Orhano Pamuko juokas

Orhan Pamuk

Turėčiau pradėti tardama keletą žodžių apie šio teksto atsiradimą. Visai neseniai įsteigtas Maskvos žurnalas „Smysl“ paprašė parašyti „ką nors apie Švedijos kultūros politiką“. Ką nors?.. Tapo neramu. Atsivertusi šviežutėlį, dar net neatspaustą pirmąjį žurnalo numerį spalvingu „Adobe Acrobat“ formatu suvokiau turinti reikalų su ambicingu leidiniu, siekiančiu tapti rusiška „Economist“ versija. Pirmasis numeris buvo skirtas šiuolaikinei JAV politikai, iš viršelio žvelgė George’as Bushas.

Sutrikau. Imtis dar vieno Švedijos institucinės kultūros valdymo sistemos aprašymo atrodė netikslinga (o to jie ir nori!). Ir ne tik todėl, kad pernelyg akademiška (o esė rašymas juk turi būti hobis), bet kadangi tai jau padaryta ne kartą ir labai išsamiai. Smalsus skaitytojas gali būti nukreiptas patyrinėti internete nemokamai prieinamą detalų ir sistemingai atnaujinamą Europos kultūros politikų ir tendencijų kompendiumą arba pasitelkti gausius švedų interneto išteklius su išsamiomis kultūros politikos apžvalgomis anglų kalba. Galų gale, pamaniau, galima užeiti į Švedijos karalystės ambasadą Maskvoje, kur lankytojas bus neabejotinai aprūpintas puikiais lankstinukais, gal netgi tiesiai iš neseniai paskirtos kultūros konsulės Lenos Jonson rankų.

Todėl nusprendžiau nepradėti nuo 2007 m. sausio 1 d. reformuotos Kultūros ministerijos, kuri pakeitė prieš tai buvusią Švietimo, mokslo ir kultūros ministeriją. Nerašyti ir apie tai, kaip efektyviai veikia decentralizuotas kultūros finansavimas, nemažą mokesčių dalį surenkančioms savivaldybėms skiriant 43, o centriniam valstybės aparatui – apie 47 procentus. Viešąsias lėšas paskirsto nešališkos ekspertų komisijos, o ekspertai išties rimtai atsižvelgia į labai skirtingus įvairialypės auditorijos polinkius. Neapsistosiu, sakiau, ir ties švedišku valstybinio ir privataus (IKEA) įvaizdžio formavimo mechanizmu, mat šiai neapsakomai įdomiai temai yra paskirtos ištisos monografijos. Nėra prasmės, pamaniau, rašyti apie kitus švedų kultūros politikos privalumus, – oficialaus „kultūros“ sąvokos apibrėžimo nebuvimą, atsargų nenacionalistinį požiūrį, leidžiantį, pavyzdžiui, įgyti Švedijos pilietybę nemokant valstybinės kalbos ir negiedant valstybės himno. Tad nusprendžiau pasiūlyti skaitytojui gan asmenišką perspektyvą, susidedančią iš polaroidinių įspūdžių apie laisvę, juoką ir autorystę.

Tekstas buvo atmestas („pernelyg literatūriškas“), išverstas, pataisytas ir nusiųstas likimo valiai, tai yra „7 meno dienoms“.

I.

Pradėsiu nuo Nobelio literatūros premijos ir 2006 m. apdovanoto rašytojo Orhano Pamuko. Išties, gana asmeniškai, mat aš gyvenu nelabai toli nuo garsiojo Immanuelio Nobelio fabriko, kur jis apie 1860-uosius eksperimentavo su nitroglicerinu. Tuo tarpu Pamukas per radiją, laikraščius bei televizoriaus ir kompiuterio ekranus ne kartą įsiveržė į mano kišeninį butą name, 1939 m. statytame, spėju, L.M. Ericssono fabriko darbininkų šeimoms. Kažkokio Nobelio dėka apsiginti nuo Pamuko buvo neįmanoma.

Žiniasklaida pradėjo šėlti gerokai prieš rašytojui atvykstant į Stokholmą ir dar gana ilgai nenurimo jam išvykus. Iš tiesų, gera Pamuko nuotaika pasiekė Švediją dar nenusileidus lėktuvui: atlaidus rašytojo juokas buvo paskleistas nacionalinės televizijos kanalu, kai profesorius Horace’as Engdahlis, nuolatinis Švedijos Akademijos sekretorius, vargo mėgindamas taisyklingai ištarti naujojo premijos laureato vardą jo biure Kolumbijos universitete, Niujorke.

