ŠMC – 15 metų

Grupės „Geros blogybės“ parodos atidarymas ŠMC. 1992 m.

Penkiolika metų ŠMC – išties reikšmingas įvykis. Greičiausiai jį atspindėti ar reflektuoti spaudoje taip pat turėtų neeilinė asmenybė – bent jau įgijusi panašų institucinį legitimuojantį svorį (pavyzdžiui, kataloge, kaip ir priklauso, publikuojamas dviejų įtakingų dailės kritikių – Skaidros Trilupaitytės ir Nacionalinės dailės galerijos direktorės Lolitos Jablonskienės – pokalbis), tačiau greičiausiai visoms ir visiems panašaus svorio asmenims atostogaujant, išvykus į Venecijos bienalę ar dėl kitų priežasčių nenorintiems (-čioms) kaip nors apmąstyti ir atspindėti šį svarbų įvykį, tą daryti tenka mūsų užutėkyje pasilikusiam mailiui…

Apskritai labai sunku ką nors parašyti tokios sukakties ir katalogo išleidimo proga, nes vargu ar galima paneigti, kad ŠMC per penkiolika metų tapo neeiliniu reiškiniu mūsų (bent jau sostinės) šiuolaikinių vaizduojamųjų menų erdvėje (ne tik su pozityvaus pobūdžio bagažu, bet ir su probleminių ginčų šleifu). Be to, net ir pačiame šiai sukakčiai skirtame leidinyje gana solidžiai (nors man, kataloguose pirmiausia besimėgaujančiam ne paveikslėlių, bet tekstų gausa, atrodo, kad kiek per mažai ir sausokai, eskiziškai) paliečiamos ašinės, svarbiausios ir konceptualiausios penkiolikos ŠMC gyvavimo metų problemos, mentaliteto, kuratorystės, meno suvokimo, kritinės refleksijos pobūdžio kaitos aspektai (turbūt įspūdinga dokumentinė katalogo medžiaga šiuo atveju iškalbingesnė nei tekstai). Todėl belieka subjektyvių, fragmentiškų pamąstymų ar įspūdžių galimybė.

Viename katalogo tekstų ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas klausia: „Kaip atrodytų meninis gyvenimas Lietuvoje šiandien, jei nebūtų ŠMC?“ Turbūt vienas iš daugelio atsakymų galėtų būti, kad meninis gyvenimas (bent jau šiuolaikinio meno formų prasme) būtų panašus į tokį, koks jis šiandien ir yra, nepriklausomai nuo to, ar pagrindinė Vilniaus parodinė erdvė būtų virtusi ŠMC erdve, ar ne. Po nepriklausomybės atgavimo vienokios ar kitokios ideologinės ir institucinės permainos turėjo įvykti neišvengiamai. Kuratorinių ir meninių alternatyvų formavimasis to meto kontekste, galima sakyti, buvo nulemtas istoriškai, ir kitaip meninis gyvenimas tiesiog negalėjo rutuliotis. Radikalesnių permainų įtampa 1989–1992 m. kaupėsi visose valstybinėse institucijose (prisiminkim kad ir Vilniaus dailės akademiją), ir ta įtampa bet kokiu atveju būtų kaip nors ir kur nors (galbūt su rimtesnių privačių iniciatyvų pagalba) „plykstelėjusi“ naujovių siekiu (nors Parodų rūmų situacija ir statusas tokioms permainoms tiko bene labiausiai). Galima kalbėti nebent apie sunkesnius ar lengvesnius, privačius ar valstybinius alternatyvų sklaidos kelius, solidesnę (kaip ŠMC atveju) ar kuklesnę reprezentaciją, t.y. tik apie statuso klausimą.

ŠMC TV plakatas

Kita vertus, šis klausimas taip pat yra itin svarbus, nes įgavęs tokią solidžią, kryptingą institucinę formą, vienu metu sėkmingai atliekančią net keletą savarankiškų funkcijų, pakylėja reprezentacijos sąvoką iki tam tikros kultūros politikos krypties lygmens. Tokiu atveju dominavimo klausimas, kaip ir įtampos tarp centro ir periferijos klausimas, tampa neišvengiamas ir kartu retorinis.

