Svaiginanti muzikinė kelionė

Gidonas Kremeris ir orkestras „Kremerata Baltica“ M. Raškovskio nuotr.

„Ar Jūs vis dar laimingas su „Kremerata Baltica“, – klausiu Gidoną Kremerį. „Taip, laimingas“, – nuoširdžiai nusišypso įžymusis menininkas. „Ar nepavargstate?“ – „Pavargstu. Tačiau ne dėl to, kad dešimt, o dėl to, kad šešiasdešimt!“

Šis žaismingas kalambūras su skaičiais reiškia dvi šiais metais minimas sukaktis: paties G. Kremerio 60-metį ir jo vadovaujamo orkestro 10-metį. Nežinau, kaip orkestro muzikantams, bet ištikimiems jo gerbėjams šis dešimtmetis pralėkė žaibiškai. Be to, nuolat persekiojamas jausmo, kad orkestras Lietuvoje pasirodo pernelyg retai, kad jo įrašų visai negirdėti per Lietuvos radiją, kad spauda labai šykščiai nušviečia jo fantastišką karjerą ir triumfališkus koncertinius žygius po pasaulį...

Tarptautinį pripažinimą orkestras pasiekė be jokių užkulisinių veiksmų ar „ėjimų žirgu“. Tai lėmė vien tik meistriškas grojimas, nuoširdi tarnystė muzikai ir fanatiškas darbas. Šių ir daugybės kitų sektinų savybių įkvepiantis pavyzdys – pats G. Kremeris, jauniems orkestro muzikantams nuo pat pradžių spinduliavęs menines idėjas, kūrybiškumą, intelektą. Žinoma, iš anksto pasidalijęs ir savojo muzikos olimpo aureole.

Koncerte filharmonijoje (birželio 25 d.) apie orkestro darbą, juolab sunkų, negalėjai pagalvoti nė akimirką. Visą vakarą „Kremerata“ grojo su tokiu azartu ir užsidegimu, kokio dirbtinai nesukursi net ir pasitelkęs fantastiškiausius teatrinius triukus. Jei šitokią muzikavimo ugnį saugo supratimas, skonis, juvelyriškas tikslumas – galima tęsti šį sąrašą, – tai ir yra į dešimtmetį įkopusi „Kremerata Baltica“.

Turbūt dažnas pamąsto, kaip G. Kremeris su orkestru dirba. Kartą pasitaikė proga įsiprašyti į repeticiją. Jis nieko neaiškino, sėdėjo už pirmo pulto ir grojo kartu. Visi girdėjo, kaip ir kur jis kreipia frazę, kaip artikuliuoja, kokie štrichai. Kartais sustabdydavo, pakartodavo fragmentą. Jei kokybe nebuvo patenkintas, darsyk pakartodavo vienas. Tačiau nuolat perklausdavo kitų, kaip jiems atrodo geriau, prašydavo pagroti. Jokio noro diktuoti, tik visapusiškas įsitraukimas į muziką.

Jau prieš kurį laiką G. Kremeris yra sakęs, kad dirbdamas su „Kremerata Baltica“ vadovaujasi savo paties gyvenimo patirtimi. Jis ne tik nedraudžia laisvai skleistis talentingų jaunuolių asmenybei, bet sąmoningai kuria tokią atmosferą, kuri tai skatintų. Mat suaugusieji dar vaikystėje, geros valios vedami, sugalvoja daugybę draudimų, kurie gali „užrakinti“ vaiko savybes. Jo tikslas – atidarinėti „užrakintas skryneles“ ir išleisti tas savybes į laisvę. Svarbiausia – pasitikėti savimi ir savo intuicija.

Sprendžiant iš orkestro susiformavimo tempo, ši menininko metodika pasiteisino su kaupu. Antra vertus, išsitarus apie susiformavimą, tuoj pat turiu patikslinti: šis apibūdinimas tinkamas kalbant apie akademiškesnio veido kolektyvą. „Kremerata“ – nuolat pulsuojantis gyvybinis procesas, primenantis nesibaigiančią cheminę reakciją.

Tai paliudijo „Vilniaus festivaliui“ parengta programa „Kelionė į Italiją“.

