Įgavęs kitą regėjimą

D. Matvejevo nuotr.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį palikęs tuometinį Akademinį (dabar – Nacionalinį) dramos teatrą, Laimonas Noreika dar suvaidino Ferapontą Eimunto Nekrošiaus režisuotose Antono Čechovo „Trijose seseryse“, o 2001-aisiais buvo pakviestas į Oskaro Koršunovo teatrą. Mariaus Mayenburgo „Parazituose“ sukūrė Mulčios vaidmenį, o 2002-aisiais – Piemenį Sofoklio „Oidipe karaliuje“. Su šiuo vaidmeniu nesiskyrė iki pat mirties – vos kelios savaitės iki išėjimo dar keliavo su OKT trupe į Vokietiją, festivalį Erlangene. Apie kartu praleistą laiką pasakoja ilgametis Laimono Noreikos partneris aktorius Regimantas Adomaitis, aktorius Dainius Gavenonis ir režisierius Oskaras Koršunovas.

Regimantas Adomaitis: Susitikom mes gana seniai, 1963 metais. Laimonas tada dirbo Kauno dramos teatre. Teko daug partneriauti, kartu dirbti ir netgi susirungti dvikovoje. Buvau tik ką baigęs, žalias, o jis jau šiek tiek patyręs, nes pradėjo vaidinti labai jaunas (berods, šešiolikos, pakviestas Boriso Dauguviečio). Vaidino A. Dumas pjesėje „Dama su kamelijomis“, o paskui įvedė mane. Jis jau tada buvo publikos numylėtinis, žavus, gražus, gabus. O aš – niekam nežinomas. Aišku, aš jam pralaimėjau, jis nugalėjo toje dvikovoje.

Antrą kartą pralaimėjau jam „Mažvyde“. Abu vaidinom Mažvydą. Iš pradžių aš, o paskui buvo įvestas jis. Bet įvedant jam nieko nebereikėjo repetuoti, viską puikiausiai žinojo, mokėjo Mažvydo tekstą ir viduje tam vaidmeniui buvo visiškai pasiruošęs. Buvo tiesiog persismelkęs Justino Marcinkevičiaus poezija. Ir aš pralaimėjau, suvokiau, kad Laimonas yra daug arčiau vaidmens, nes jis tiesiog mąsto poetinėmis kategorijomis, o mes viską bandom sukonkretinti, pateisinti. Poezijos visai kita tiesa, ir Laimonas tai jautė. Taip buvo ir „Mindauge“, kur jis vaidino Dausprungą. Šitoj srity jam nebuvo lygių.

Jis buvo sukaupęs didžiulį poezijos, geriausių Lietuvos poetų arsenalą. Užsikrovė sau tą naštą ir garbingai nešė visą gyvenimą. Turėjo puikią atmintį, nors jį nuolat kankino galvos skausmai – fizinius negalavimus kompensuodavo kažkuo kitu. Atsiminti šitiek eilėraščių! Ir buvo be galo darbštus.

Didžiulė jo meilė poezijai iš pradžių net kenkė – jis per daug ją sudvasindavo, išaukštindavo, „supoetindavo“. Su amžium, su išmintim tie kampai nusigludino, jis pradėjo skaityti labai gerai. Buvo poezijos „apšvitintas“, tiek ja persismelkęs ir jos prisigėręs, kad pats pradėjo švytėti, spinduliuoti tą meilę. Buvo reiškinys mūsų teatrinėje padangėje. Skaitančių poeziją aktorių yra ir daugiau, bet tik jį galima pavadinti reiškiniu. Už tai ir gavo Nacionalinę premiją.

Buvo perfekcionistas. Neketino sustoti, pailsėti šlovės pavėsy. Ir dar viena jo nuostabi savybė: nesinešiojo pykčio, nuoskaudų, nebandė pasirodyti didesnis už kitą – jam tai buvo svetima. Turėjo gerą humoro jausmą, mokėjo pajuokauti, bet visada nepiktai, geranoriškai.

Be teatro ir poezijos, labai mylėjo dailę – rinko paveikslus, turėjo didžiulę mūsų dailininkų darbų kolekciją. Turbūt gaudavo ir dovanų, bet labai daug ir pirkdavo, taip paremdamas mūsų dailininkus. Tai jam buvo būtinybė, nors nebeturėjo kur tų paveikslų dėti, buvo sukrauti kambario pasieniais, nebebuvo kur ant sienų pakabinti.

