepaisant posūkių, fabula juda laimingos pabaigos link. Danielle Steel pavyzdys rodo, kad bestselerių atveju neverta stengtis būti protingam. Yra daugybė įdomesnių ir originalesnių meilės romanų, tačiau skaitytojus labiau veikia šie. Amerikiečių tyrinėtojai pastebi psichoanalitinį Steel romanų poveikį: Amerikos užkariautojai pradeda suvokti, kad jų pasaulį valdo moterys. Gal tai ir pasaulinės Steel sėkmės priežastis, nes šis teiginys tinka ir visai Vakarų kultūrai?

Rašytojų fabrikai

Bestselerių atveju veikia serijos taisyklės: leidėjas padarys viską, kad išsaugotų auksinius kiaušinius dedantį autorių ir kad jo darbo efektyvumas neleistų pamiršti pavardės, kuri laikui bėgant gali tapti kažkuo panašiu į populiaraus produkto pavadinimą.

Kai prieš 60 metų Dwightas Macdonaldas rašė savo pionieriškus darbus apie masinę kultūrą, jis nurodė, kad sulaukėme autoriaus krizės. Ankstesnė visiška autoriaus savo kūrinio kontrolė ir vyraujanti nuomonė, kad paskutinis žodis visada priklauso geriau žinančiam ir dažnai įkvėptam autoriui, kaip ir pageidavo gimstančios masinės kultūros kritikai, tapo praeities giesme. Svarbu ne autoriaus vizija, o darbo pasidalijimas. Norint pagaminti bestselerį, reikia metodiškai ir be emocijų vertinti prekę (knygą). Siekdami standartizuoti rašymo procedūras, leidėjai vadovaujasi vienu iš dėsnių, dėstomų creative writting kursuose. Jis skamba taip: „Rašytojas žino tai, apie ką rašo. Jo rodomas pasaulis yra tikras ir sukelia pasitikėjimą. Skaitytoją užkariauji būtent savo kompetentingumu.“ Taip pasiekiame vieną geležinių knygų rinkos taisyklių: jei esi geras rašytojas, turėsi visą štabą tyrinėtojų (researchers), kurie pateiks tau visą siužeto fonui sukurti reikalingą informaciją. Ar kada nors susimąstėte, kodėl amerikiečio Tomo Clancy vadinamųjų military thrillers romanų, kuriuose esminis vaidmuo tenka kariniam konfliktui, tomai tokie stori – net 600–700 puslapių? Tiesiog Clancy yra savo darbą padoriai atlikusių tyrinėtojų įkaitas. Nesvarbu, apie ką sukasi siužetas, dvi trečiosios Clancy knygų užpildytos ne veiksmo, bet įvairiausių aprašymų, pavyzdžiui, ginklų. Tačiau būna ir sėkmingų tyrinėtojų pavyzdžių. Juodąjį kriminalinį romaną Amerikoje atgaivinęs Jamesas Ellroy („Juodoji orchidėja“) neslepia, kad naudojasi pagalbininkais, kurie iš po žemių iškas, kas buvo valgoma Los Andželo kavinėse 6-ajame ar 7-ajame dešimtmetyje, nes būtent tada ir ten vyksta rašytojo romanų veiksmas.

Tačiau rašytojų fabrikas – tai ne tik tyrinėtojai, bet ir „negrai“ (ghost writers), t.y. tie, kurie rašo knygą, bet pasirašo ją kartu su žvaigžde kaip bendraautoriai. Taip elgiasi ne vienas autorius, kad ir Clive’as Cussleris, rašantis apie labai patrauklaus Dirko Pito nuotykius. Literatūrinės nekrofilijos viršūnes pasiekė pomirtinių Roberto Ludlumo veikalų leidėjai. Vis pasirodantys pasakojimai apie pasaulinį sąmokslą (global conspiracy thrillers) sukelia įspūdį, tarsi būtų parašyti žanro meistrui esant gyvam. Tačiau iš tikrųjų jie buvo parašyti jau po Ludlumo mirties. Tiesiog ir Cussleris, ir Ludlumas yra tapę literatūriniu prekės ženklu, kokybės sinonimu, garantuojančiu vis naujų produktų pardavimą.

