Žinios iš „Baltųjų rūmų“

Scena iš operos „Juozapas yra vaisinga šaka“

Nacionalinė opera

Iki šiol festivalis pristatė tris teatro užsakymu sukurtas latvių kompozitorių operas: Romualdo Kalsono „Sūnus paklydėlis“, Ilonos Brešes „Gyvas vanduo“ ir Ēriko Ešenvaldo „Juozapas yra vaisinga šaka“. Nedaug, bet, palyginimui, mes turime tik Broniaus Kutavičiaus „Lokį“ (ar dar turime?). O apie tai, kad lietuvių kompozitoriai noriai rašytų operas, liudija tų operų pasirodymai muzikiniuose teatruose ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Kodėl ne Nacionalinio teatro scenoje? Ar latviams pelnas nerūpi?

Vagneriškosios ambicijos

Panašu, kad 2010 m. Ryga taps antruoju Bairoitu: festivalio metu rygiečiai ketina parodyti visą R. Wagnerio tetralogiją. Besiruošdami šiam įvykiui, dabar jie kasmet stato po vieną ciklo dalį. 2006 m. įvyko „Reino aukso“ premjera (dir. Andris Nelsonas, rež. Stefanas Herheimas, scenografija ir kostiumai – Heike Scheele), 2007 m. – „Valkirijos“ (dir. A. Nelsonas, rež. Viesturas Kairišas, scenogr. ir kostiumai Ilmaro Blumbergo). Trečioji – „Zygfridas“ – viena sunkiausiai scenai pasiduodančių operų. Ją kitą sezoną statys lietuvių komanda: režisierius Gintaras Varnas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumai Juozo Statkevičiaus, o diriguos 27 metų vokietis Cornelius Meisteris.

Pusiausvyros praradimas

Tikriausiai sunku būti teatro direktoriumi ir nežiūrėti į jį kaip į savo asmenines valdas. Pastaraisiais metais Latvijos operos direktorių Andrejų Žagarą galėtume vadinti ir teatro etatiniu režisieriumi. Pernai iš keturių festivalio operų dvi buvo pastatytos A. Žagaro, šiemet – iš penkių trys. Žiūrovus intriguoja, daug kam pastatymai patinka, kritikų atsiliepimai puikūs, tačiau, sutikite, meninė įvairovė nukenčia, repertuaras stilistiškai vienpusiškėja ir šiek tiek prarandama pusiausvyra.

2006/07 m. sezono premjeros

Taigi 10-ojo Rygos operos festivalio metu žiūrovai pamatė tris naujausius Latvijos nacionalinės operos spektaklius. (Išsamiau apie festivalio programą žr. „7md“ birželio 1 d. numeryje.) Apie „Valkiriją“ jau rašiau kovo mėnesį. Festivalyje pažiūrėjau dar kartą – nuostabus spektaklis. „Traviatos“, gaila, nemačiau. O trečioji kaip tik ir buvo teatro užsakymu parašyta 29-erių metų latvių kompozitoriaus Ē. Ešenvaldo opera.

„Juozapas yra vaisinga šaka“ („Augļu koks ir Jāzeps“)

Siužetas iš Senojo Testamento pasakoja apie Juozapą, Jokūbo sūnų, ir jo brolius. Istorija parodyta „iš vidaus“ – paties Juozapo prisiminta, kaip prisimenami svarbiausi gyvenimo kadrai. Libreto autoriai – Inga Ābele ir Kārlis Vērdiņis. Juoda teatro Naujoji salė, juodos amfiteatro kėdės, juoda orkestro ložė, iš abiejų šonų – profiliu į publiką amfiteatru susodintas juodai aprengtas Valstybinis akademinis choras „Latvija“. Juodoje uždangoje „iškarpytas“ pailgas stačiakampis ekranas. Juoda perspektyva traukia akis į ekrano gilumą. Ten lyg nespalvotos nuotraukos viena kitą keičia mizanscenos – šviesūs siluetai juodame fone, dvimačiai paveikslai, vieni arčiau publikos, kiti nutolę. Režisieriaus Gačio Šmito ir scenografo Rudolfo Bekičo estetiškas asketizmas. Minkšti baltos, pilkos ir gelsvos spalvų Christiane Elisabeth von Selzam drabužiai – vos juntamas smėlio ir saulės prisiminimas. Statika ir minimalizmas pabrėžia oratorinį muzikos aspektą. Beveik nematomos režisūra ir scenografija suteikia skambesiui – muzikai ir žodžiui – erdvę ir įdomiai pertvarko žiūrovų pojūčių balansą. Lyg „pritildo“ regėjimą ir sustiprina klausą bei mąstymą. Nors siužetas buvo daugiau nei aiškus, troškau suprasti žodžius. Gaila, kad užsieniečiams nebuvo vertimo.

