Mitai ir banditai

„Šventasis angelas“

Kai LNK žinių laida didelę dalį laiko skiria nusikaltėlio Henriko Daktaro išankstiniam paleidimui iš kalėjimo ir dar nuolat vadina jį meiliai skambančia pravarde Henytė, pradedu krapštytis savo plinkantį pakaušį. Kartais net svarbiam svečiui iš užsienio – politikui, meno veikėjui – skiriama daug mažiau brangaus žinių laiko (arba jo neskiriama visai). Vadinasi, televizijos redaktoriai mano, kad Daktaras – toks svarbus žmogus, jog kiekvienas lietuvis turi iškart sužinoti apie tai, kad jis pagaliau yra laisvas ir galės dirbti vadybininku gana varganai iš pirmo žvilgsnio atrodančioje savo motinos įmonėje. Tačiau dar labiau stebina tai, kad prie kalėjimo vartų nusikaltėlio laukė ne tik LNK operatorius, bet ir daugybė fotografų, kurie puolė fotografuoti buvusį kalinį tarsi kokią nors lietuvišką Paris Hilton. Milijonų paveldėtoja bent turi blondinės žavesio ir jos pornografinės vaizdajuostės, sako, labai žavios, o ką turi Kauno banditas? Tačiau visai nenustebčiau, jei artimiausiu metu pamatyčiau Henytę kokioje nors gyvenimo būdo ir stiliaus laidoje.

Už visame pasaulyje kartu su masine kultūra paplitusią banditų mitologiją dažnai kaltinamas Holivudas. Greičiausiai film noir filmai ir įtvirtino mūsų atmintyje spalvingus nusikaltėlius, bet jiems teko po savą detektyvą Marlou. Mūsiškiams nusikaltėliams kelią pastoja prabangą ir jaukius namus mėgstantis policijos komisaras... Tarp mūsų kalbant, visai gerą scenarijų būtų galima parašyti pasirėmus šių vyrų gyvenimo istorijomis. Tokias lietuviškas „Purvinas gatves“ apie du paprastus provincijos vaikinus – banditėlį iš Kauno ir milicininką iš Alytaus, jų norą pasiekti kažko daugiau nenormalaus sovietmečio sąlygomis. Kuris iš jų triumfuos, kai bus paskelbta Nepriklausomybė? Kokia bus kompromisų su sąžine kaina? Kas slypi už garsių bylų ir perdėto žiniasklaidos dėmesio? Deja, nėra Lietuvoje nei jauno Scorsese’s, nei jauno De Niro ar Keitelio. Ir, iš visko sprendžiant, greitai tikrai nebus, nes niekam neįdomu, kas iš tikrųjų vyksta čia ir dabar.

Film noir vėl buvo prisimintas 8-ajame dešimtmetyje, kai kine įsigalėjo retro mada, o Votergeito afera sužadino demaskavimų alkį. Tačiau kai kurie amerikiečių kinematografininkai bandė priešintis praeities mitologizavimui. Prie tokių priskirčiau be jokių abejonių geriausią šios savaitės filmą – 1974 m. Romano Polanskio sukurtą „Kinų kvartalą“ (LTV, 5 d. 21.10). Veiksmas nukelia į 4-ojo dešimtmečio Los Andželą. Filmo herojus yra privatus detektyvas Džekas (nepakartojamas Jackas Nicholsonas), jis visiškai to nenumanydamas netikėtai susiduria su didžiule afera, susijusia su merijoje klestinčia korupcija ir vandenvalos įrenginiais.

Po nesėkmingų bandymų įrodyti tiesą, Džekas suvokia esąs visiškai bejėgis ir pasiduoda. Tada vienas jo draugų sako: „Pamiršk tai, Džekai. Tai – kinų kvartalas.“ Frazė – visiems laikams, nors Polanskis ir jo scenarijaus bendraautoris Robertas Towne’as (beje, už šį filmą apdovanotas „Oskaru“), be abejo, turėjo omenyje savo laikus. Tačiau visas filmas tiksliai stilizuotas pagal film noir, o Nicholsono herojus primena Humphrey Bogarto personažus. Įsimintiną tėvo vaidmenį filme sukūrė vienas film noir tėvų – režisierius ir scenaristas Johnas Hustonas.

Ne tokį pesimistišką pasakojimą apie nusikaltėlių aferas – 1988 m. komediją „Viskas keičiasi“ (TV3, 30 d. 11.35) – siūlo Davidas Mametas. Legendinio Dono Ameche’s vaidinamas personažas – garbaus amžiaus Čikagos batų valytojas – sutinka už pinigus sėsti į kalėjimą ir atlikti bausmę už nepadarytą nusikaltimą. Viską suorganizavęs mafijos bosas liepia vienam savo parankinių (Joe Mantegna) savaitgalį nenuleisti akių nuo senuko, kad šis nepersigalvotų. Pragmatiškas gangsteris pasiima globotinį į kelionę aplink Nevadą... Šios protingos, kupinos ironijos ir juodojo humoro komedijos esmė paaiškės tik pačioje pabaigoje.

