Kitur – kitaip

„Stipri širdis“

Kai Lietuvos kino teatruose karaliauja tęsiniai, o televizijoje niekaip nesibaigia estrados princų pasirodymai, norisi pažvelgti į ateitį: gal po metų ar pusės laukia nauji, vertingi ir originalūs filmai ir nematyti serialai bei laidos. Kad jų bus, matyt, niekas neabejoja. Ar juos pamatys lietuvių žiūrovai, – klausimas, į kurį kartais sunku atsakyti.

Moterys puola

„The Guardian“ apžvalgininkas Paulas Harrisas teigia, kad amerikiečių televizijos kanalai perkelia vyrų vedamas laidas iš „žiūrimiausio“ laiko, siekdami patraukti vis įtakingesnę moterų auditoriją. Tą tendenciją gerai atspindi serialas „Bionic Woman“. Jo herojė, kurią suvaidino Michelle Ryan, sugeba šokinėti stogais, kelti milžiniškus svorius ir vienu smūgiu paguldyti vyriškį ant žemės. Ekspertai prognozuoja, kad netrukus geriausiu laiku amerikiečių televizijos rodys stiprias moteris, turinčias daugiau ambicijų nei dažnai joms pasireikšti neleidžiantys vyrai. Televizijos atsisako senų stereotipų, kad kurtų įdomias laidas moterų auditorijai. Šalia visiškai kičinio 8-ojo dešimtmečio prototipo neprimenančios „Bionic Woman“, naują tendenciją atspindi serialas „Moterų žmogžudysčių klubas“ („Women’s Murder Club“), pasakojantis apie keturias detektyves mėgėjas, kurios tiria sudėtingiausius nusikaltimus; apie stiprių sėkmės moterų pasaulį pasakojantys serialai „Lūpdažių džiunglės“ („Lipstick Jungle“) ir „Kašmyro mafija“ („Cashmere Mafia“), taip pat serialas apie medikus „Privati praktika“ („Private Practice“), kurio herojė yra gydytoja.

Niujorko universiteto profesorė, medijų ekspertė Tina Pieraccini teigia, kad televizijos kūrėjai pageidauja moterų pagrindiniuose vaidmenyse. Nutolimo nuo vyriškų personažų tendenciją patvirtina serialai, kuriuos išstūmė naujoji moterų banga. Tai „Džordžas Lopesas“, „Brajano laikas“ ir „Pasak Džimo“ („According to Jim“). „Lūpdažių džiunglių“ ir „Kašmyro mafijos“ serialų kūrėjus, be abejo, įkvėpė „Seksas ir miestas“, tačiau užimančios aukštus postus naujųjų serialų herojės, užuot mezgusios romanus ir aptarinėjusios madas, koncentruojasi ties tuo, kaip išsaugoti pusiausvyrą tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo.

Grožis nebėra pagrindinis moters buvimo ekrane kriterijus. Vieno sėkmingiausių pastarųjų metų serialų, kurio įvairias atmainas galėjo pamatyti skirtingų šalių žiūrovai, kad ir pas mus dabar TV3 rodomą rusų „Bjaurųjį ančiuką“, pagrindinė herojė tikrai nepasižymi grožiu ir idealia figūra. Pasak ekspertų, nauji moteriški serialai populiarūs, nes jų herojės turi kiekvienai televizorių žiūrinčiai moteriai būdingų silpnybių ir ydų. Pieraccini teigia, kad tai išreiškia ir didesnės realizmo dozės televizijoje poreikį. Moterys pradeda dominuoti ir amerikiečių situacijų komedijose.

