Dingęs signalas

Praėjusį sekmadienį JAV televizija HBO baigė rodyti populiarų serialą „Sopranai: mafijos kronika“.

Kelias savaites prieš paskutiniosios 86 serijos rodymą žiūrovai tikėjo, kad jų laukia netikėta pabaiga. Paskutinės serijos turinys maždaug toks: mafijos bosas jaučiasi puikiai. Jo svarbiausias priešas žuvo, o vaikai rengiasi žengti teisingu keliu. Sūnus Ei Džei yra sujaudintas pasaulinio blogio ir planuoja stoti į armiją, kovoti Afganistane. Duktė nusprendžia tapti teisininke. Paskutinės serijos minutės – Tonio šeima išsirengia paskanauti ledų. Tačiau kai įtampa pakyla iki zenito, o žiūrovai neramiai laukia tragedijos, scena staiga nutrūksta, muzika nutyla, išnyksta ir vaizdas. Po 10 sekundžių pasirodo finaliniai titrai.

Pasak „Washington Post“ kritiko Tomo Shaleso, Amerikos televizijos istorijoje dar nebuvo nieko panašaus. „Daily Variety“ trumpai konstatavo: „Tai finalas be finalo“. „TV Guide“ žurnalistas rašė: „Davidas Chase’as pasityčiojo iš mūsų lūkesčių, koks turi būti finalas. Tai nebuvo finalas. Tai nebuvo pabaiga. Paprasčiausiai serialas sustojo. Manau, tai – tikra revoliucija.“

Vieniems žiūrovams tokia pabaiga patiko, kiti neslepia savo pasipiktinimo ir vadina ją „blogiausia iš visų įmanomų pabaigų“. Pasibaigus serialui, HBO sulaukė dešimtkart daugiau elektroninių laiškų nei įprasta, o oficialusis serialo tinklalapis pusei valandos „užlūžo“ dėl milžiniško nuomonių antplūdžio. Tačiau visi sutaria, kad paskutinioji serialo „Sopranai: mafijos kronika“ serija, kuri vadinasi „Made in America“, įeis į mažojo ekrano istoriją.

Pagrindinio visos sumaišties kaltininko Davido Chase’o, pradėjusio serialą 1999-aisiais, sekmadienį JAV nebuvo. Kartu su šeima jis išvyko į Prancūziją, esą jis norėjęs, kad kūrinys kalbėtų pats už save. Chase’as lakoniškas: „Nieko neaiškinsiu, neginsiu, neinterpretuosiu. Viskas yra ekrane. Padarėme taip, kaip manėme esant tikslinga.“

„Los Angeles Times“ kritikė Mary McNamara sako, kad serialo finalas suvienijo visą Ameriką: „Matėme pirmą istorijoje finalus interruptus. „Sopranai: mafijos kronika“ kūrėjas nusprendė apgauti milijonus amerikiečių ir privertė juos pamanyti, kad svarbiausią serialo minutę jiems sugedo kabelis. Paskutinės serialo dalies scenos priminė visas tradicines serialo pabaigas. Sutapo viskas, net ir ledų porcijos, kurias užsakė Tonis. Šeima susitiko restorane, šviesos – prislopintos, kalbos – apie nieką. Tonis (James Gandolfini) nenuleido akių nuo durų, ieškodamas galimų samdomų žudikų arba federalinių agentų tarp žmonių, kurie saldino kavą ar ėjo vyrų tualeto link. Kai prie šeimos prisijungė Medou, įtampa tapo beveik nepakeliama ir ...džerkšt... tuščias ekranas. Kelias košmariškas minutes Amerika susivienijo: pasigirdo visi žmonijai žinomi keiksmažodžiai, milijonai rankų griebė pultelius, o partneriai ir draugai sušuko: „Ne, ne, neliesk!“ O paskui tyloje pasirodė titrai. Kažkur tenai toli Chase’as galėjo smagiai nusijuokti.

Tai nebuvo laukta pabaiga kažko, kas vadinamu reikšmingiausiu serialu istorijoje, bet ir Chase’as iš pat pradžių buvo laikomas nenuspėjamu. Jau serialo sumanymas – depresijos apimtas mafijos šefas ieško nusiraminimo psichoterapijoje – buvo šiek tiek netipiškas. Aštuonerius metus, kol serialas karaliavo žiūrimumo reitinguose, Chase’as nuosekliai atsisakinėjo priimti televizijos taisykles. Jis išpūtė personažus ir siužetus iki neregėtų apimčių tik tam, kad lieptų jiems išnykti iškart prieš numanomą kulminaciją. Būtent tai ir tapo Chase’o „firminiu ženklu“. Rusų gangsteris paprasčiausiai ištirpo sniege. Mažasis Vito, regis, sekė žudikų iš Kolumbaino pėdsakais, bet išnyko mums iš akių. Chase’as atsikratė mylimos daktarės Melfi. Padarė tai pasitelkdamas daug idiotiškų įvykių, kurie įsiutino psichoterapeutų bendruomenę.

Kai praėjo pirmasis virpulys, paaiškėjo, kad netikėtas finalas ne toks jau ir netikėtas. Serija, kuri buvo prieš tai parodyta, buvo paprasta Sopranų šeimos gyvenimo istorija. Tiek, kiek ji gali būti paprasta, kai Bobis nebegyvas, Silas – beveik miręs, o federalai akivaizdžiai turi savo šnipą šeimoje. Gudrūs žiūrovai analizavo kiekvieną detalę nuo Polo minos, kai Tonis paprašė jį perimti Karlo operaciją, iki dainos, skambančios paskutinėje scenoje.

Chase’as pats parašė paskutinės dalies scenarijų, ir akivaizdu, kad jį džiugino galimybė pasišaipyti iš žiūrovų lūkesčių. Visi juk svarstė, ar Tonis bus nužudytas, ar ne. Tad žiūrovai galėjo suteikti įvairioms detalėms tokią prasmę, kokią norėjo.

Chase’as yra turbūt vienintelis žmogus Amerikoje, kuriam pavyks išvengti atpildo, nors gal taip ir neturėtų būti. Ne, jis nebuvo mums skolingas jokių paprastų pabaigų, nei „paskutinio žodžio“, kuriame būtų nusakyti gėris ir blogis. Tačiau jis privalėjo duoti kokį nors katarsį, kažkokį išgyvenimą, kuris (net jei ir nebūtų susumavęs visų aštuonerių metų) bent būtų palikęs mus su kažkuo prasmingesniu nei akimirkos panika ir susierzinimas.

Pagaliau juk rašymo menas yra pirmiausia pasirinkimo menas. Tokio serialo kaip „Sopranai: mafijos kronika“ pabaiga – tai nepavydėtinas uždavinys, bet juk serialas turi kažkaip baigtis. Nebūtinai vaikišku signalo išjungimo gestu.

…Nei, savaime suprantama, tolima kino versijos pasirodymo galimybe.“

Parengė Kora Ročkienė