Mametas Amerikoje itin vertinamas kaip dramaturgas ir scenaristas. Šių metų pradžioje jis išleido knygą, kritikuojančią Holivudą („Bambi vs. Godzilla: On the Nature, Purpose, and Practice of the Movie Business”). Joje Mametas užsipuola tuos, kuriems pinigai yra svarbiau už meną, tuos, kurie nepakankamai mėgsta kiną, kad būtų įleisti į kino šventovę, ir tuos, kurie labiau pasitiki tikslinių grupių, o ne savo nuomone. Autorius pateikia vertingų patarimų būsimiems kino adeptams ir leidžia suprasti, kad neturintys gerų manierų ir gėdos tikrai suras savo vietą kino pramonėje.

Hucko Botko ir Andrew Gurlando filmo „Nuotaka paštu“ (LNK, 5 d. 22.35) herojus Endriu taip pat nori būti režisierius. Jis ketina sukurti dokumentinį filmą apie santuokas, kurių pradžia – nepažįstamų žmonių susirašinėjimas. Būsimo filmo herojumi jis pasirenka storulį portjė Adrianą. Už teisę fiksuoti, kaip keičiasi Adriano gyvenimas, jis finansuoja visas nuotakos paieškas. Abu ponai išsirenka iš katalogo kandidatę – dvidešimtmetę merginą iš Pietryčių Azijos. Išsikviečia ją, ir viskas klostosi gerai, kol nusivylusi moteris nepasirodo pas Endriu su kasete rankose. Joje užfiksuoti sadistiniai erotiniai putliojo portjė polinkiai. Moralas: jei gali nebūti režisierius, geriau juo ir nebūk.

Manau, kad ne vienas amerikiečių rašytojo Johno Irvingo gerbėjas tą patį patartų ir Todui Williamsui, kuris 2004 m. ekranizavo Irvingo romaną „Našlė vieneriems metams“. Filmas „Durys grindyse“ (TV3, liepos 3 d. 23 val.) perteikia ne visą romaną, o maždaug vieną jo trečdalį. Šešiolikmetis jaunuolis Edis vasarą leidžia pas garsų rašytoją, kuris neseniai autoavarijoje neteko dviejų sūnų. Mirtis tapo sunkiu šeimos išbandymu, todėl rašytojas ir jo žmona Marion nusprendžia metus gyventi atskirai. Šešiolikmetis užmezga aistringą romaną su daug už save vyresne Marion...

Nors Jeffas Bridgesas puikiai vaidina depresuojantį rašytoją, o nuo Kim Basinger neįmanoma atitraukti akių, to akivaizdžiai neužtenka. Vienas amerikiečių kritikas gana tiksliai apibūdino filmo sukeltą įspūdį: „Stiprūs charakteriai krizinėje situacijoje. Tik kas ištvers jų draugijoje beveik dvi valandas?“ Žinoma, Jūs, mieli skaitytojai, galite pasirinkti ir kitą požiūrį, kuri suformulavo pats, beje, filmu besidžiaugiantis Irvingas: „Manau, kad pasakojant istoriją įdomiausia yra stebėti, kaip žmonės nugali sunkumus, kaip nuo jų gydosi arba kaip nesigydo ir kodėl pralaimi.“

Poetiško siaubo kino mėgėjų dėmesį atkreipčiau į kitą naktinį filmą per TV3 – prancūzo Pascalio Laugier „Šventąjį angelą“ (TV3, 4 d. 23 val.). Jo veiksmas perkelia į buvusią našlaičių prieglaudą. Čia dirbti valytoja paskiriama Ana. Netrukus ji prisipažįsta tuščiuose namuose girdinti kadaise čia gyvenusių vaikų balsus...

Gudrūs prancūzų kritikai rašė apie tai, kad nemandagus, keistas ir kartu organiškas „Šventasis angelas“ grįžta prie prancūzų nemėgstamų prisiminti okupacijos metais vykusių nusikaltimų ir net įžvelgė šio filmo sąsajų su klasikiniais italo Lucio Fulci filmais apie zombius ir poetinio realizmo klasiko Julieno Duvivier kūriniais, kiti teigė, kad režisieriui artimesni jaunieji siaubo meistrai ispanai, kad ir Alejandro Amenabaras. Mane įkvepia tai, kad pagrindinius vaidmenis filme sukūrė dvi angeliško grožio jaunos prancūzės – Virginie Ledoyen ir Lou Doillon.

Jūsų – Jonas Ūbis