Tačiau moterys puola ne tik televizijoje ir kine. Vienas svarbiausių amerikiečių žiniasklaidos sektorių, kur dominuoja vyrai, yra vadinamasis kalbamas radijas. Jame ypač svarbus vaidmuo tenka vedėjams, kurių specializacija – gyvai vedami aštrūs pokalbių šou. Visai neseniai net trijų tokių vedėjų karjera smarkiai susvyravo po to, kai jie sau leido moteris žeminančius komentarus. Du vedėjai gegužės viduryje buvo nušalinti nuo laidų vedimo dėl seksistinių sąmojų apie Condoleezzą Rice. Vienas garsiausių JAV radijo komentatorių Donas Imusas prarado darbą po to, kai pasišaipė iš krepšininkės. Moterų organizacijos pradėjo kampaniją prieš Imusą, atakuodamos jo laidos rėmėjus.

Auganti moterų įtaka glaudžiai susijusi su finansais. Amerikiečių moterys dabar turi didžiulę vartojimo galią. Todėl reklamos dėka funkcionuojanti žiniasklaida pradėjo į moteris žiūrėti labai rimtai. Moterys valdo maždaug 40 procentų namų ūkių biudžeto, jos priima sprendimus dėl 85 procentų pirkinių ir vadovauja 40 procentų amerikiečių firmų. Žodžiu, jų ekonominė galia tik auga. Dar lemiamą balsą turi demografinio pakilimo moterų karta. Tačiau tikrasis reklamuotojų tikslas yra tų moterų dukterys. Joms 20–30 metų, jos turi gerus darbus ir gali išleisti daug pinigų. Kartu ekspertai pabrėžia, kad sumažėjo jaunų televiziją žiūrinčių vyrų auditorija. Pagrindinė 18–24 metų vyrų auditorija dėl nuolat augančios DVD ir kompiuterinių žaidimų rinkos sumažėjo maždaug 12 procentų. Moterys sudaro daugiau nei pusę pačiu geriausiu laiku JAV televiziją žiūrinčios auditorijos. Per savaitę jos žiūri televiziją 4 valandas daugiau už vyrus.

Šioje situacijoje neįtikėtinai sustiprėjo juodaodės laidų vedėjos Oprah Winfrey įtaka. Pirmoji amerikiečių televizijos dama uždirbo milijonus dolerių pritraukdama didžiausią moterų auditoriją rytinėmis ir ankstyvos popietės laidomis. Dabar jos tikslas – labiausiai žiūrimos vakaro valandos ir realybės šou „The Big Give“ (kažkas panašaus į „Bėdų turgų“) pobūdžio laidos, kuriose garsios asmenybės kviečiamos dalyvauti labdaros akcijose. Oprah taip pat bando savo jėgas radijuje. Kartu su žinoma aktore ir liberale Jane Fonda jos veda ne tokias įžūlias kaip kolegų vyrų laidas, kurios tarp žurnalistų vadinamos „radio respect“.

Amerikos žiniasklaidai vis dar vadovauja baltaodžiai vidutinio amžiaus vyrai. Tačiau ir jų laukia permainos. Viena iš šmaikščiausių permainų kregždžių yra televizijos komedija apie mokslininkų atrastus akmens amžiaus žmones ir jų prietarus. Dar visai neseniai akmens amžiaus žmonėmis buvo vadinami vyriški šovinistai. Dabar tas žodis apibūdina mažumą, kurios niekas nesupranta. Todėl permainos atrodo neišvengiamos.

Grynas anarchistas Woody Allenas

Po 25 metų pertraukos Amerikoje pasirodė nauja Woody Alleno knyga. Tai – apsakymų rinkinys „Paprasčiausia anarchija“ („Mere Anarchy“). Knygą sudaro 18 apsakymų, 10 iš jų jau anksčiau buvo spausdinti žurnale „The New Yorker“. Visų jų tema – begalinis pramogų verslo nenuoširdumas ir didybės manija. Suprantama, kad Allenas tai pateikia nešykštėdamas satyrinių spalvų.

