Žvaigždžių koncentracija: trys vieną dekadą

Rugsėjo pabaigoje Vilniuje vos per dešimt dienų savo spektaklius pristatys net trys pasaulinio pripažinimo sulaukę atlikėjai. Festivalio „Sirenos“ pastangomis Vilnius savo scenose išvys belgų menininko Jano Fabre, italų režisieriaus Romeo Castellucci ir britų grupės „Tiger Lillies“ pasirodymus. Be Fabre „Rekviem metamorfozei“ premjeros, žiūrovai pamatys Castellucci dramos „Tragedia Endogonidia“ epizodą „Briuselis“. O festivalį uždarys „Tiger Lillies“ su čigoniškai pankiška Hanso Christiano Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ interpretacija.

„R. Castellucci tvarkaraštis yra labiau įtemptas nei šiuolaikinių popdievukų. Jo laukėme trejus metus – gastroles pradėjome derinti organizuodami antrąsias „Sirenas“, – sako „Sirenų“ meno vadovė Audra Žukaitytė. Šiųmetės „Sirenos“ skirtos žmogaus gyvenimo ciklams, kūno ir dvasios kaitai, gyvenimui ir mirčiai.

„Teatras, kuris siekia pateikti atsakymą, yra nepriimtinas. Dar blogiau, toks teatras nori mus įtikinti, kad sako tiesą. Teatrui derėtų pasėti nerimą. Ir tai būtų daug vertingiau, nes kviestume žiūrovus pratęsti istoriją, sukurti trūkstamą jos dalį“, – sako vienas kontroversiškiausių Europos teatro režisierių Romeo Castellucci. Pasak jo, teatras turi būti kelionė, kelias į nežinią, nuotykis. Castellucci dirba kartu su seserimi Claudia Castellucci ir žmona Chiara Guidi trupėje „Socģetas Raffaello Sanzio“. Visi trys yra Bolonijos dailės akademijos absolventai, į teatrą atėję iš vizualiųjų menų. Tai gali būti viena iš jų išskirtinę vaizdo estetiką paaiškinančių priežasčių.

„Briuselis“ – ketvirtasis iš vienuolikos Castellucci kurtos „Tragedia Endogonidia“ epizodų. Visi jie skirti dešimčiai Europos miestų: Avinjonui, Berlynui, Bergenui, Briuseliui, Cesenai (miestui, kuriame kuria režisierius, dedikuoti net du – pirmas ir paskutinis), Paryžiui, Romai, Strasbūrui, Londonui ir Marseliui. Kaip sako režisierius, nė vienas iš jų nebuvo pasirinktas – miestai patys pasirinko spektaklį. Visiems jiems bendra tai, kad jie yra didžiosios istorinės senosios Europos „apsiniaukusios širdies“ sostinės.

Ciklo pavadinime iš biologijos žodyno atėjęs „endogonidia“ nurodo endogeninę kai kurių paprastų gyvų sutvėrimų reprodukciją, kuri užtikrina rūšies išgyvenimą atskirų individų dalijimosi keliu. Ir tai atspindi autoriaus požiūrį. „Tragedija yra visur. Ji ten, kur vyksta dalijimasis, net ląstelių lygmenyje. Pakanka tik išmokti ją pamatyti. Iš tikro nėra tokio dalyko kaip „tragiški įvykiai“. Egzistuoja tik tragiškas požiūris, kuris gali paversti įvykius tragiška patirtimi“, – teigia režisierius. Jam rūpi ištyrinėti organinę tragedijos koncepciją, jo spektakliai neatsiejami nuo neišvengiamos tragedijos herojų mirties. Visas tragedijos genezei dedikuotas ciklas kreipia žiūrovo žvilgsnį į gyvenimo ir būties paslaptį, prasidedančią nuo pačios gyvenimo spektaklio pradžios, nuo žmogaus gimimo. Šiai paslapčiai atskleisti, jai vizualiai pateikti italas, vadinamas komunikacijos be žodžių specialistu, nepasitelkia jokių tarpininkų – į žiūrovą kreipiamasi tiesiogiai. Komunikuodamas vaizdu, garsu ir atmosfera, Castellucci kuria somnambulišką estetiką, kuri publiką priverčia sapnuoti atmerktomis akimis. Castellucci – tai išskirtinė estetika, fantazija, darbo preciziškumas, klasikinio meno ir šiuolaikinės masinės kultūros mišinys. Jo pasirodymų garsas ir vaizdas yra matematiškai apskaičiuotas ir bauginamai įtaigus. Pasak jo, paradoksalu, bet būtent grožis yra tai, kas mus labiausiai trikdo ir kelia siaubą: „Jis gali mus pastūmėti pažvelgti giliau į save, į tamsiąją savo pusę. Gilintis į save yra kankinamai sunku. Ontologine ir filosofine prasme menas prieš mus naudoja prievartą.“

„Sirenų“ festivalio inf.