Buvo kuklus, ir tas kuklumas plaukė iš jo vertybių sampratos. Teatras, poezija – jis tarsi ištirpdavo tame, išnykdavo. Labai gražiai bendravo su dar vyresnės kartos aktoriais, ypač su Monika Mironaite. Ir sugebėjo išlikti savaip vaikiškas – tas aktoriui labai svarbu. Nes kai pasidarai labai suaugęs ir išmintingas, tau kūrybos nebereikia, ji baigiasi. O Laimonas turėjo tokio vaikiško žavėjimosi, euforijos. Ir savo personažus buvo įsimylėjęs – Dausprungą, Mažvydą. Net ir vėliau, dalyvaudamas Nekrošiaus ir Koršunovo spektakliuose – o juk tai visai kitoks teatras nei mūsų, – žavėjosi tuo, ką daro kolegos. Viską priimdavo labai atvira širdim. Ir tuo buvo nuostabus, tuo buvo asmenybė. Ir žmonės jį mylėjo, nes iš jo sklido šiluma, meilė.

Dainius Gavenonis: Po paskutinio susitikimo su scenoje pašarvotu Laimonu ėjau per miestą ir galvojau, iš kur toks giedras jausmas, juk žmogus mirė? Tai turbūt todėl, kad mačiau daug šviesiai nusiteikusių jo aplankyti atėjusių žmonių, ir jų giluminė pagarba aktoriui, menininkui, kuris nuėjo savo kelią, man atrodo šviesus ir tikras dalykas.

Su Laimonu vaidinau dviejuose spektakliuose ir nuo tada žinojau, kad yra toks ypatingas žmogus, tiesiog Laimonas. Jis buvo ne toks kaip kiti diedukai – jaučiau, kad kažkaip esu su juo susijęs. Ir ne tik dėl to, kad abiejuose spektakliuose jis buvo mano personažo likimo kaltininkas („Parazituose“ jis mane partrenkia mašina ir aš visam gyvenimui tampu invalidas, „Oidipe“ jis mane išgelbsti ir aš nueinu paties nuodėmingiausio žmogaus kelią). Jaučiau, kad šis žmogus gyvena tame pačiame mieste, nes jis, būdamas visai kitos kartos aktorius, kartos, kurios jau nebėra, kurios liko tik vienetai, mokėjo realiai vertinti gyvenimą. Ir puikiai jautėsi tarp mano kartos žmonių, tad ir jauniems žmonėms su juo būdavo lengva. Jis blaiviai vertino žmogų, todėl su juo niekada nebuvo nuobodu.

Noreika, nors ir buvo gyva legenda, labai įsiklausydavo į režisieriaus žodžius. Kita vertus, jis labai savarankiškas aktorius, per darbo patirtį supratęs, kas yra teisinga ir gera vaidyba. Galėjai suabejoti, ar jis teisus, ar neteisus savo sprendimais, bet buvo akivaizdu, kad jis yra tikras dėl to, ką daro, ir dėl savo vaidmens traktuotės. Taip tarsi primindavo, kad aktorius yra didžiąja raide rašoma profesija. Aktorius scenoje gali padaryti daug, net ir nepriklausomai nuo režisieriaus. Šiandien, man atrodo, mažai kas taip tiki savo galimybėmis, kaip tikėjo Laimonas. Todėl dirbdamas su juo jaučiau jam pagarbą už tai, kad turi aiškius kriterijus ir žino, ko nori iš teatro.

Jis galėjo atlikti daugelį režisieriaus reikalavimų, bet jo vaidyba buvo vidinė. Vidinio personažo kelio režisierius negali padiktuoti, negali taip giliai įsiskverbti į aktorių. Ir Laimonas tą žinojo, su daug kuo sutikdavo ir atlikdavo režisieriaus užduotį, bet vaidino tai, kas jam šiame gyvenime svarbiausia.

Kartais aktoriai, neradę savęs teatre, pasišvenčia poezijos, prozos skaitymams. Iš pradžių tai – „užklasinis“ dalykas, vėliau – gyvenimo būdas. Ir kai jie grįžta į teatrą, pamatai, kad gyvena susikurtame pasaulyje, uždarame rate, su jais sunku kalbėti apie šių dienų realijas, problemas, kurios tave šiandien domina. Jie pasilieka tame literatūriniame, knyginiame pasaulyje. Į poeziją pasinėręs Laimonas buvo pasauliui atviras gyvas žmogus, ir tai mane iš tikrųjų stebino.

Kai po spektaklio vykdavo koks nors baliukas, Laimonas sėdėdavo kartu su visais, bet seno žmogaus jėgos senka greičiau, tai jis atsistodavo ir lyg niekur nieko garsiai sakydavo: tai kas gi dabar mane veš namo, kur tas berniukas? Atrodė lyg žvaigždės užgaida, bet jis tai sakydavo darydamas grimasą ir primerkęs akį, pats ironizuodamas savo svarbą. Turėjo gerą humoro ir autoironijos jausmą. Bet man svarbus ir tas jo priminimas, kas yra labiau, o kas mažiau gerbiamas teatre. Turėjo pagrindo taip sakyti.