Beliko stengtis išgirsti žodžių prasmę muzikoje. Kažkas iš vokiečių kritikų šyptelėjo, kad ši muzika yra „ne avangardas, o ariergardas“. Iš tiesų, ji tonaliai orientuota ir artimesnė romantiškam 7-ojo dešimtmečio nacionaliniam ekspresionizmui. Taip sakant, žaidžiama konvencijomis. Na ir kas? Ne visi gi mėgsta „ultra“, ypač operoje. Ē. Ešenvaldas nepabijojo gražių melodijų ir populiariosios, tiksliau, senosios „estradinės“ muzikos prieskonio. Panaudota pentatonika ir intonacijos a la Rytai. Juozapo žmonos Asnath melizminė aukšto registro partija puikiai atlikta Kristīnės Gailītės. Baritono Jānio Apeinio (Juozapas), bosų Sergejo Martinovo (Jokūbas) ir Krišjānio Norvelio (Rubenas) bei kontratenoro Sergejo Jēgerio (Benjaminas) vokalinės partijos labiau rečitatyvinės, besiremiančios žodžiu. Choras – komentatorius – archajiškas ir šiuolaikiškas, bažnytinis. Apie situacijų emocinę temperatūrą byloja harmonija. Panaudotas plačiausias spektras: nuo švelniausių impresionistinių sąskambių iki ausį rėžiančių disonansų. Jautrus Mārio Sirmajo dirigavimas. Grojo ansambliai „Altera veritas“ ir „Shady Brass Q“ bei perkusininkas Edgaras Saksonas. Labai skaidri faktūra, nėriniai netikėtų šaltų tembrų – mušamųjų baterija, kanklės, akordeonas, mediniai pučiamieji, tušti buteliai... Muzikoje daugiau sentimentalaus liūdesio, nei dramatizmo. Neskubus seno žmogaus pasakojimas apie dramatiškus jaunystės įvykius, aistras, nusivylimus, maištą ir bergždžius bandymus perprasti likimą.

Gal ir ne šedevras, bet įdomus ir neabejotinai meistriškai sukomponuotas kūrinys. Apeliuojantis į jausmus. Protingai, skoningai ir genialiai paprastai pastatytas. Puikiai atliktas.

Žmogaus balsas

Liono operos spektaklį – monooperą „Žmogaus balsas“, atvežtą į Rygos operos festivalį, taip pat galima būtų pavadinti premjeriniu. Jis pastatytas Lione prieš du mėnesius. Dirigentas – labai talentingas 30-metis slovakų muzikas Jurajis Valčuha (Rygoje grojo Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras), režisierius ir kostiumų dailininkas – Laurentas Pelly, scenografija Chantal Thomas. Tekstas Jeano Cocteau, muzika – F. Poulenco. Tačiau, aišku, festivalio publiką labiausiai intrigavo ne pats kūrinys ir ne pastatymas, kuris, beje, yra tradicinis ir nepažeidžiantis J. Cocteau remarkų. Bilietai buvo perkami dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos – britų soprano Felicity Lott, kuri šių metų gegužės 8 d. atšventė savo 60-metį.

Jauki, miela, prancūziškai žavi, neįtikėtinai plastiška, F. Lott prikaustė žiūrovų dėmesį ir laikė jį 45 minutes. Ji puikiai valdo stilių, nesistengia pakerėti balso grožiu (o ir tembras jau nebe tas), bet audžia liniją iš teksto dramatinių intonacijų. Ji suvaidino vienatvę ir (ko nei J. Cocteau, nei F. Poulencas visai nenorėjo) senatvę. Nedramatizuodama, nors, aišku didžioji scena pareikalavo truputį didesnės ekspresijos. Ar kita dainininkė, ne tokia garsi, būtų galėjusi padaryti tą patį? Taip. Legendos statusas skatina laukti stebuklo. Reikalauji kažko nežemiško, kad sujaudintų, supurtytų, paliktų neišdildomą įspūdį... ir pamiršti, kad tokios asmenybės jau pačios savaime yra stebuklai.

Planai

Jau paskelbta kitų – 2008 – metų Rygos operos festivalio programa. Galima bus vėl pamatyti G. Verdi „Traviatą“, Ē. Ešenvaldo „Juozapas yra vaisinga šaka“ bei tris būsimas premjeras: A. Dvoržako „Undinę“, G. Bizet „Karmen“ ir R. Wagnerio „Zygfrydą“. Laukiama Rusijos Didžiojo teatro gastrolių su rusiška programa: M. Musorgskio „Borisu Godunovu“ ir P. Čaikovskio „Eugenijumi Oneginu“. Tad iki pasimatymo Rygoje.