Nepažįstu nė vieno, kuris nesvajoja keliauti po Italiją, tą neišsemiamą didžiųjų Europos meno stilių talpyklą. Juos, vienus ar kitus, atrasi visur: nuo mažyčio miestuko iki Amžinojo miesto. Šioje programoje dominavo barokas, atstovaujamas venecijiečio Antonio Vivaldi. Jo „Metų laikai“ mūsų epochoje tapo vienu populiariausių klasikinės muzikos opusu. Tačiau šiame koncerte jie suskambėjo anaiptol ne kaip visiems pažįstamas hitas. G. Kremeris su orkestru pateikė ir vėl naują, stebinamai originalią interpretaciją. Kokios jautrios, į visus būties pokyčius nuolat reaguojančios vaizduotės reikia, kad galėtum puikiai pažįstamoje, atmintinai žinomoje muzikoje atverti vis kitus emocijų, vaizdingumo, prasmės, apskritai muzikos raiškos klodus!

Nesiimu vardyti visų meistriško atlikimo privalumų, jie šiuo atveju nereikalingi. Tačiau ypatingą G. Kremerio solo spalvingumą, pašėlusį griežimo sutelktumą ir pakilų virtuozinį skrydį norisi išskirti. Pastarasis, šiaip jau mąslaus menininko griežtai „prižiūrimas“, šįsyk buvo išsprukęs į laisvę, klausytojams suteikdamas papildomo džiugesio. Dar atskirai norisi paminėti puikų klavesinininką, kurio skoningai artikuliuoti rečitatyvai suskambėjo taip pat karališkai.

Ar labai sėkminga „Metų laikų“ jungtis su Ennio Morricone’s kūriniu „Quattro anacoluti per A. V.“, suskaidytu į fragmentus, kurie, kaip ir skelbė pavadinimas, pabrėžtinai nenuosekliai buvo jungiami prie kiekvieno iš keturių koncertų?

Žinoma, tai teikė papildomų prasmių (mūsų epochos „sujauktas“ žvilgsnis į harmoningą, tobulas proporcijas emanuojantį baroką, būtų „viena iš“), bet ir tam tikros mūsų laikui būdingos mąstymo ir jausmų atrofijos, įmantriai pridengtos menamu racionalumu. Galbūt apie tai ir nori kalbėti savame opuse pats E. Morricone?

Antrasis kelionės į Italiją narys – Piotras Čaikovskis, nostalgiškų, elegiškų jausmų apgaubtas kūrėjas, kuris net ir pasakiškoje Renesanso lobių Florencijoje negali užsimiršti ir negalvoti apie Rusiją. III ir IV kūrinio dalyse karaliauja vien rusiškos temos. „Suvenyras iš Florencijos“ parašytas styginių sekstetui, aranžuotas paties orkestro, suskambėjo idealiai – nuolat kintančios emocijos užliedavo salę tarsi galingos jūros bangos. Nuostabų orkestro ansamblį vedė jo svečias, į koncertmeisterio Džeraldo Bidvos vietą sėdęs Danielis Garlitzky, jaunas ir veržlus smuikininkas, pasižymėjęs žėrinčiu smuiko tembru.

Koncertą pradėjo ir užbaigė G. Kremeris: pradžioje jis su orkestru atliko jam skirtą naują A. Pärto Pasakaliją, o pabaigoje, tarsi desertui – dvi puikias „lengvo“ žanro pjeses – Nino Rotos iš filmo „Dolce vita“ (nostalgiška valso ritmo melodija) ir Glenno Millerio „Moonlight Serenade“, kurios pradžioje išgirdome stilingą improvizaciją Stephano Grappelli stiliumi.

Visa filharmonija šnibždėjo, kad G. Kremeris apsivilkęs ne savo drabužius, kadangi lėktuvas vėlavo, o lagaminai su koncertiniais drabužiais apskritai neatskrido („Kremerata Baltica“ tą dieną skrido tiesiai iš gastrolių po Pietų Korėją). Tačiau publika neturėjo nė menkiausios priežasties pajusti, kad koncertas vyksta po varginančios kelionės ir be jokio poilsio.

Nesaldus tas garsių menininkų gyvenimas!