Švedijoje Pamuką nepaprastai linksmino beveik viskas, kas dėjosi aplinkui. Štai kaip dienraštis „Dagens Nyheter“ 2006 m. gruodžio 5 d. aprašė rašytojo atvykimą: „Pamuką, norėjusį išvengti žiniasklaidos dėmesio, Arlandos oro uoste pasitiko limuzinas, laukęs sutartoje vietoje. Prie „Grand Hotel“ jis išlipo iš automobilio drauge su savo dukterimi ir Švedijos Akademijos sekretoriumi Horace’u Engdahliu. Pamukas juokėsi ir kraipė galvą.“ Iškart pamaniau, kaip įdomu, ar tikrai būti pasitiktam limuzino yra tinkamas būdas išvengti žiniasklaidos dėmesio… Bet tiek jau to.

Kita vertus, prieš metus nemačiau jo taip kikenant. 2005 m. rugsėjį Pamukas lankėsi Geteborgo knygų mugėje. Triukšmingai dūzgiančioje knygų mylėtojų minioje klausiausi elegantiškos kalbos apie tai, kad jo (kaip rašytojo) intencijos visada buvo literatūrinės ir estetinės, o ne politinės. Įdomu, kad gretimoje salėje lygiai tokį pat argumentą pasitelkė amžinatilsį Jurga Ivanauskaitė.

Kaip ir Jurga, kurios „Ragana ir lietus“ 1993 m. sukėlė skandalą, Pamukas atsiribojo nuo savo romanų politizavimo. Jis tenorįs rašyti apie save, savo miestą ir savo sapnus.

Jau nuo Oscaro Wilde’o laikų yra gana akivaizdu, kad deklaruojama estetinė pozicija ir egocentriška laikysena rašytojui nėra pakankamas gynybinis skydas. (Prisiminkime, kuo tai baigėsi Wilde’ui.) Gintis pasitelkus estetizuotą vaildišką nuostatą tikriausiai tiek pat efektyvu, kaip ir sėsti į limuziną slepiantis nuo žiniasklaidos. Kita vertus, nors Nobelio premija buvo įteikta Pamukui už tai, kad „ieškodamas melancholiškos gimtojo miesto sielos jis atrado naujus konfliktuojančių ir susipinančių kultūrų simbolius“, jo atvejis parodo, kad niekada negali būti tikras, ką atrasi leidęsis į „melancholijos paieškas“.

Drod Feiler, Gunilla Sköld Feiler. „Snieguolė ir tiesos beprotybė“

Pamukas demonstravo stebėtiną polinkį juoktis. Juokėsi susitikęs su karaliumi Karlu Gustavu XVI. Tikrai. Tai galima, be abejo, suprasti, mat būti šalies, garsėjančios radikalia socialdemokratine tradicija, monarchu yra tikrai gan juokinga. Rašytoją pralinksmino ir susitikimas su mokiniais neturtingame daugiaetniškame Stokholmo priemiestyje Rinkebiu įsikūrusioje mokykloje. Nuo 1993 m. mokykla garsėja Nobelio literatūros premijos laureatų apsilankymais.

Vaikai pripiešė galybę piešinių apie įsivaizduojamą Pamuko vaikystę, ir rašytojas juokėsi užvertęs galvą, apimtas ypatingo pasitenkinimo. Reikia pasakyti, kad jo apsilankymui mokiniai pasiruošė itin gerai, mat surengė ir vadinamąjį „Liucijos traukinį“ (Lucia tåg). „Traukinys“ – tai kukluksklaną primenanti procesija, susidedanti iš „Liucijos“, mergaitės degančių žvakių karūna, dainuojančios (švediškai) garsiąją neapolietišką dainą „Santa Lucia“, ir jai pritariančių į baltas drobules įsisupusių figūrų. Galima drąsiai teigti, kad Liucijos diena, vykstanti prieš aušrą gruodžio 13-ąją, švedams yra ne mažiau reikšminga negu Kalėdos ir jau tikrai daug svarbesnė negu neseniai įvesta Valstybės diena.

