Liublianos ir Ravenos festivaliuose

„Valkirija“ M. Raškovskio nuotraukos

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro istorijoje 2007 metai taps išskirtiniais. Iki šiol nėra buvę, kad teatras vienu metu dalyvautų keliuose Europos tarptautiniuose festivaliuose. Liepos 9–17 d. lietuvių opera pasirodė Liublianoje ir Ravenoje, kur ji pakviesta pirmąsyk. Didžiulis meninis išbandymas, kuriam ryžosi teatras ir pirmąją vadovavimo kadenciją užbaigęs jo generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, buvo sėkmingas. Visus rodytus spektaklius publika sutiko labai šiltai, o kartais jos reakcija pasiekdavo aukščiausią entuziazmo laipsnį. Belieka laukti, ką apie mūsiškius atlikėjus parašys profesionali kritika.

Abu minėti festivaliai Europos meno renginių kontekste yra išties žymūs ir turi savo istoriją, tradicijas bei specifiką. Pradėsiu nuo Liublianos, kurioje teatro gastrolės prasidėjo ir baigėsi. Čia festivalis rengiamas jau 55-ą kartą, jame yra pasirodę gausybė puikių atlikėjų, įvairių šalių kolektyvų, operos ir baleto teatrų. Nesyk čia grojo ir Lietuvos instrumentiniai kolektyvai.

Dabartinis festivalio meno vadovas Darko Brlekas, kuris šiuo metu yra ir Europos festivalių asociacijos prezidentas, Liublianos festivaliui siekia suteikti kuo daugiau įvairovės. Stengiamasi pritraukti skirtingo skonio publikos, taip pat ir tos, kuri mėgsta populiariąją muziką.

Šiųmetė programa labai didelė ir įvairi, iš viso apie 70 renginių, kuriuose pasirodys (festivalis baigsis tik rugpjūčio antroje pusėje) menininkai iš 23 šalių. Nemaža dalis koncertų ir kitokių renginių vyksta vasaros teatre „Križanke“. Šis teatras – ypač vykęs žymaus slovėnų architekto Jože’s Plečniko, kūrusio pirmoje XX a. pusėje, statinys iš tašytų akmenų. J. Plečnikui, regis, netinka pasaulinės garsenybės epitetas. Veikiau tai unikalus ir nepaprastai subtilus regioninis kūrėjas, savo darbais nenustelbęs nė vieno istorinio pastato ar erdvės, nepaprastai juos praturtinęs. Liublianos miestas šiam architektui dėkingas už itin originalių akmeninių kolonų sukūrimą. Pavienės ar grupėmis, su savitai sukomponuotais suolais, jos puošia daugybę miesto aikščių, skverų ir jaukių kampelių. Dar du įspūdingi J. Plečniko objektai – trigubas tiltas ir upės krantinė bei universiteto bibliotekos pastatas, suspėtas užbaigti prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Kiti festivalio koncertai vyksta aukštai ant kalno stūksančioje rekonstruotoje Liublianos pilyje, taip pat Slovėnijos filharmonijos salėje, esančioje jaukioje senamiesčio aikštėje.

Šiais metais daug dėmesio skiriama operos menui. Operos gerbėjams buvo pasiūlyti keli nauji operų pastatymai, tarp kurių reikšmingą vietą užėmė trys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos trupės spektakliai. Tai R. Wagnerio „Valkirija“, Liublianoje statyta tik vienąkart prieš 80 metų, R. Strausso „Salomėja“ ir G. Verdi „Aida“. (Pastarąja liepos 17 d. gastrolės buvo užbaigtos.)

Visi operos spektakliai rodyti miesto centre esančiame šiuolaikiniame menų centre „Cankarjev dom“, jo holų grandioziniai masteliai mena buvusios Jugoslavijos laikus. Apie anuos laikus byloja ir mūsų trupės atvežtas Davido Aldeno pastatytas „Salomėjos“ spektaklis, kurį su slovėnų festivalio publika teko žiūrėti vėlų liepos 11-osios vakarą. (Spektakliai Liublianoje prasidėdavo 21 val.)

Publikos susirinko daug, apie 1000 žmonių, jie be pertraukos atliekamą veikalą išklausė labai susikaupę. Salės akustika puiki, tad solistų ir orkestro partijos darniai jungėsi į vientisą štrausišką tirštų skambesių masę. Išties meistriškai grojo Operos ir baleto teatro orkestras.