Allenas naudojasi autentiškomis naujienomis, kurias nudažo absurdišku humoru. Dažnai jis mėgaujasi ir kurdamas vadinamuosius „one-liners“ – trumpas, bet tikslias ir šmaikščias frazes. Jis taip pat sugalvojo „Friedricho Nietzsche’s dietos knygą“ bei besiskundžiančius serijinius žudikus, kuriems įgriso priekaištai dėl „mažiausiai trijų tuo pačiu būdu nužudytų aukų“. Allenas taip pat šaiposi iš jam gerai pažįstamų Brodvėjaus ir Holivudo agentų kalbos manieros.

Naujausio Alleno filmo „Kasandros sapnas“ („Cassandra’s Dream“), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Colinas Farrellas ir Ewanas McGregoras, premjera įvyks šį rudenį Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje.

Skaldo, užuot vienijęs

Naujausias Angelinos Jolie filmas – tikrų faktų pagrindu sukurtas Michaelo Winterbottomo „Stipri širdis“ („A Mighty Heart“) – kelia vis daugiau kontroversijų. Pasipiktinusių balsų pasigirdo jau tą dieną, kai buvo paskelbta, jog pagrindinį – 2002 m. Pakistane nužudyto „Wall Street Journal“ reporterio Danny Pearlo našlės vaidmenį suvaidins Holivudo gražuolė. Pirmiausia buvo kritikuojama tai, kad Jolie vaidins afrikiečių kilmės kubietę. Daug diskusijų sukėlė ir filmo tema bei jo kontekstas. Saugumo sumetimais filmavimo grupė persikėlė iš Pakistano į Indiją. Pasaulinė šios dramos premjera įvyko Kanuose, bet žurnalistai daugiau dėmesio skyrė Jolie ir Bradui Pittui bei jų vaikams nei filmui. Tačiau amerikietiška filmo premjera, įvykusi birželio 22 d., diskusijas vėl atgaivino. Filmas buvo rodytas ir specialioje peržiūroje, skirtoje religinio tolerantiškumo ir tarpkultūrinio savitarpio supratimo idėjų propagandai. Dalyvauti po peržiūros rengiamoje diskusijoje buvo pakviesti musulmonų, žydų ir krikščionių organizacijų atstovai. Tačiau diskusijos dalyviai nenorėjo vienytis, jie smarkiai susižodžiavo. Viena diskusijos dalyvių pareiškė, kad filmas yra vertinamas gerai tik todėl, kad pasakoja apie nužudytą žydą. Tačiau kino kritikai ir žiūrovai filmą vertina gerai ir mano, kad ir jis, ir Jolie, be abejo, sulauks „Oskaro“ nominacijų.

Tačiau prie filmo išgarsėjimo, matyt, prisidės ir kino kritiko Andersono Joneso mirtis nuo širdies smūgio per vieną išankstinių „Stiprios širdies“ peržiūrų. Internetinio puslapio „E!“ ir CNN bei TNT kritikui buvo trisdešimt aštuoneri, jis ir anksčiau turėjo sveikatos sutrikimų.

„Čigonų metas“ – operos scenoje

Antradienį Paryžiaus Bastilijos operoje įvyko pasaulinė operos „Čigonų metas“ premjera. Tai – to paties pavadinimo Emiro Kusturicos filmo adaptacija. Ir operos libretą, ir muziką parašė grupė „No Smoking Orchestra“, su kuria groja Kusturica. Jis taip pat yra ir spektaklio režisierius. Tai – poetiška ir melodramiška istorija, jos muzikos pagrindas yra čigonų folkloras. Operoje „Čigonų metas“ visai nėra dialogų, dainuojama visą spektaklį. Teatro direktorius jau seniai svajojo pakviesti garsų režisierių, tačiau Kusturica nenorėjo statyti klasikinės operos. Jis pasiūlė perkelti į sceną savo filmą.