Globali reklama

Galima pasiekti norimo rezultato ne tik gamybos, bet ir reklamos etape. Taisyklė skamba taip: „Nesvarbu, ar tai tikrai yra bestseleris. Įtikink kitus, kad tai – hitas.“ Meistriškumo viršūnę reklamos srityje pasiekė Hario Poterio nuotykių autorė Joanne K. Rowling. Literatūros požiūriu britų autorei pavyko du dalykai: ji užkariavo vaikų ir jaunimo rinką, kuriai stigo globalaus superdidvyrio, ir sukūrė romaną remdamasi amato taisyklėmis: nėra prie ko prikibti, nors tai nereiškia, kad būtų už ką ją ypač girti, išskyrus nebent jau nuo Dickenso laikų tradicišką ironiją aprašinėjant vaikų ir suaugusiųjų santykius. Rowling romanų fenomenas pirmiausia yra rinkodarinės prigimties. Neįtikėtiną komercinę knygos sėkmę nulėmė du veiksniai: mokėjimas skatinti gerbėjų alkį ir leidėjo ryžtas, kurio dėka pavyko išsaugoti visišką knygos gamybos kontrolę. Visi susiję turėjo įsipareigoti, kad jokios siužeto detalės nebus atskleistos anksčiau laiko. Reikia pripažinti, kad paslaptį pavyko išsaugoti beveik idealiai. Panašios reklamos koncepcijos laikėsi ir Madonnos „Anglijos rožių“ leidėjai.

Agentas – angelas sargas

Tačiau aukščiau išvardyti būdai yra patikimi tik turint reikalą su jau žinomais autoriais. Ką turi daryti debiutantas arba autorius, kuris akivaizdžiai nereikalingas leidėjui? Svarbiausia taisyklė: būk kantrus. Taisyk savo tekstus. Siuntinėk juos. Atsimink, kad rašai ne beorėje erdvėje: duok savo kūrinius vertinti paprastiems skaitytojams ir profesionalams. Būti kantriam apsimoka. Danielle Steel po nepavykusio literatūrinio starto rašė moterų žurnalams, o leidėjai nuosekliai atmetinėjo jos rankraščius. Cussleris kūrė reklaminius tekstus, kol pagaliau sufalsifikavo savo romano recenzijas ir taip prasimušė į rinką. Panašiai atsitiko ir Danui Brownui. „Da Vinčio kode“ yra epizodinis veikėjas Jonas Faukmanas – pagrindinio knygos personažo profesoriaus Langdono knygų leidėjas. Brownas mėgsta mįsles: „Jonas Faukman“ – tai realiai egzistuojančio leidėjo Jasono Kaufmano, kuris atrado Browną, anagrama. Vienos prestižiškiausių JAV leidyklų „Simon &Schuster“ redaktorius Kaufmanas keitė darbovietę ir kartu su savimi pasiėmė „Kodo...“ mašinraštį. Ankstesnių trijų Browno romanų tada viso buvo parduota 25 tūkstančiai egzempliorių. Būtent dėl Kaufmano užsispyrimo leidykla „Doubleday“ patikėjo, kad turi rankose aukso gyslą. Tačiau „Kodo...“ fenomenas veikia ir kitaip. JAV Kaufmanas laikomas savotišku guru. Jei tik pasklinda žinia, kad Browno leidėjas skaitė vieną iš jį pasiekiančių šimtų rankraščių ir nukreipė jį leidybon, vadinasi, sėkmė garantuota. Kas pasaulio knygų rinkoje yra Kaufmanas, geriausiai iliustruoja scenelė iš Frankfurto mugės, kur agentai ir leidėjai pešėsi dėl nežinomo autoriaus knygos tik todėl, kad amerikietis pasakė, jog tai bus hitas. Kaufmano ir Browno istorija moko, kad reikia pasitikėti trečiaisiais asmenimis.

Tai nereiškia, kad leidėjai neturi savo manijų. Ties XX ir XXI a. riba, kai literatūrinės sėkmės pasiekė Helen Fielding ir Nickas Hornby, britų leidėjai sukūrė pavyzdinio šiuolaikinio autoriaus modelį (hot young BritLit). Jis privalėjo: 1) debiutuoti maždaug trisdešimties metų; 2) gerai orientuotis Londone ir bent dalį veiksmo perkelti į jį; 3) liesti sekso, narkotikų ir populiariosios kultūros temas; 4) rašyti taip, kad jo kūrinius būtų įmanoma ekranizuoti. Beje, Hornby meilė „Arsenalo“ futbolo komandai, prisirišimas prie roko grupės „The Clash“ ir mokėjimas rašyti kino scenarijus tinka šiam modeliui. Tai dar vienas knygų rinkos kūrimo pavyzdys, tačiau skeptikai tvirtina, kad Nickas Hornby yra tik vienas ir britų leidėjams nepavyko sukurti jo vertų klonų. Laimei, skaitymo malonumas priklauso tiems nematerialiems reiškiniams, kuriuos sunku pažaboti geležinėmis taisyklėmis.

Parengė Kora Ročkienė