Dirigentas Jacekas Kasprzykas spektaklį vedė tarsi vienu atsikvėpimu, o Salomėjos partiją dainavusi Sigutė Stonytė pateikė galbūt geriausią iki šiol savo vokalinę ir sceninę vaidmens interpretaciją, kurią karščiausiais plojimais įvertino publika. Solistės balso spalvos, ekspresija, įspūdingi dinaminiai pakilimai, išraiškingi rečitatyvai nusipelno didžiausių pagyrimų. Sudėtingą vokalinę partiją ji harmoningai sujungė su įprasminta ir režisieriaus koncepciją išryškinančia vaidyba.

Sigutė Stonytė operoje „Salomėja“

Tiksliai ir raiškiai savo partijas atliko Audrius Rubežius (Narabotas), Ligita Račkauskaitė (Erodiada), Johannesas von Duisburgas (Johananas), Fausta Savickaitė (Erodiados pažas). Po spektaklio sužinojome, jog Erodo partiją dainavęs Michaelis Roideris smarkiai sirgo. Šio solisto negirdėjusiems ir nemačiusiems anksčiau tai visai praslydo pro akis ir ausis.

Dar prieš šį „Salomėjos“ spektaklį liepos 9 d. buvo rodoma „Valkirija“. Teatro žmonės pasakojo, jog spektaklį lydėjo sėkmė, nors jis užsitęsė iki gilios nakties.

Paskutinis Liublianos festivalyje buvo G. Verdi „Aidos“ spektaklis. Jį dirigavo Martynas Staškus, dainavo Irena Milkevičiūtė (Aida), Inesa Linaburgytė (Amneris), Vytautas Kurnickas (Radamesas) ir kiti. Šiam spektakliui Liublianos publika parodė didžiausią dėmesį: salė buvo pilna, visi bilietai išpirkti (remiuosi kitų liudijimais). Matyt, ne tik Vilniuje, bet ir Liublianoje melomanus labiausiai traukia italų opera!

Geriausias artistų pasirodymo įvertinimas – pakvietimas atvykti dar kartą. Liublianos festivalio organizatoriai Lietuvos operai pakvietimą jau įteikė. Tai įvyks 2009 metais.

Ravenos festivalis, nors ir jaunesnis už Liublianos, yra vienas didžiausių Italijoje. Jame susirenka daug meno įžymybių ir publikos, nes Ravena yra ne tik puikaus muzikos festivalio miestas, bet ir pasaulio kultūros ir meno paveldo perlas. Savo nuostabiomis mozaikomis jis traukia senojo krikščionybės meno gerbėjus iš viso pasaulio. Tai tylus, kultūringas, elegantiškas ir nepaprastai įdomus miestas, kurio architektūra ir urbanistika tiesiog užburia. Antika, Bizantijos epocha, renesansas, barokas ir naujesni stiliai harmoningai dera tarpusavyje, sukurdami magišką ir savitą atmosferą. Ravenoje palaidotas Dante, veikia jo kūrybos tyrimo institutas.

Šių metų festivalio afišoje – Riccardo Muti su Vienos filharmonijos bei Florencijos „Maggio Musicale“ festivalio orkestru, choru ir solistais, Danielis Barenboimas su Berlyno „Staatskapelle“, Krzysztofas Pendereckis su italų jaunimo orkestru, pianistas Grigorijus Sokolovas, smuikininkas Leonidas Kavakosas, Merce’o Cunninghamo šokio trupė iš JAV ir daug kitų puikių menininkų. Kaip ir Liublianoje, čia nevengiama lengvesnių žanrų renginių. Festivalio koncertai vyksta nuostabiose senose bazilikose ir įvairių rūmų salėse, o spektakliai – pačiame senamiesčio centre esančiame Alighieri teatre. Šiame sename jaukiame teatre tris R. Vagnerio „Valkirijos“ spektaklius liepos 13–15 d. parodė ir Lietuvos operos teatras.

„Valkirija“ festivalio rengėjus sudomino pirmiausia veikalo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus vardu. Prieš prasidedant pirmajam spektakliui per teatro salę nuvilnijo šurmulys. Solidi parterio publika gręžiojosi atgal ir žvilgčiojo į šiek tiek aukščiau esančią ložę. Ložėje publikai šypsojosi Italijos muzikos pasaulio pažiba, dirigentas, ilgametis Milano „La Scala“ teatro vadovas Riccardo Muti, kaip vėliau sužinojome, tik išvakarėse grįžęs iš gastrolių Japonijoje ir atvykęs pažiūrėti spektaklio. Greta jo sėdėjo ir šio festivalio meno vadovė, maestro žmona Cristina Mazzavillani Muti.

Jau po pirmojo veiksmo šnibždėtasi, kad maestro spektaklį žiūri ir klauso labai susidomėjęs, tačiau tai išgirsti iš jo paties pavyko tik po spektaklio. Pertraukų metu jį tiesiog apguldavo bičiuliai ir gerbėjai, sudarydami neįveikiamą sieną. Italai moka vertinti savąsias įžymybes ir nesivaržo atvirai jų garbinti.

