Instaliacijos Nidoje

Siiri Vallner. Be pavadinimo A. Brazaičio nuotr.

Liepos 14–21 d. Nidoje vykusiame XI tarptautiniame Thomo Manno festivalyje „Kultūros kraštovaizdžiai. Trys Baltijos sostinės: Vilnius, Ryga, Talinas“ buvo sukurtos ir pristatytos trys site-specific tipo instaliacijos. Jų autorės – menininkės Elena Narbutaitė, Laura Feldberga (Latvija) ir Siiri Vallner (Estija). Instaliacijos sukurtos specialiai Nidai, interpretuojant vietos kultūrinės ir gamtinės aplinkos akcentus.

Kiekviena menininkė instaliacijai išsirinko atitinkamą Nidos vietą – E. Narbutaitės „Darbas vietai“ sukurtas marių krantinėje įsikūrusių svečių namų „Nidos pušynas“ kieme, L. Feldbergos „Mąstytojo sūpynės“ – šalia Thomo Manno muziejaus, o S. Vallner darbas „Be pavadinimo“ – ant Urbo kalno.

Iš pirmo žvilgsnio aplinkos meną gana išsamiai apibūdina formalios ypatybės: tai, kad jis eksponuojamas ne tradicinėje meno (muziejaus ar galerijos) erdvėje, bei tam tikras išorinis jo paprastumas – dažniausiai menininkai tik nesudėtingais elementais stengiasi pabrėžti aplinkoje jau egzistuojančius pavidalus. Tačiau anapus šios formos – aplinkos meno interpretavimui reikšminga istorija ir idėjos: 7-ajame dešimtmetyje jis pirmiausia iškilo kaip opozicija pasenusioms ir institucionalizuotoms tradicinės skulptūros formoms bei iš dalies kaip viena iš aplinkos apsaugos judėjimo atmainų. Menininkai priešinosi skulptūros viešosiose erdvėse „nenatūralumui“ – tam, kad ji ne organiškai dera su aplinka, bet iškyla joje tarsi egocentriškas svetimkūnis, antra vertus, buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į gamtos trapumą bei civilizacijos ekspansiją. Aštuntąjį–devintąjį dešimtmetį žymėjo didžiulių mastelių aktyvistiniai aplinkos meno projektai – jų pavyzdžiais galėtų būti amerikiečio Alano Sonfisto „Laiko peizažas“ („Time Landscape“), Manheteno centre Niujorke pasodintas siauras miško gabalėlis (pasiūlytas 1965 m., įgyvendintas 1978 m.) bei vokiečio Josepho Beuyso „7000 ąžuolų“, 1982 m. įgyvendintas „Documentoje“ – menininkas drauge su asistentais užterštoje ir pažeistoje vietos žemėje pasodino 7000 ąžuolų.

Nidoje šią klasikinę meno dialogo su aplinka tendenciją atspindėjo E. Narbutaitės „Darbas vietai“. Jį pristatydama menininkė kalbėjo apie „perregimą“, su aplinka sugyvenantį kūrinį, priešpriešindama jį „totaliam“, agresyviai į erdvę įsiterpiančiam objektui. Vienintelė menininkės intervencija į pasirinktą apibrėžtą teritoriją – vietos sutvarkymas, išrenkant iš vejos įvairias smulkias šiukšles, nuvalant purvinus aptrupėjusius laiptus. Tokiu būdu gamtoje lyg ir niekas nepasikeičia, antra vertus, ji tampa tarsi ryškesnė, geriau pastebima kasdienybėje tarsi nusitrynusio peizažo fone – ir todėl gali būti atpažinta ir patirta tarsi iš naujo. Instaliacijos „dalis“ – plakatai su dar nesutvarkytos vietos vaizdu, užfiksuotu Gintaro Didžiapetrio, dalijami T. Manno festivalio metu, buvo skirti ne tik padėti pamatyti skirtumą, bet žymėjo dar vieną projekto liniją – sąlyčio taškų tarp Nidos aplinkos ir tarpukaryje čia kelias vasaras praleidusio rašytojo T. Manno paieškas bei hipotetinį atsakymą – dvi panašiai skambančias gamtą apibūdinančias frazes. Viena jų – Th. Manno kūrinio citata, antra – pačios menininkės parašyta pastaba apie pirmąjį susidūrimą su instaliacijos vieta.

Su rašytojo asmenybe savo darbą susiejo ir L. Feldberga. Aukštai ant T. Manno muziejaus kieme augančios pušies šakų jį prikabino penkias medžio plokštes – sūpynes, akcentuodama, kad Nidoje tvyranti dvasia bei istorija skatina susimąstyti, o norint tai daryti reikia būti šiek tiek pakylėtam. Mintis siūbuoja aukštyn ir žemyn panašiai kaip kad supantis, tad „Mąstytojo sūpynės“ – dekoratyvi šio proceso metafora.

S. Vallner instaliacija – didžiulis balta staltiese užtiestas stalas, kurio paviršių kiaurai perauga šermukšnio krūmas. Žinoma, tai tik įspūdis, nes iš tiesų stalo karkasas pagamintas taip, kad jis tik aprėmina krūmą, jo augimo niekaip nevaržydamas ir neveikdamas. Menininkė kuria nuorodą į specifinę Nidos sociogeografinę situaciją. Nida – iš dalies nuo žemyno izoliuota vieta, įsiterpusi tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, ir ši aplinkybė savitai veikia visus čia gyvenančius ir apsilankančius. Stalas žymi stipriais tarpusavio ryšiais susijusią bendruomenę, bendruomeniškumo ryšį pabrėžiant tuo, kad sėdintieji vienoje stalo pusėje mato jūrą, o kitoje – marių pusę. Stalo viduryje įsiterpę medžiai, su kuriais tarsi tenka dalytis erdve bei komunikuoti – tarsi refleksija apie tiesioginį bendruomenės ir jos apgyvendintos aplinkos ryšį.

Projekto Nidoje iniciatoriai bei organizatoriai – Thomo Manno kultūros centras ir LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centras.