Šventoji Liucija buvo nelaiminga mergaitė, kuriai atsisakius tekėti už nemylimo vyriškio buvo išdegintos akys. Gana šiurpi istorija, bet Liucijos diena yra tamsiausio metų laiko šviesos šventė, ir ankstų rytą vykstančią procesiją, be abejo, transliuoja televizija. Bet tikiuosi, kad Pamukas nepraleido progos pamatyti ir neformalią, bet ne mažiau tradicinę ir svarbią Santa Lucios šventės pusę, – girtų paauglių dainas Stokholmo metro 7 valandą ryto. Daugelis jaunų švedų pirmą kartą paragauja alkoholio Liucijos dienos išvakarėse, ir visą naktį besitęsiančias linksmybes užbaigia giedodami viešosiose erdvėse. Įdomu, pamaniau, ar daugiaetniniame Rinkebiu jaunimas perėmė šią tradiciją, ir jeigu taip, ar tai laikoma teigiamu integracijos politikos požymiu. Bet grįžkime prie Nobelio.

Premijų teikimo ceremonijoje gruodžio 10 d. Pamukas nesijuokė tik ją atsiimdamas ir spausdamas karaliui ranką. Sėdėdamas premijos laureatų eilėje jis pasitenkino kuklia šypsena. Kita vertus, jaunesnieji karališkosios šeimos nariai irgi atrodė gana linksmi, ypač princesė Madeleine ir princas Karlas Filipas antroje eilėje.

Negaliu tvirtinti, kad Pamukas kvatojo iškilmingų pietų metu, tačiau jam akivaizdžiai buvo linksma sėdėti greta pagyvenusios princesės Kristinos ir jaunojo Karlo Filipo. Pietūs vyko Stokholmo rotušėje, gražiame tautinio romantizmo stiliaus pastate, pastatytame 1911–1923 metais. Reikia paminėti, kad Nobelio premijų fondas yra privatus, tačiau pietūs apmokami iš mokesčių mokėtojų kišenės, suteikiant jiems galimybę tiesiogiai stebėti šį įvykį per Ketvirtąjį kanalą (beje, privatų). Tad aš, drauge su milijonais švedų (programos transliavimo reitingai itin aukšti), lyg užhipnotizuota stebėjau, kaip Mėlynojoje salėje sotinasi premijos laureatai, aukštuomenės atstovai, garbingi mokslininkai ir intelektualai. Šis beveik Didžiojo brolio šou truko bemaž šešias valandas. Tai buvo taip absurdiška, kad atitraukti žvilgsnio tiesiog nesugebėjau. (Įdomu, ar Vilniaus meras rengia ką nors panašaus užsienio mokslininkams savo rotušėje?) Mėlynoji salė išties yra raudona. Architektas Ragnaras Östbergas taip susižavėjo degtų plytų raštu, kad atsisakė minties padengti jį tinku, tačiau vardas liko. 2006 m. iškilmių proga salė buvo specialiai apšviesta mėlynais tonais.

Po kelių dienų eidama senamiesčiu buvau pakerėta itin dramatiško šiaurės saulėlydžio Melareno ežere. Gruodį tokiu vaizdu galima gėrėtis ankstyvą popietę. Kičinės violetinės ir purpurinės spalvos užliejo vandenį, rotušę ir nykštukinę Riddarholmeno salą. Staiga mano galvoje suskambo Orhano Pamuko juokas. Pamaniau, kad jis tikrai pralinksmėtų nuo šio saulėlydžio ir mandagiai juo žavėtųsi kaip dar vienu švedų svetingumo įrodymu.

Iš kurgi tas juokas? Argi Švedija išties tokia juokinga? Kodėl aš atkreipiau į jį dėmesį?

Prisiminiau vieną reklamą, tuo metu dažnai matytą viešajame transporte. Plakatas sveikino Pamuką atvykus į Švedijos sostinę, linkėjo malonaus vizito ir siūlė nekilnojamojo turto agentūros paslaugas, jeigu jis nuspręstų „susikurti nuolatinę bazę“. Reklama akivaizdžiai taikė į vietinius commuters (manau, kad mūsų išradingieji kalbininkai turėtų kuo greičiau sukurti lietuvišką žodį šiam reiškiniui, greitai plintančiame ir Lietuvoje).

Kad ir kaip būtų, kvietimas liko nepastebėtas. Vasario 14 d. „The Daily Telegraph“ pranešė, kad Pamukas uždarė savo banko sąskaitą Istambule ir išvyko į egzilį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Po armėnų žurnalisto Hranto Dinko nužudymo, „Juodosios knygos“ autoriui buvo patarta „būti atsargiam“, jis taip ir pasielgė. Abejoju, ar jis rimtai svarstė švedišką alternatyvą, nors Švedija ir garsėja siūlymais suteikti prieglobstį menininkams ir intelektualams, kuriems iškyla grėsmė (rusų žurnalistei Anai Politkovskajai ne kartą buvo siūlyta persikelti į Švediją, tačiau ji nesutiko emigruoti).