Irena Milkevičiūtė ir Inesa Linaburgytė operoje „Aida“

Po spektaklio maestro Muti ložėje ilgai netilo plojimai. Kai durys pagaliau prasivėrė, pamačiau sujaudintą jo veidą ir akis. Taip, jam labai patiko visas spektaklis ir jo atlikimas. Tačiau mano provokacijoms ką nors iš atlikėjų išskirti garbusis maestro nepasidavė, pagyrė visus, taip pat orkestrą. O kaip E. Nekrošiaus režisūra? Viskas padaryta labai gerai, sakė maestro, paprastai ir kartu labai giliai. Suderinti šiuos du dalykus – paprastumą ir gelmę – ir yra sunkiausia, teigė jis.

Tiesą sakant, išties sunku išskirti kurį nors iš pirmos sudėties atlikėjų: J. Keyes’as, V. Prudnikovas, A. Lorentzsonas, N. Kazlaus, L. Jonutytė savo vaidmenis atliko įkvėptai, vokalines partijas dainavo tiksliai, stilingai ir su reikiamu užmoju. Tačiau tarp išvardytų spektaklio senbuvių, kuriais nesyk galima buvo gėrėtis ir Vilniuje, Ravenoje pasirodė nauja įspūdinga atlikėja. Tai Zyglindos partiją pirmąsyk dainavusi Sandra Janušaitė, tiesiog pribloškusi savo giliai permąstyta, taiklia ir jautria vaidmens traktuote bei meistrišku vokalinės partijos atlikimu.

Dar didesnė staigmena atlikėjų laukė per paskutinį, trečiąjį „Valkirijos“ spektaklį. Po pirmojo veiksmo netikėtai vėl pasirodė maestro R. Muti: jis panoro pamatyti spektaklį darsyk! Paskui atėjo į užkulisius, nuoširdžiai sveikino visus dalyvius ir noriai su jais fotografavosi. Šįkart R. Muti kalbėjo atviriau: E. Nekrošius esąs nepaprastas talentas, su kuriuo jis norėtų ką nors pastatyti kartu. C. Muti tvirtino nepamenanti, kad jos vyras du kartus eitų žiūrėti tą patį operos spektaklį.

E. Nekrošiaus vardas Italijoje puikiai žinomas. Daugelyje reklamų mūsų režisieriaus fotoportretai puikuojasi greta D. Barenboimo, R. Muti, K. Pendereckio ir kitų įžymybių. Beje, festivalio reklama ir informacija buvo organizuota puikiai: viešbučiuose išdėlioti informaciniai leidiniai, įvairūs lankstinukai, o mieste akį maloniai glostė plakatai su aštuoniomis kostiumuotomis valkirijomis (jų atlikėjos spektakliuose savo vaidmenis atliko išties ugningai!).

Antrąją gastrolių dieną J. Kasprzyko diriguojamą operą (jis dirigavo visus tris spektaklius) atliko antroji sudėtis, kur dainuoja daugiau Lietuvos solistų. Tai I. Linaburgytė (Zyglinda), A. Rubežius (Zygmundas), L. Račkauskaitė (Frika), I. Milkevičiūtė (Brunhilda), J. von Duisburgas (Votanas). Klausantis šių atlikėjų varianto buvo įdomu pajusti, kaip stipriai gali skirtis to paties vaidmens traktuotės. I. Linaburgytės Zyglinda emocingesnė, atviriau ir impulsyviau reaguojanti, J. von Duisburgo Votanas – tarsi kiek susikaustęs ir neapibrėžtas, I. Milkevičiūtės Brunhilda labiau panaši į italų operos veikėjas negu į herojišką R. Wagnerio valkiriją. Solistės dainavimo stilius bylojo tą patį.

Kadangi teatro gastrolės vyko dviejose šalyse iš karto, organizacinio darbo ir rūpesčių buvo išties daug. Bene pirmąsyk iš arti teko stebėti, kaip tvarkomasi su tokia žmonių mase – orkestras, solistai, scenos personalas ir t.t. Visa tai derino, pervežimų grafikus planavo, žmones po viešbučius skirstė ir organizavo maža grupelė, vadovaujama šių gastrolių administratoriaus Artūro Alensko. Jo ištvermė ir kantrybė atrodė begalinė, o nesyk – tiesiog stebinanti. Iš tiesų teatras – didelė ir sudėtinga mašina, kurią gražiai prižiūrėti ir valdyti gali toli gražu ne kiekvienas.

Liubliana–Ravena–Vilnius