Oskaras Koršunovas: Laimono, kaip aktoriaus ir menininko, asmenybės fenomenas atsiskleidė bendraujant su jaunais aktoriais Mayenburgo „Parazituose“. Mulčios vaidmuo – visiška priešingybė tam, ką Laimonas vaidino, ką darė anksčiau: ciniškas egoistas, parazitas, neva norintis padėti kitiems, o iš tikrųjų tiesiog bijantis likti vienišas. Tačiau tas vaidmuo, ta naujoji dramaturgija, tai, ką mes darome, jį labai domino – jo amplitudė buvo be galo plati.

Smalsumas – labai reta savybė. Dažniausiai aktoriai, sulaukę trisdešimties, pasijunta protingesni už savo personažus – ar tai būtų užsienio, ar lietuvių dramaturgija, ar Čechovas, ar Shakespeare’as. Pradeda žiūrėti į tuos personažus iš aukšto. Ir iš principo nebegali jų suvaidinti. Laimonas toks nebuvo. Be galo buvo smalsus gyvenimui. O tai yra pagrindinė menininko savybė: išlikti smalsiam iki užsimiršimo, iki naivumo. Tai galima buvo justi jam bendraujant su jauniausia aktorių karta, jam dirbant su medžiaga, kuri buvo ne jo kartos medžiaga, vertybės buvo nebe jo kartos vertybės. Bet jam buvo įdomu. Gastrolėse, į kurias važiuodavo, nepaisydamas savo amžiaus, kur jam turbūt buvo nelengva, jis domėjosi viskuo – spektakliais, katedrom, muziejais. Buvo visa ko kolekcionierius. Tai buvo aktorius, kokių nedaug. Tokie būna tik labai jauni aktoriai. Jie turi to smalsumo, noro, idealizmo, ir visa tai kompensuoja profesijos neturėjimą. Bet per tai įgydami profesiją, tą norą, smalsumą, idealizmą jie praranda. O Laimonas svarbiausių dalykų neprarado.

„Oidipe“ jis visą spektaklį sėdėdavo scenoje ir buvo už jo nugaros vykstančio veiksmo lakmusas. Tai buvo atskiras spektaklis. Viena vertus, tai Dainiaus Gavenonio, Oidipo, spektaklis, scenografijos, muzikos spektaklis, bet pirmiausia tai Laimono spektaklis. Piemens, kuris viską žino. Jis budi, įgavęs kitą regėjimą, jis viską žino, jis pats yra Oidipas. Atrodė neįtikėtina, kaip Laimonas visa tai išgyvena, nes viskas vyko be teksto. Ir kiekvieną repeticiją jis dirbdavo, vaidindavo, nors dėl savo statuso galėjo pasakyti: ateisiu į premjerą ir pasėdėsiu. Bet jis nepraleido nė vienos repeticijos, kaskart sėdėdavo ir vaidindavo, turėjo susikūręs galingą vidinę vaidmens schemą: kaip jis jaučia, kas vyksta, kaip laukia atomazgos.

Man teko laimė pažinti keletą tokių žmonių, savo kartos šviesuolių. Tai Vytautas Kalinauskas, vaidinęs spektaklyje „Roberto Zucco“, Vytautas Žalakevičius, norėjęs padaryti filmą pagal spektaklius „Senė 2“ ir „Labas Sonia, Nauji metai“, Regimantas Adomaitis ir Laimonas. Su jais nejauti jokio amžiaus skirtumo. Tik pagarbą menui, meninei kibirkščiai.

Laimonas puikiai veikė visą kūrybinę grupę, išspręsdavo konfliktus, buvo lyg koks žaibolaidis. Pradžioj truputį baiminausi jį kviesti, galvojau, kad apie jį reikės daug tūpčioti, o išėjo taip, kad jis mus taikė: imdavo ką nors pasakoti ir kažkaip savaime užglaistydavo mūsų nesutarimus. Statant spektaklius būdavo gana rimtų ginčų, jis užsiplieksdavo, bet niekada nebandė kalbėti iš aukšto. Su juo buvo lengva ginčytis, nes ginčijomės vardan meninio rezultato, be jokių asmeniškumų. Jis mielai bendravo su mumis, mielai visur važiuodavo, iki pat galo. Pastaruoju metu mes baiminomės dėl jo, nes tos didžiulės Jūratės Paulėkaitės sūpynės „Oidipe karaliuje“ pralėkdavo pro pat jį, tiesiog per milimetrą.

Tai buvo tikras aktorius. Prisimenu, kaip jis su Jonu Vaitkum dirbo „Vėlinėse“ – su kokiu tikėjimu, atsidavimu. Tikras aktorius negali sau leisti užaugti, ko taip nori suaugę žmonės. Tikras aktorius turi rizikuoti vis naujai, iš naujo patirti pasaulį, aplinką, save. Toks buvo Laimonas. Scenos aristokratas, kaip teisingai pasakė Marcelijus Martinaitis. Tarnavęs scenai, turėjęs labai aiškiai suvoktą misiją ir tuo nesididžiavęs.

Parengė Alma Braškytė