Kita vertus, kaip jau buvo minėta, negalima paneigti ŠMC reikšmės ir didžiulės įtakos aplinkinei meninei erdvei. Galima būtų prisiminti kad ir Šiaulių dailės galerijos fenomeną (kuris sukurtas pirmiausia Kęstučio Kuizino bendramokslio Virginijaus Kinčinaičio), ne tiek kaip ŠMC veiklos kopijavimą, kiek kaip konkurencinį projektą. Tačiau paties ŠMC egzistavimas ir veikla turbūt visą laiką buvo vienas (negaliu spręsti, svarbiausias ar ne) iš stimulų konkuruoti ir sukurti solidžią vietinę vaizduojamųjų menų (tarp jų ir šiuolaikinių) infrastruktūrą. Pastaruoju metu sparčiai atgyjantys Klaipėdos parodų rūmai taip pat tam tikrais aspektais remiasi ŠMC patirtimi ir meno reprezentacijos samprata. Galų gale ŠMC fone net pati LDS, norėdama to ar ne, sąmoningai ar nesąmoningai keičiasi. Net ir nenoras keistis tokiame kontekste įgavo specifinių „kaitos“ bruožų – pirmiausia ŠMC veikla tik paspartino LDS transformaciją – nuo sovietmečiu suvoktos „dailės“, kaip neginčijamos metafizinių vertybių reprezentacijos citadelės, iki dailiųjų amatų arba, kitaip sakant, saloninės dailės atstovus jungiančios sąjungos (kartu su ŠMC veiklos įtaka ėmė skirtis „dailės“ ir „šiuolaikinio meno“ sampratos, nors dar ir dabar dailės kritikai tebevartoja ir „šiuolaikinės dailės“, ir „šiuolaikinio meno“ sąvokas apibrėždami tuos pačius fenomenus, nors šios sąvokos nėra visiškai tapačios).

Kita vertus, LDS nutarus surengti ambicingą ir alternatyvų ŠMC „nihilistiniam“ menui šiuolaikinės dailės projektą – Šiuolaikinės dailės kvadrienalę, joje išvydome plastinę šiuolaikiškumo sampratą (kalbu tik apie meno formas), gyvavusią ŠMC maždaug 1992–1996 metais (kai tradicinės dailės rūšys pamažu transformavosi į objektus, instaliacijas ir videomeną), tik kiek pasuktą į saloninio „grožio“ pusę. Taigi nors LDS „liaudies balsas“ nuolat kaltino ŠMC įvairių ciniškų „popsų“ propagavimu, paaiškėjo, kad daugelis LDS menininkų (taip pat ir jaunų), patys to nesuvokdami, naudojasi prieš geroką dešimtmetį ŠMC projektuose išsikristalizavusiomis ir funkcionavusiomis estetinėmis „šiuolaikiškumo“ taktikomis. Tai, kad saloninės dailės atstovai taip atkakliai veržiasi eksponuotis į ŠMC patalpas, jau savaime rodo, kad Šiuolaikinio meno centras ne tik išsaugojo svarbiausios parodinės erdvės prestižą, bet ir jį padidino.

Renata Dubinskaitė ir Kristina Inčiūraitė pristato ŠMC leidinius Vilniaus knygų mugėje. 2007 m.

Grįžtant prie dar subjektyvesnių pamąstymų ir prisiminimų, reiktų pabrėžti ir tai, kad ŠMC nuo pat savo gyvavimo pradžios tapo savotiška alternatyvia mokykla, gaivesniu oro gurkšniu daugeliui VDA studentų, dūstančių idėjiniame svarbiausių VDA katedrų vakuume. ŠMC (taip pat „Jutempus“, SŠMC ir TMKS) rengiami projektai, juose dalyvaujantys menininkai ir tuos projektus kuruojantys ir reflektuojantys dailės kritikai (taip pat formavęsi kartu su ŠMC ir praplėtę kritinės refleksijos sampratos ribas) sudarė šiokią tokią galimybę rinktis, protauti, matyti ne vienintelę VDA profesorių nulietą betoninę „tiesą“, užmaskuotą po kliše virtusiu „tikrųjų vertybių“ luitu. Paradoksalu, tačiau nors savotiška ŠMC etikete tapusios „Emisijos“ kartos atstovai (išskyrus kelias išimtis) ir nebuvo įsileisti į VDA dėstytojų būrį, šiandien galime kalbėti apie gana gausią jaunąją „poemisijinę“ kartą, puikiai „suvirškinusią“ plastines VDA ir ŠMC „tiesas“, galinčią ir norinčią laisvai kalbėti abiejų mišiniu (ar tai šiuolaikiškumo, ar reakcingumo požymis – dar sunku spręsti).

