Kūryba ir paveldas

Vaida Kunigėlytė. „Peizažas“

Administraciniu požiūriu Trakų Vokė yra Vilniaus priemiestis, kultūriniu – palydovas. Čia vyksta autonomiški, vietos ypatybių nulemti kultūros procesai, kuriuose aktyviai dalyvauja gana gausi vietos menininkų bendruomenė. Birželio mėnesiais miestelyje vyksta tradiciniai dailės plenerai, kurių pagrindinis tikslas (kaip rodo ir deviziškas pavadinimas – „Menas paveldui“) yra vietinio kultūrinio landšafto propagavimas bei sklaida. Galima priminti, kad miestelį kadaise apgiedojo Sarbievijus, tačiau labiausiai išgarsino XIX amžiuje įsikūrę grafai Tiškevičiai. Pastaruosius iki šiol mena Leandro Marconi projektuoti neoklasicistiniai rūmai, Eduardo Andre parkas ir kiti būtini dvaro architektūros elementai (arklidės, koplyčia, oficina, vandens bokštas, ledainė). Bet kam vardyti visa tai, ką vilniečiai ar sostinės svečiai gali pamatyti po trumpos, nevarginančios kelionės?

Į Trakų Vokę atvažiavau plenero uždarymo dieną – ankstų sekmadienio rytą. Atvykimo momentu, aišku, niekas neprisiminė žymiojo sarmatų poeto Horacijaus eilių ar senųjų grafų mecenatysčių. Ūksmingame parke visiškai proziškai čiabuviai vyrai aiškinosi santykius (kaip visada – kažkas kažką apie kažką pasakė ir tai buvo pretekstas abipusiam snukių daužymui), o vietinio kultūros centro darbuotojai intensyviai ruošėsi (baigė kabinti paveikslus, plovė grindis ir šviežias, tik ką nuraškytas braškes) artėjančiam jau ketvirtą kartą vykusio plenero parodos atidarymui. Buvusių arklidžių ir karietų saugojimo pastate, ten, kur kadaise laikyta arti dešimties įvairių pasivažinėjimui skirtų įrenginių, dabar įrengtoje kultūros centro salėje išvaizdus (aukštas, barzdotas ir kalbantis skambiu balsu) Antano Žmuidzinavičiaus anūkas Romas baigė tapyti paskutinius savo darbus. Kaip košę kabino tirštą dažų masę ir lyg margariną tepė ją ant keistos formos plokštumų. Rudai pilkšvų spalvų makaliūzėje ryškėjo neolitiškai ornamentuotos fizionomijos. Plenero organizatorė, Trakų Vokės kultūros centro direktorė Loreta Marcinkevičienė aprodė savo valdas, tiksliau – tik nedidelį jų fragmentą: per savaitę sukurtą plenero darbų kolekciją. Kiekvieną kompoziciją dar ir pakomentuodavo. Iš savo „Vergilijaus“ sužinojau, kad kasmet pleneras dedikuojamas kokiam nors Trakų Vokės fenomenui (šiemet tokiu tapo neobarokinė arklidė). Rengiamos ekskursijos, kurių metu susipažįstama su grafų Tiškevičių paveldu, vakarais grojama gitaromis ir akordeonais, skaitoma poezija (šiais metais ryškiausiu programos akcentu tapo kaunietės menininkės Luanos Stebulės deklamuoti eilėraščiai), žaidžiami bohemiški žaidimai (vienas tokių – draugiškų šaržų, bendrų kompozicijų piešimas). Kilus natūraliam klausimui: „O ar per tas pramogas dar spėjama ką nors sukurti?”, direktorei tereikėjo nebyliai mostelėti ranka į ekspoziciją.