Istorija grįžta į filmus

Turtinga scenografija, pirotechniniai ir kompiuteriniai efektai, daugybė statistų, žvaigždės ir 40 milijonų zlotų biudžetas, – taip anonsuojamas Dariuszo Gajewskio filmas „Paskutinis sekmadienis“, skirtas Varšuvos sukilimui. Tai gali būti brangiausias lenkų kino istorijoje projektas.

Praėjusių metų lapkritį Gajewskis kartu su Przemysławu Nowakowskiu gavo vieną iš dviejų pagrindinių Lenkų kino instituto skelbto scenarijaus apie Varšuvos sukilimą konkurso apdovanojimų. Režisierius sako, kad darbas jau prasidėjo: „Tariuosi su prodiuseriais. Perrašinėju scenarijų. Taip pat laužau barjerus ir stereotipus.“ Pasak režisieriaus, vienas tokių yra faktas, kad Lenkijoje kuriant kiną nesinaudojama vadinamaisiais storyboard, kai iš pat pradžių pakadriui nupiešiamas visas būsimas filmas. Pasak Gajewskio, dirbant prie tokio sudėtingo projekto, tai tiesiog būtina. Didžiausiu iššūkiu gali tapti batalinės scenos: „Kadaise tokiose scenose pakakdavo perrengti epochos kostiumais du kareivių pulkus ir liepti jiems intensyviai grumtis. Dabar kariniam filmui keliami visai kitokie reikalavimai. Lenkų operatorius Januszas Kamińskis pakeitė batalinio filmo standartus. Todėl dabar kurti žemiau šio lygio nėra prasmės.“

„Paskutinis sekmadienis“ bus skiriamas ir lenkų, ir užsienio žiūrovams. Režisierius yra įsitikinęs, kad jei filme tiesą pamatys lenkai, ta tiesa bus suprantama ir Vietname, ir JAV. Pasak jo, tai – universalus ir neįprastas pasakojimas apie tai, kaip miestas rizikavo viskuo vardan laisvės.

Filmavimas, matyt, užtruks ne vienerius metus, bet Gajewskis yra tam pasirengęs. Jis mano, kad filmavimas turėtų vykti 2009-ųjų vasarą. 1964 m. gimęs Gajewskis išgarsėjo žiūrovų ir kritikų šiltai sutiktu pilno metražo filmu „Varšuva“, kuris prieš kelerius metus buvo rodytas Vilniuje, Lenkų filmų savaitės programoje.

Lenkų kinematografininkai domisi ir vėlesnės istorijos įvykiais. Naujai atveriami „liaudies Lenkijos“ saugumo archyvai pateikia jaudinančių siužetų ne tik istorikams. Režisierius Janas Kidawa-Błońskis rengiasi kurti vaidybinį filmą apie rašytoją Pawelą Jasienicą ir jo žmoną Neną Darowską (kita pavardė Zofia O’Bretenny) – saugumo agentę, kurios pseudonimai buvo „Ewa“ ir „Max“. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ji gavo iš savo viršininkų nurodymą ištekėti už rašytojo, kad galėtų jį sekti kuo iš arčiau. Nurodymą agentė sėkmingai įvykdė. Režisierius sako, kad scenarijus, kurį jis rašo kartu su Maciejumi Karpińskiu, netrukus bus baigtas. Autoriai pabrėžia, kad reali istorija bus tik išeities taškas. Jie mano, kad Nena Zofia Darowska šnipinėjo Jasienicą skatinama saugumo karininko, su kuriuo ją siejo meilės ryšiai. Galima numanyti, kad kažkurią akimirką rašytojas suprato dvigubą savo žmonos vaidmenį. Jis mirė praėjus aštuoniems mėnesiams po vedybų. Filmo veiksmas nukels į 1968–1969 m., kai rašytojas tapo antisemitinės kampanijos auka. Jis nebuvo žydas, tačiau tuometinis lenkų komunistų partijos vadas Władysławas Gomułka kaltino Jasienicą sionizmu.

Parengė Kora Ročkienė