Kristupo klavyrai

Kristupo vasaros festivalis neapsėjo be nemalonaus netikėtumo. Klausytojus, gausiai besirenkančius į garsaus pianisto iš Vokietijos Leonido Chizhiko (Čižiko) koncertą liepos 20 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje, pasitiko skelbimai, kad dėl ligos vietoje šio pianisto koncertuos Lukas ir Petras Geniušai bei saksofonininkas Vladimiras Čekasinas. Publikos, matyt, tai neišgąsdino, nes salė sausakimšai prisipildė trokštančiųjų klausytis džiazo improvizacijų.

Kaip pranešė prof. P. Geniušas, po repeticijos su orkestru atsitiko nelaimė. Pasirodo, pianistas vėlavo į repeticiją ir neišgėrė būtinų vaistų. Po įtempto nuostabaus grojimo užkulisyje jis staiga blogai pasijuto. Dirigentas Donatas Katkus, pats neseniai gydęsis ligoninėje, suprato, kas vyksta, ir skubiai nuvežė pianistą pas gydytojus, o šie, pamatę kardiogramą, tuoj pat ėmėsi šalinti kamštį iš aortos ir teigė, kad jei būtų pavėluota bent 10 minučių, jie jau nebūtų galėję padėti. Dabar L. Chizhikas po truputį sveiksta.

Taigi artimą profesoriaus draugą pavadavo Geniušų šeima bei V. Čekasinas. Koncerto, pavadinto „Linkime pasveikti“, pirmoje dalyje J. Brahmso Sonatą C-dur, op. 1, atliko 17-metis Lukas, kuris dar mokosi koledže pas prof. V. Gornostajevą, savo močiutę, o antroje dalyje S. Prokofjevo, C. Debussy ir kitų kompozitorių temomis improvizavo Petras su saksofonininku. Galima teigti, kad koncerte dalyvavo ir Luko mama, pianistė ir pedagogė Ksenija – ji, retkarčiais perversdavusi natų puslapius, taip įsijautusi sekė kiekvieną savo sūnaus atliekamą natą, kad jos išraiškingame veide atsispindėjo menkiausias nuotaikų pokytis, smulkiausios detalės. Tai buvo tarytum papildoma vaizdinė įtaigos priemonė. Nors pianistas buvo pasistatęs natas (gal dėl dar didesnio pasitikėjimo savimi, nes taip staiga teko pasiryžti koncertuoti), retai į jas bepažvelgdavo, o skambino su tikru jaunatviškai maksimaliu polėkiu ir įsijautimu. Visos veržlios ar iškilmingos temos buvo atliktos aistringai, akcentuojant frazių pabaigas, įmanomai garsiausiai. Kontrastingoje lėtoje muzikoje, kurioje detaliai buvo išnarplioti ir jautriai, įtaigiai „išvirpinti“ prasminiai akcentai ar minties posūkiai, jaunasis pianistas taip pat atskleidė savo talento jausminį pradą.

Antra šio vakaro programos dalis, manau, irgi nenuvylė klausytojų. Kas nėra girdėjęs V. Čekasino įspūdingų improvizacijų, tikriausiai buvo sužavėtas jo kūrybingumu, didžiuliu improvizatoriaus talentu, sugebėjimu įvairiomis priemonėmis, kaip antai – įmantriausiais balso stygų dariniais, vos ne gargaliavimais, caksėjimais, neaiškiais kalbėjimais, žemų natų gyliu, spigiais aukštais garsais ar riksmais, rankų mostais, viso kūno judesiais, ypač įvairiais trepsėjimais ar neįtikėtinais kojų mestelėjimais – dar labiau paryškinti tobulai valdomu saksofonu išgaunamų efektų įtaigą. Žavėjo ir improvizacijų S. Prokofjevo „Akimirkų“ temomis, Gloria Rex ar C. Debussy mažų atkarpėlių atšvaitais sukonstruota forma. Ne mažesnę nuostabą kėlė ansamblis su P. Geniušu. Įpratę girdėti solidžias, įtaigias ir sukauptas profesoriaus klasikinės ar romantinės muzikos traktuotes, galėjome įsitikinti jo talento įvairiapusiškumu. Atrodė, kad pianistas nuolat dalyvauja džiazo improvizacijų koncertuose ir ne tik įdomiai kuria, tobulai valdo instrumentą, jaučia įvairios ritmikos, spalvingų skambesių, melodijos posūkių ar įspūdingų pasažų nuotaikų kaitą, bet ir puikiai derinasi prie kūrybingo maestro. Nuostabą sukeldavo nuo tylių epizodų ilgai auginama įtampa, kuri kulminacijose mirgėjo įvairiais efektais ir staiga, lyg burtininko lazdelei pamojus, visiškai nutrūkdavo. Stodavo beveik tyla, po kurios vėl atsargiai, po truputį brandintas kitas proveržis. Beveik užėmė amą jų pasirodymo pabaigos epizodas, kai abu atlikėjai ėmė groti iškilmingą šviesią temą, kuri skambėjo kaip himnas viskam, kas gyva. Čia ir P. Geniušas, apimtas ekstazės, grodamas įtemptus virtuozinius darinius, judėjo į šonus tarytum šokdamas.

Kitą dieną, per Konstantino Lifschitzo (Lifšico) koncerto pertrauką, asmeniniame pokalbyje P. Geniušas papasakojo, kad jau praėjusią vasarą jie su V. Čekasinu koncertavo Kristupo vasaros festivalyje, prisipažino nuo mažens žavėjęsis šio saksofonininko menu, o dabar jie intensyviai drauge dirba, kartais repetuoja po 4–5 valandas. Petras daug išmoko iš patyrusio improvizatoriaus, atveriančio jam šio meno subtilybių pasaulį. Nuostabios temos Gloria Rex ir kūrinio finalo iškilminga giesmė sukurtos V. Čekasino. Pastaroji buvo užsakyta Mindaugo karūnavimo iškilmėms. Abu improvizatoriai jau nemažai koncertavo Maskvoje, kituose Rusijos miestuose, Minske.