Turbūt retame tradiciniame plenere (o ypač tokioje kūrybinėje stovykloje, kur užsiiminėjama ir kitokia, „užklasine“ veikla) išvengiama skubos ir jos nulemto paviršutiniškumo. Kelioms dienoms atvykę menininkai laksto su bloknotais ir etiudininkais ir bando užfiksuoti naujai matomą juos supančią aplinką. Visada turima omenyje, kad darbas bus tęsiamas ir išvykus namo. Tad nenuostabu, kad jungiamąja ketvirtojo Trakų Vokės plenero kolekcijos grandimi buvo greito darbo įspūdis. Darbų „prikepta“ daug, tačiau impresionistiškai slystama fiksuojamų objektų paviršiumi. Charakteringi efektingi, bet tuštoki Jaceko Malinowskio (svečio iš Varšuvos) paveikslai. Be to, kaip ir daugelyje senuoju paveldu garsėjančiose vietovėse vykstančių renginių, senoji kultūrinė (tiesa, sovietmečiu ir paskutiniais Nepriklausomybės metais gerokai sulaukėjusi) aplinka menininkus ir įkvepia, ir kartu riboja. Didingos neklasicistinės ir istoristinės architektūros, gerokai apleisto, tačiau vis tiek europinio lygio parko fone skuboti eskizai, etiudai, piešiniai atrodo menkai, netgi šiek tiek karikatūriškai – tarytum nykštukai prieš milžinišką kalną. Juolab kad gero perspektyvos įvaldymo, akademinio piešinio gebėjimų reikalaujantys statiniai ne vienam (kaip liudija visaip iškraipytos detalės, nepagautos proporcijos etc.) pakišo koją. Laimėjo tie autoriai, kurie siekė ne dokumentiškai imituoti vaizduojamą aplinką, bet pagauti būdingiausius jos bruožus, kitaip tariant – pačią dvasią. Bene didžiausią įspūdį padarė savamokslio menininko (beje, paakinto ankstesnių plenerų – ir tai liudija dar vieną pozityvią panašių renginių prasmę) Gintauto Marcinkevičiaus tapyba. Drąsiomis linijomis, energingais štrichais jis įtikinamai atskleidė itališkai giedrą statinių nuotaiką. Mažais drobelių formatais, sentimentaliai rusvu (ą la Biedermeier) koloritu Keistutis Bagdonavičius retrospektyviai atsigręžė į nebūtin nugrimzdusią, tarytum susapnuotą senųjų dvarų klestėjimo epochą. Muzikalios, romantiškos Gabrielės Paulauskaitės kompozicijos priminė šopeniškas improvizacijas fortepijonu arba nostalgiškas Šatrijos Raganos miniatiūras. Vaidos Kunigėlytės objektas – gamtinė aplinka. Japoniškai tapybai giminingose kompozicijose šlapiu tušu ji jautriai vaizdavo senojo parko sielos virpesius. Nepretenzingose, skaidriai nulietose Irenos Meištaitės akvarelėse dangus, žolė, medžiai ir kinišką pagodą primenantis vandens bokštas susipynė į vieną plastiškai neperskiriamą struktūrą. Kaip neretai būna pleneruose, dalis menininkų užkibo ant jiems visai netyčiom užmesto kabliuko. Dienoraštiniu principu jie pradėjo fiksuoti įvairias tarpusavio bendravimo situacijas. Toks suvokimas ir jo padiktuoti darbo rezultatai yra aktualiausi patiems autoriams ir tik trumpą laiko tarpą, konkrečioje atsiradimo vietoje. Vėliau kyla pagrįstų abejonių dėl impulsyviai sukurtų paveikslų prasmės. Silpnąsias ir stipriąsias tokio reiškinio savybes liudytų Vandos Padimanskaitės tapybos darbų ciklas. Kartonai, kuriuose menininkė tiesiogiai (tegul ir šaržuotai) vaizdavo plenerinio gyvenimo momentus, nepasižymėjo plastinės kalbos išraiškingumu. Ir atvirkščiai – autorei bandant perteikti universalesnius, visiems rūpimus dalykus, turtėjo ir kompozicijų plastinės ypatybės. Makabriškos kompozicijos kinologinėmis temomis („Šuns laidotuvės“, „Dina Trakų Vokėje“), ekspresyvus etiudas su dviem menamais gandrais sugestyviai įkūnijo slogią, dulkiną, kelių magistralių nuošalėje atsidūrusio Vilniaus priemiesčio dabartį.

Vanda Padimanskaitė. „Dina Trakų Vokėje“

Natūroje idėjų ieškantiems menininkams turtingas Trakų Vokės landšaftas kiekvieną akimirką lyg deimantas atsiveria vis kitomis briaunomis. Vien ko vertos laukymėje tarp dviejų pasvirusių gluosnių įrengtame betoniniame baseinėlyje (savaime aišku – išdžiūvusiame) tapybiškai prisiplojusios nugaišusių varnų išklotinės, už žalių medžių guoto prašniokšiančio traukinio šešėlis, begalybėn nueinanti senų liepų alėja su dūzgiančiomis bitėmis, danguje švytinčios vijokliais apaugusios dvaro koplyčios skulptūros, tarp aukštų žolių pasislėpę sukiužusio, susikūprinusio malūno trobesiai. Manau, kad kituose į kultūros paveldą orientuotuose Trakų Vokės dailės pleneruose (nekyla abejonių, kad jie tikrai vyks) skirtingų įžvalgų tik daugės. Jų dėka kultūrinis vietovės peizažas taps dar turtingesnis ir patrauklesnis. Ir ne vien nedideliam būreliui entuziastų.