Michel Foucault

Pamukas negalėjo žinoti, kuo baigsis jo melancholiškos paieškos. Taip ir aš nebuvau tikra, kur mane nuves ši kelionė į Pamuko juoką. Vieno juokas veda į kito, ir mano inteligentiškas kolega užsiminė apie prancūzų filosofo Michelio de Certau esė „Michelio Foucault juokas“. Tai tekstas apie deautorizuojantį ir deintelektualizuojantį efektą, susidūrimą su „istorijos beprasmiškumu“ ar atsitiktinės įvykių sekos suvokimą. Toks suvokimas išsklaido iliuzinį įsitikinimą, neva mąstytojas savo žinojimo dėka esąs „aukščiau visų daiktų“, neva jis galįs įžvelgti transcendentinę, visa įprasminančią tvarką. „Autorystė“ čia tėra teksto efektas, o ne atvirkščiai.

Būtent todėl, anot de Certau, ir juokėsi Foucault. Ar toks buvo ir Pamuko juokas? Ar jis reiškė deautorizaciją? Ar todėl šis juokas, vykstant galutinei jo, kaip „autoriaus“, kanonizacijai, buvo toks disonuojantis?

Įdomu, ar šiuo požiūriu Upsaloje buvo linksma Foucault? Kitaip nei Pamukas, Foucault praleido Švedijoje ketverius metus (1954–1958). Sovietų Sąjungoje vyko destalinizacija, betoninio Rinkebiu priemiesčio vietoje tebuvo idiliška kaimiška gyvenvietė, o Foucault niekas nesiūlė jokio nekilnojamojo turto, ką jau kalbėti apie mokslų daktaro laipsnį (Upsalos universitetas atmetė jo disertaciją). Manyčiau, Foucault juokėsi vėliau, jau tapęs Collčge de France profesoriumi, tariamai atsidūręs „aukščiau visų daiktų“.

Galiu patikėti de Certau, kad Foucault ironija ir nuostaba buvo reakcija į įprastumą. Į tai, kas nuolat yra aplinkui, ne tik matoma, bet ir apčiuopiama, ir vis dėlto tylu ir nežinoma. Kaip būtų įdomu, pamaniau, jei Pamukas ir Foucault susitiktų Slussene, nudyžusiame betoniniame transporto mazge, kuris rėmina senamiestį iš pietų pusės. Ar kartu juoktųsi? Ką apšviestų jų bendras juokas?

Mąstymas apie didį rašytoją nuvedė prie didžio filosofo, jo istorinės šypsenos, įšalusios fotografijose ir tariamai persmelkusios jo tekstus. Bet, pasitelkę humoro asociaciją, grįžkime prie švedų kultūros politikos, ypač prie ministrų. Pastarieji du, beje, buvo gana įdomios figūros. Švedijos kultūros ministerijos sfera yra gana plati, apimanti kultūrą, medijas ir sportą, tačiau ministrui gali tekti ir, pavyzdžiui, švietimo portfelis. Paskutinių rinkimų metu ilgalaikę socialdemokratų daugumą pakeitė konservatoriai (moderaterna), ir kultūros ministre paskirta Lena Adelsohn Liljeroth.

Lena pakeitė garsųjį Leifą Pagrotsky, kuris, būdamas švietimo ir kultūros ministru (2004–2006), užsiaugino prašmatnią barzdą. Tai jam suteikė šiokį tokį bohemišką įvaizdį, tačiau pats jis tvirtino, kad nesiskusdamas galįs sutaupyti daug brangaus laiko.

Anksčiau darbavęsis Centriniame banke ir nuo 1997 m. buvęs prekybos ir pramonės ministru, Pagrotsky išgarsėjo savo pomėgiu lankytis visuose priėmimuose. Vienas televizijos žurnalistas, paklaustas: „Kaip mes galėtume įtikinti Leifą Pagrotsky apsilankyti mūsų priėmime?“, atsakė, kad labiau reikėtų rūpintis, kaip jį įtikinti išeiti.