Kita vertus, ŠMC propaguojamas „jaunystės kultas“ turi ir probleminį aspektą. Kalbu apie akivaizdų ŠMC politikos angažuotumą jaunajai auditorijai. Viena vertus, galima sakyti, kad taip „užsiauginamas“ potencialus vartotojas, kita vertus, tokia orientacija kartais verčia jaustis kiek nejaukiai ir galvoti apie tam tikrą supaprastinimą. Tiesiog cool procesas, orientuotas beveik vien į paauglius (išsikerojęs komercinėse TV medijose), neretai verčia banalinti ir vulgarinti (plačiąja prasme) fundamentalius meno prasmės ir funkcijų klausimus, kurie, žinoma, neturi išnykti ir šiuolaikiniame mene. Šiame kontekste Lolitos Jablonskienės teiginys, kad „labiau reikalingas ne kritikas intelektualas ar filosofas, o tiesiog profesionalus žurnalistas, kuris orientuojasi lokalinėje ir tarptautinėje meno situacijoje“, yra savotiškai tendencingas (net kalbant konkrečiai apie institucinio kuravimo kontekstą). „Kritikas intelektualas“ tarsi sutapatinamas su statišku, ideologiškai nemobiliu „atsilikusios sistemos mentalitetu“, tačiau toks požiūris gali sunaikinti kritiško mąstymo likučius ir kultūrinę mediaciją paversti tiesiog komerciniu sau pakankamu funkcionalizmu valstybinių institucijų apvalkaluose.

Tai, žinoma, galbūt yra naudinga kai kurioms institucijoms, tačiau toks požiūris savaime kelia nebemadingus labiau „filosofinius“ kultūros politikos arba motyvacijos ir institucijos propaguojamo meno funkcijų (ar misijos) klausimus. „Žurnalistinės mediacijos“ (jei kalbame ne apie gidus, o apie dailės kritikus/kuratorius) tendencija kreipia siauros „pramoginės“ funkcijos link, kuri valstybinėje institucijoje tampa problemiška. Be to, ką reiškia „tiesiog orientuotis situacijoje?“ Tai, kad toks kritikas ar kritikė puikiai žino, kokie menininkai, kokios tendencijos ir mados yra populiarios ir turi daugiau geografinės ir finansinės cirkuliacijos galimybių? Tai komercinis (arba nekritiškai suvoktas globalizacijos) modelis, kuriame „prasmės“ ar „misijos“ klausimai dažnai tyčia niveliuojami, sutapatinami su diktatoriškos ir metafiziškai abstrakčios modernistinės sąmonės klišėmis ir paverčiami neveiksniomis banalybėmis. Nors taip neturėtų būti.

Grupės „Inculto“ koncertas ant ŠMC stogo parodos atidarymo metu. 2004 m.

Šis probleminis aspektas jaučiamas ir „ŠMC – 15 metų“ leidinio tekstuose, nes dažniausiai šiuolaikinio meno sklaida juose pristatoma kaip savaiminė vertybė, įvilkta į progreso (modernistinio termino) retoriką. Tačiau kritinio paties šiuolaikinio meno funkcijų įvertinimo visada vengiama. Nes pats šiuolaikinis menas ir jo funkcijos („misija“) toli gražu nėra savaime suprantamos, aiškios ar neginčytinai pozityvios. Šiuolaikinio meno, kaip „socialinės kritikos“, retorika taip pat nėra visiškai įtikinama. Nebent sutiktume su Niklasu Luhmanu, kad visos daugiau ar mažiau savarankiškos sociokultūrinės sistemos (taip pat ir meno) tikslas – saviprodukavimas. Prasmės, specifiniai simboliai ir ženklai, generuojami tokioje sistemoje, atlieka tik tos sistemos specifiškumo įvaizdžio palaikymo funkcijas. Kalbėti apie kokią nors platesnę tokios sistemos „misiją“ keblu.

Kita vertus, „probleminių aspektų“ vertinimai ir interpretacijos turbūt turėtų formuotis labiau iš šalies, ir penkiolikos institucinės ŠMC veiklos metų sukaktis, jai skirtas leidinys nepretenduoja į analitinę studiją. Leidinys greičiausiai turėtų tapti stimulu tolesniam šių klausimų apmąstymui.

Vis dėlto, nepaisant nuolatinio institucinio karo ir net pastaruoju metu stiprėjančios naujos neigiamos reakcijos (ignoravimo) bangos į ŠMC projektus ar į šiuolaikinį meną apskritai (ne į šiuolaikinę dailę), reiktų tik pasidžiaugti, kad turime tokią solidžią instituciją, sugebėjusią praplėsti lietuviško vaizduojamojo meno formas, įvesti į diskursyvią polemiką ir refleksiją naują terminiją, naujus iššūkius ir t.t., ir apskritai pagyvinti mūsų meninį gyvenimą (gal tai ir galėtų būti atsakymas į klausimą apie motyvaciją?).