Akys mato tik ribas

Robertas Antinis. Instaliacija „Antropologiniai urvai“

Materialųjį pasaulį priimame taip, kaip mums diktuoja pojūčiai. Esame pratę jais pasikliauti. Tikime, kad visata yra energinis chaosas, sriuba, kurią mes ragaujame savo penkiais pojūčiais, o paskui mūsų sąmonė paverčia ją apčiuopiama, materialia tikrove, suteikia jai spalvą, formą, kvapą ir skonį. Mes savaip interpretuojame šią energinę sriubą ir ta interpretacija kuria mūsų jutiminį pasaulį. Interpretuojame taip, kaip mums liepia mūsų socialinė aplinka ir sukaupta gyvenimo patirtis. Filosofai šį reiškinį vadina socialinės aplinkos hipnoze. Veikiami šios hipnozės, mes imame tikėti materializmo prietarais.

Materializmo prietarų pagrindas yra jutiminiai potyriai. Taip mes suvokiame tikrovę. Tikrovė mums yra tai, ką regime akimis, girdime ausimis, uodžiame nosimi, liečiame rankomis ar ragaujame liežuviu bei gomuriu. Jei informacija ar energija mūsų jutimo organų nepasiekia, mes linkę manyti, kad jos apskritai nėra, o paskui tą klaidingą tikrovės suvokimą įtvirtina lingvistiškai struktūruotas intelektas.

Jutiminis suvokimas yra visiškai iliuzinis, panašus į sapną ar fantaziją. Ar yra, pavyzdžiui, raudona šviesa? Kiekviena mūsų regima spalva – tai tam tikro ilgio šviesos bangos, vienos didelės visumos dalis. Ar ilgai dar gyvensime iliuzijų pasaulyje?

Taip knieti leisti sau kaip Robertas Antinis nerti į filosofinius apmąstymus...

Skulptorius R. Antinis jau dvidešimt septynerius metus domisi neregių pasauliu. 1980 m. menininkas sukūrė skulptūrą „Neregiai“, 1997 m. Kaune surengė parodą „Šeštojo pojūčio beieškant“. Po kelerių metų Maskvoje atidarė parodą „Paskutinė pojūčių stotis“, 2002 m. įvyko akcija „Neregių teatras“, projektas „Re-gi-ne-re-gi“. 2005 m. Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje inicijavo projektą „XXI amžiaus katakombos“. 2006 m. dalyvavo parodoje „Muziejus neregiui“.

Roberto Antinio „Antropologiniai urvai“, jau eksponuoti ŠMC parodoje „101,3 KM: konkurencija ir bendradarbiavimas“, perkelti į Kauno paveikslų galeriją, papildyti dviem segmentais: antrąja projekto dalimi „Kelias“ bei specialiu koridoriumi, kuriuo galima patekti į „akvariumų“ salę.

„Kelias“ – tai bendras R. Antinio ir Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokinės Indrės Gaskaitės darbas. Per visą salės perimetrą driekiasi Brailio raštu sukurtas menininko ir aklos mergaitės pokalbis. Lyg turėklu vedamas delno ar širdies formomis pažymėtu dialogu, suvokėjas patenka į tarpinę parodos erdvę, jungiančią „Kelią“ su „Antropologiniais urvais“. Tai aklinos tamsos kubas, ventiliatoriais, sensoriniais davikliais sukeliantis nežinomybės pojūtį. Tiesą pasakius, per silpnai pasakyta – asmeniškai aš ne tik patyriau klaustrofobijos priepuolį (nors apšviesta patalpa nėra jau tokia maža), pajutau nežinomybės baimę, bet ir išgyvenau tragikomišką infantilumo jausmą, verčiantį griebtis šalia stovinčiojo rankos.

„Antropologiniai urvai“ nagrinėja tokias sąvokas kaip neapčiuopiamumas, nepasiekiamumas, efemeriškumas. Pastaroji akivaizdi ir išoriškai: „akvariumų“ vanduo, ŠMC dar buvęs skaidrus, Kauno paveikslų galerijos salėje jau nebekėlė jokio estetinio pasigėrėjimo. Ir apšvietimas čia ne toks tikslus... Tačiau grįžkime prie koncepcijos. „Antropologinius urvus“ išskaidyčiau į tris segmentus: simetrišką formą, painią formą ir labirintą. Pirmoji – tai apšviesti stiklo kubai, besiremiantys mūsų tvarkos poreikiu. Kvadratas reiškia žemę, tvirtumą, tvarką ir saugumą, taip pat keturias pasaulio šalis ir priešybių pusiausvyrą. Šias savybes savo dydžiu, vieta ir paskirtimi įkūnija Didžioji arka Paryžiuje. Kai vienas kvadratas įdedamas į kitą, išorinis simbolizuoja fizinio pasaulio pažinimą, o vidinis – pasąmonę. Painioji forma – stiklo kubuose savarankiškai gyvuojantys „galvosūkiai“, reiškiantys siekį atskleisti paslaptis. O labirintai, sukurti po erdvę „išmėtytų“ stiklo kubų, atspindi troškimą įveikti kliūtis ir rasti teisingą kelią. Ar tai nurodo į antropologinius klausimus? Galbūt.

Kiek pamenu, R. Antiniui nuolat rūpėjo jungtis: dabarties ir praeities, erdvės ir žemės, iliuzijos ir tikrovės, šviesos ir tamsos. Kontrastų jungtis sudaro vienį. Formulė būtų tokia: paroda neregiams („Kelias“) ir (tamsos koridorius) regintiesiems („Antropologiniai urvai“) sudaro (iškelia) socialinę problemą. Apsilankęs meno muziejuje, žiūrovas įgyja galimybę ištirti, žavėtis ar būti šokiruotas gausios vaizdinių įvairovės. O kaip silpnaregiai ir aklieji? Ar neregiai gali būti neįtraukiami į meno suvokimą, nes nemato? O gal jie ir yra tikrieji meno kūrinių suvokėjai?

Akys mato tik ribas.