Muzika

Bizantiškos aimanos ir afrikietiški ritmai

Johno Tavenerio ir Jono Tamulionio kūriniai Pažaislio muzikos festivalyje

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Birželio 15 d. Kauno pranciškonų vienuolyno Šv. Jurgio bažnyčioje skambėjo dvi premjeros – ypač produktyvaus lietuvių kompozitoriaus Jono Tamulionio „Afrikietiškos mišios“ („Missa Africana“) ir garsaus britų kompozitoriaus Johno Tavenerio „Myros nešėja“ („The Myrrh-Bearer“, premjera Lietuvoje). Dainavo Kauno valstybinis choras, grojo altininkas Arūnas Statkus, perkusininkai Vladislavas Šeibakas, Saulius Astrauskas ir Zenonas Bagavičius, dirigavo maestro Petras Bingelis.

Puikioje, bet, deja, labai nuskriaustoje Kauno bažnyčioje skambėjo origali religinė muzika, tikusi tai erdvei. J. Taveneris yra išbandęs keletą religijų – rusų stačiatikių, induizmą, islamą, vėliau tapo filosofo mistiko Frithjofo Schuono sekėju. Tarp jo kūrinių – nemažai religinės muzikos, taip pat daug kūrinių, įkvėptų rusų ir graikų kultūrų.

J. Tavenerio kūrinį „Myros nešėja“ įkvėpė didžios Bizantijos poetės, vienuolės Kasijos tropariono apie šv. Mariją Magdalietę tekstas (troparionas – himno rūšis Bizantijos muzikoje.) Kūrinys skamba anglų ir graikų kalbomis. „Myros nešėja“ sukurtas chorui, altui ir mušamiesiems, dedikuotas altininkui Jurijui Bašmetui. Kaip rašo autorius, „mano muzikos kalba yra artima Rytų kultūrai ir turi būti atliekama su giliu kaltės jausmu“.

Šiame kūrinyje altas vaizduoja Mariją Magdalietę, kaip kitame Tavenerio kūrinyje, „The Protecting Veil“ (1989), violončelė – Dievo Motiną. Choras simbolizuoja „mus“, „pasaulio nuodėminguosius“, besišaukiančius pagalbos po kosminės katastrofos. Kūrinyje išnaudotas visas alto diapazonas kylant nuo žemiausių natų iki aukščiausių ir krentant atgal, kai Magdalietė atpažįsta prisikėlusį Kristų – „Rabboni“. Įdomu tai, kad autoriaus reikalavimu kaip solistai traktuojami vyrų balsų grupė, kinų gongas ir bosinis būgnas.

Kūrinys įspūdingas – tai turbūt tinkamiausias apibūdinimas ilgam, dramatiškam, užimančiam žadą veikalui. Tarsi likimo dūžiai dusliai ir bukai dundantis būgnas ir sielą persmelkiantis gongo garsas, tarsi Magdalietė vaitojantis altas (improvizaciniu stiliumi, kaip ir reikalavo autorius, grojęs A. Statkus išraiškingai sukūrė Magdalietės įvaizdį), tarsi atgailaujanti siela besiblaškantis bažnyčioje balandis, visą bažnyčios erdvę užpildantis choro skambesys – visa tai veda į katarsį, neleidžia nė akimirkai prarasti dėmesio.

J. Tamulionis yra žinomas savo puikiais kūriniais chorams, gitaroms, akordeonams, rašantis muziką ne tik lietuvių, bet ir ispanų, vokiečių, lotynų, prancūzų ar net senovės japonų kalba. Jis daug keliauja; kaip pats sako, „kūrėjas turi bendrauti, girdėti įvairią muziką“. Todėl nenuostabu, kad tarp jo kūrinių atsirado „Afrikietiškos mišios“.

J. Tamulionio santykiai su afrikietiška muzika prasidėjo 2001-aisiais, kai jį susirado Afrikos Pretorijos universiteto choro vadovas, paprašęs išplėtoti afrikiečių liaudies dainas. Sukūręs prašomą kūrinį, kompozitorius pradėjo domėtis, rinkti afrikiečių folklorą – taip pamažu kilo mintis jį panaudoti mišių pavidalu. J. Tamulionio „Afrikietiškos mišios“, sukurtos 2005-aisiais, visiškai tradicinės, panaudotas įprastas lotyniškas tekstas. Išimtis – po „Gloria“ dalies suskambanti „Alleliuia“, autoriaus manymu, labai tikusi toje vietoje. Beveik visose dalyse, išskyrus „Kyrie“, yra panaudota afrikietiška muzika – po kelis taktus ar daugiau. Tai ne pirmosios mišios J. Tamulionio kūryboje.

Kūrinys žavi savo afrikietiškais ritmais, džiugesiu, tamulioniška dvasia (kurios galėjo būti dar daugiau) bei energija. Kulminacija pasiekiama būtent paskutinėje dalyje – „Agnus Dei“, kuri suskamba kaip himnas. Nederinamais mušamaisiais grojo trys puikūs perkusininkai – V. Šeibakas, S. Astrauskas ir Z. Bagavičius, – tačiau (gal tik man) norėjosi dar įvairesnių ritmų.

Eidama į koncertą, kuriame dainuos Kauno valstybinis choras, diriguojamas maestro P. Bingelio, visuomet tikiuosi tobulo atlikimo – toks jis ir yra.