Pagrotsky mėgo viešai rodytis drauge su garsiomis švedų popmuzikos grupėmis „The Cardigans“ ir „The Hives“. Be to, jis priėmė drąsių sprendimų naujųjų medijų sferoje. Pavyzdžiui, sukant galvas, ką daryti, kad vaikus ir jaunimą sudomintų šalies istorija ir tradicinė kultūra, apie kurią jie beveik nieko nežino (tarptautine problema tapęs reiškinys), Pagrotsky paskyrė nemažą finansavimą naujiems kompiuteriniams žaidimams su tokio pobūdžio informacija kurti.

Tai, mano nuomone, labai būdinga Švedijos kultūros politikai: pasitelkti naująsias technologijas ir kultūros formas ir jomis naudotis, užuot priešinusis joms tradicinių vertybių vardan.

Kita vertus, Kultūros ministerija apskritai linkusi nesikišti į kultūros sampratos turinį. Ją labiau domina būdai sumažinti bedarbystę, lygios galimybės ir integracija. „Lygios galimybės“ buvo dominuojantis švedų kultūros politikos diskursas nuo 1974 m. iki 10-ojo dešimtmečio vidurio. 1996 m. Rigsdagas papildė kultūros politikos programą „lygios išraiškos laisvės“ prioritetu ir pažadėjo, kad valstybė „kiekvienam piliečiui užtikrina išraiškos laisvę ir sukuria tikras galimybes šia laisve naudotis“. Šis teiginys – pirmasis dabartinių Švedijos kultūros politikos tikslų sąraše. Palyginimui, Lietuvos kultūros politikos prioritetas – tautinio identiteto išsaugojimas ir gynimas.

Nesunku pastebėti, kaip nuo 1996-ųjų šis abstraktus ir elastingas laisvės principas aprėpė įvairius turinius: lytį, etniškumą, religines bendruomenes, priemiesčių jaunimo kultūras ir pan. O ir naujausios Nobelio literatūros premijos, įteiktos austrei Elfriede Jelinek ir Orhanui Pamukui, taip pat vaizdžiai iliustruoja šį principą (tačiau juo neapsiriboja).

II.

Rimčiausias išraiškos laisvės principo išbandymas (panašus į danišką Mahometo karikatūrų bylą) Švedijai kliuvo prieš kelerius metus, 2004-aisiais. Izraelyje gimusio menininko Drodo Feilerio ir stokholmietės Gunillos Sköld Feiler šiuolaikinio meno instaliacija „Snieguolė ir tiesos beprotybė“ išgarsėjo visame pasaulyje po aršios kritikos... ir Izraelio ambasadoriaus pasikėsinimo į kūrinį per parodos atidarymą.

Louzla Darabi. „Scène d’amour“

Kaip ir daugelis lankytojų, buvau iš anksto gana skeptiškai nusiteikusi, tačiau nuėjau į parodą, kad susidaryčiau savo nuomonę. Be abejo, dar kartą įsitikinau, kad kiekvienas ikonoklazmo aktas veikia kaip puikus marketingo mechanizmas, – teko brautis per minią, užplūdusią Nacionalinį istorijos muziejų. Vienoje sausakimšoje salėje mano draugė parodė ant palangės sėdintį pavargusį Woody Alleną. Pasiekusi vidinį kiemelį, kuriame glaudėsi „Snieguolė ir tiesos beprotybė“, nustebau – tai tikrai buvo menas.

Šalo, baltas sniegas dengė nedidelio kiemelio grindinį, stačiakampis akmeninio fontano baseinėlis buvo sušalęs į skaisčiai raudoną ledą. 29 metų palestinietės teroristės Hanadi Jaradat (susisprogdinusios Haifoje) nuotrauka pritvirtinta kaip raudoname lede įšalusio žaislinio laivelio burė. Sustingusį ledinį orą pripildė gedulingi J.S. Bacho kantatos Nr. 199 taktai. Ant sienos kabantis tekstas pasakojo jos istoriją – spėju, iš jos požiūrio taško. Istorija buvo siaubinga, apie nusivylimą ir mirtį. Kad ir kaip stengiausi, nesugebėjau įžiūrėti jokių pigaus skandalo žymių, jokios „teroristės glorifikacijos“, kurią, matyt, pamatė Izraelio ambasadorius Zvi Mazelis. Kūrinys buvo pernelyg metaforiškas, poetiškas ir liūdnas. Man pasirodė, kad tai viena geresnių pastaruoju metu matytų šiuolaikinio meno instaliacijų.