Savo mielą bičiulį Konstantiną Lifschitzą, besirengusį liepos 22 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje skambinti Kristupo klavyrų koncerte „Vien tik J.S. Bachas“, prof. P. Geniušas pristatė epitetu „genijus“. Tai – ne pirmas jo pasirodymas Lietuvoje, nes jis čia lankėsi būdamas vos devynerių. Trisdešimt vienerių K. Lifschitzas, kaip teigiama skrajutėje, „ne efekto siekiantis virtuozas, o subtilios, nuoširdžios interpretacijos meistras, už J.S. Bacho kūrinių interpretacijas sulaukęs pripažinimo. Septyniolikos metų įrašė J.S. Bacho „Goldbergo variacijas“, kurios paskelbtos pačia įstabiausia šio opuso interpretacija po Glenno Gouldo.“

K. Lifschitzas gimė Charkove, iki 18 m. gyveno Maskvoje. Būdamas vos 4 m. viešame koncerte jis atliko J.-Ph. Rameau „Tamburiną“. Po metų įstojo į Gnesinų muzikos mokyklą. Būdamas dešimties, jau skambino J.S. Bacho Koncertą fortepijonui ir orkestrui f-moll. Vėliau už J.S. Bacho interpretacijas sulaukė tarptautinio pripažinimo, 1995 m. Vokietijoje gavo prizą kaip geriausias metų jaunasis atlikėjas.

Būdamas 19 m. pianistas pradėjo studijas Londono Karališkoje muzikos akademijoje, debiutavo žymiose pasaulio koncertų salėse. Intensyviai koncertuoja Europoje, Azijoje, Izraelyje, JAV, Kanadoje, Brazilijoje ir Naujojoje Zelandijoje. 2002 m. gavo profesoriaus laipsnį, po poros metų tapo Londono Karališkosios muzikos akademijos garbės nariu.

Įspūdingame koncerte K. Lifschitzas skambino tris J.S. Bacho Angliškas siuitas – Nr. 1 A-dur, Nr. 2 a-moll ir Nr. 3 g-moll. Sunku surasti tinkamus žodžius K. Lifschitzo Angliškų siuitų traktuotėms apibūdinti. Reikia turėti omenyje, kad fortepijono kokybė, salės akustika taip pat veikia klausytojų įspūdžius. Įvairiai bandoma charakterizuoti interpretacijas – įtaigios, įkvėptos, filosofinės, racionalios, emocionalios, nervingos, gali būti dramatiškos, lyriškos, besiremiančios įdomiu ir įvairiu ritmo pojūčiu, spalvingos, iliustratyvios ir t.t. Šiuo atveju sunku apsakyti, kas vyko. Gal vertėtų atkreipti dėmesį į paties atlikėjo prisipažinimą, pateiktą festivalio lankstinuke, kad jis stengiasi klausytojui perteikti „panteistinį gamtos suvokimą, visų kalnų, kalnelių, upelių, vynuogynų, laukų ir vandenų vaizdą“. Šis siekis K. Lifschitzui gimė 1997–2000 m., kai jis su šeima gyveno Komo ežero pakrantėje. Pirmoji siuita A-dur skambėjo gana tirštai (pianistas nė vienoje siuitoje neforsavo garso, dažnai naudojo kairįjį pedalą ir saikingai – dešinįjį), garsai liejosi į beveik vientisą tekančią skambesių upę, o Antroji, a-moll, buvo skaidresnė, įvairesnė artikuliacijos požiūriu, daugiau išryškinti naujai pasirodantys charakteringi motyvai, atskiri elementai, dinamika tapo įvairesnė. Trečioji siuita g-moll visai praskaidrėjo, buvo trapi, beveik gležna, o Sarabanda su išradingomis puošmenomis jau visai tapo „permatoma“, ore sklandė ištirpstantys skambesiai, tarytum minčių nuotrupos. Atrodė, kad K. Lifschitzas atlieka kažkokį ritualą, kuris jam labai svarbus ir prasmingas. Aktyviojoje muzikoje (visose siuitose) tarytum nebuvo svarbus ritminis stangrumas, valia ar vidinė jėga; atskiros charakteringos detalės įnešė žaismingumo, paįvairino šią tėkmę. Panašiai originalus buvo lėtųjų dalių traktavimas, kuriose pianistas tarytum mėgavosi jam imponuojančiais skambesiais.

Klausytojai atsistoję dėkojo šiam savitam pianistui ir laukė bisų. Juos grodamas K. Lifschitzas dar ryškiau perteikė savo siekį kurti ypatingus, žavinčius savo grožiu skambesius. Tai buvo hipnotizuojančiai trapiai ir spalvingai atlikta K. Szymanovskio Mazurka op. 50, Nr. 2, B. Bartoko „Trys liaudies dainos iš Čiko apskrities“, kur buvo tarytum žaidžiama charakteringais garsų deriniais, o trečioji netikėtai suskambo ryškiai ir linksmai. Po to šis subtilus atlikėjas šviesiai, ramiai, kaip maldą, paskambino J.S. Bacho Sarabandą iš Prancūziškos siuitos G-dur.

K. Lifschitzas dalyvavo ir liepos 24 d. Kristupo klavyrų ciklo uždarymo programoje, kur ne tik skambino, bet ir dirigavo šv. Kristoforo kameriniam orkestrui.