Todėl dar labiau nustebau skaitydama užsienio žurnalistų atsiliepimus. Komentuodami instaliacijos išprovokuotą situaciją visų straipsnių autoriai žodį „menas“ rašė su kabutėmis. Toks kabučių naudojimas man priminė tipišką sovietinį įprotį klijuoti etiketes nemėgstamoms kultūrinėms praktikoms, pavyzdžiui, rašyti „pseudokultūra“ ar „vadinamasis menas“. Keista, pamaniau, kad taip dažnai vengiama aptarti meno kūrinio, kaip meno kūrinio, politines prielaidas ar efektus. Kam tos kabutės? Tartum kontroversijos kažkokiu būdu paneigtų meno kūrinio statusą.

Tartum menas nebūtų praradęs savo prakilnumo ir nekaltybės auros (ką dar 1936 m. pastebėjo vokiečių filosofas Walteris Benjaminas). Tartum menas vis dar galėtų pretenduoti į saugią poziciją, kurios estetinių sienų neįmanoma pralaužti. Lyg menas būtų kažkokia tvirtovė, kurioje užsiglaudus būtų galima gaminti bet kokio pobūdžio teiginius.

Tuo tarpu realioje tikrovėje instaliacijos sukeltas politinis „šalutinis efektas“ tik dar daugiau prisidėjo prie jos pakėlimo į estetikos sferą. Publika buvo rimta ir susikaupusi – gan netipiška šiuolaikinio meno publikai, išsiblaškiusiems ir ironiškiems parodų lankytojams. Kita vertus, viena mano draugė, aplankiusi „Snieguolę“ kitą dieną po vandalizmo akto, pastebėjo autorių Drodą Feilerį, valgantį sriubą muziejaus kavinėje ir pro langą it vanagas stebintį savo instaliaciją. O aš mačiau policininką, saugantį mažytį įšalusį laivelį nuo – Dievas žino, nuo ko. Ar jis turėjo apsaugoti instaliaciją? Ar jo buvimas turėjo nuraminti ir apsaugoti publiką nuo meno žiaurumo?

Parodos atidarymas sutapo su Tarptautine genocido konferencija, surengta tuometinio Švedijos ministro pirmininko Görano Perssono, tad skandalas vandens ratilais pasklido tarptautinėje spaudoje. Švedijos kultūros ministerija patyrė stiprų spaudimą „to deal with it“ (susitvarkyti), tačiau ministerijos atsakas buvo labai aiškus. Ji neketinanti pažeisti laisvės principo ar pakeisti arba apriboti jo turinį (be abejo, tam tikras ribas, susijusias su įžeidimu, šmeižtu ar prievartos kurstymu, nustato konstitucija).

Tačiau, kita vertus, tai neatmeta savicenzūros galimybės. Šiek tiek vėlesnis atvejis būtent tai ir parodė. 2005 m. niekieno neliepiamas Pasaulio kultūros muziejus Geteborge pašalino vieną tapybos darbą iš parodos apie AIDS. Švedų menininkės Louzlos Darabi kūrinys „Scčne d’amour“ buvo nukabintas gavus paštu keletą musulmonų fundamentalistų grasinimų. Musulmonės menininkės darbas vaizdavo besimylinčią porą bei buvo dekoruotas citata iš Korano. Darabi nesiekė provokuoti. Ji tenorėjo pasakyti, kad fizinė meilė veda į dvasingumą (žr. „Art liberated“ internete). Žiniasklaida itin neigiamai sureagavo į paveikslo pašalinimą, nes Pasaulio kultūros muziejus yra valstybinė institucija ir privalo garantuoti išraiškos laisvę. Tačiau kontroversiškas darbas buvo pakeistas kitu Darabi kūriniu, vaizduojančiu meilės sceną be Korano citatų.

III.

Orhanas Pamukas ir Michelis Foucault, Drodas Feileris ir Hanadi Jaradat, Louzla Darabi ir „Art liberated“. Juokas ir išraiškos laisvė, bet kodėl tiek daug melancholijos? Galbūt besijuokiantis rašytojas gali būti nominuotas dvidešimtojo amžiaus simboliu – ir Pamukas taptų Nietszche’s, besijuokiančio devynioliktojo amžiaus filosofo, įpėdiniu? O Foucault juokas? (Neieškokite minėtojo de Certau teksto, jis nepaprastai nuobodus.) O Švedijos, nedidelės, bet, anot švedų, „pačios moderniausios“ šalies pastangos sutikti tokį juoką su derama institucine pagarba?

Būtent šių autorizuojančių institucijų energija, manau, ir prajuokino Pamuką. Būtent todėl jo juokas man skambėjo kaip kontrapunktas, akivaizdus deautorizacijos gestas.