Penkiasdešimt spalvotų eilėraščių

Carl-Henning Pedersen. „Žuvys jūros gilumoje“. 1973 m. Aliejus, drobė.

Praėjusią savaitę Vilniaus galerijoje „Vartai“ atsidarė danų menininko Carlo-Henningo Pederseno (1903–2007) akvarelių, piešinių ir aliejinės tapybos paroda. Ši paroda yra jau šeštoji iš „Vartų“ vykdomo projekto „Svečiai Europos kultūros sostinėje 2009“. Ir taip pat ji yra viena iš labiausiai lankytinų vietų kultūriniame vasarojančiame Vilniuje. Na, nebent dar Žilvino Kempino instaliacijos ŠMC. Pripažinkime, retai tuo pačiu metu mieste būna eksponuojamos dvi kokybiškos, svarbios ir kartu visiškai skirtingos parodos. Deja, apie jas abi viename tekste kalbėti būtų sudėtinga, tad kiek išsamiau pristatysiu Pederseno parodą – jo kūrybą bei darbus, kuriuos visą birželio mėnesį galima bus pamatyti „Vartų“ galerijoje.

Pedersenas – žymus, pasaulinės svarbos menininkas, jo kūriniai neabejotinai priklauso modernistinės dailės klasikai. Nors tokie epitetai kaip „žymus“, „pripažintas“ vartojami taip dažnai ir taikomi tokio skirtingo lygio menininkams, kad pradedi tai suvokti tiesiog kaip „jau nebe studentas“ ar „menininkas, surengęs kažkiek parodų“. Todėl geriau skambėtų apibūdinimas „palyginti geras menininkas“, sugalvotas pirmosios Pederseno žmonos. Pasak paties menininko, jam toks apibūdinimas visai patiko, ir nuo tol jis ir pats save vadina palyginti geru menininku (sakinį lydi išmintingo, ilgą amžių nugyvenusio žmogaus šypsena ir juokas). Žinoma, menininko pripažinimas geru ir prastu laikui bėgant kinta. Tačiau net jei kada nors žiūrovams taps sunku ar neįmanoma reflektuoti Pederseno kūrinius (kuo giliai abejoju, greičiausiai jie bus suprantami tiesiog kitaip), jis vis viena liks svarbus. Svarbus kaip vienas iš modernistinės dailės grynuolių.

„Vartuose“ eksponuojami daugiausia nedidelio formato kūriniai ant popieriaus – akvarelės, piešiniai aliejinėmis kreidutėmis, yra keli tapybos ant drobės darbai. Tačiau nederėtų iš karto numoti ranka į piešinius, kurie neretai laikomi mažiau vertingi nei tapyba. Mat Pedersenui šis žanras buvo tikrai svarbus: piešė ant popieriaus jaunystėje, kai drobėms įsigyti tiesiog nebuvo pinigų, bet darė tai ir vėliau, jau išgarsėjęs, – piešiniai ant popieriaus lydėjo menininką kelionėse po pasaulį, leido lengvai ir spontaniškai kurti. Tad iš kūrinių Vilniuje galima susidaryti bendrą vaizdą apie šio menininko kūrybą bei jos raidą – čia eksponuojami darbai atspindi įvairius kūrybos periodus: siurrealistinius ieškojimus pačioje karjeros pradžioje, savito stiliaus atsiradimą bei jo nežymią kaitą skirtingais gyvenimo laikotarpiais, išnyrančius visoje kūryboje svarbius simbolius (paukštis, žvaigždė, arklys, būtybė didžiulėmis akimis).

Carl-Henning Pedersen. „Žaidimas aplink auksinį medį“. Aliejus, drobė

Tiek savo kūryba, tiek kūrybos tikslų ir reikšmių suvokimu Pedersenas – modernizmo menininkas. Paniręs į savo fantazijos pasaulį, neabejojantis, kad būtent žmogaus sieloje glūdi klodai naujų atradimų ir galimybių, idealizuojantis kūrybą bei kūrybinį procesą ir, be abejonės, kuriantis „iš savęs“. Panašių principų laikėsi ir garsi menininkų grupė „CoBrA“, kurios narys buvo Pedersenas, sujungusi menininkus iš trijų nedidelių Europos šalių. Pats pavadinimas yra trijų miestų – Kopenhagos, Briuselio ir Amsterdamo – santrumpa. Grupės, susikūrusios 1948 m., nariai pirmiausia siekė kūrybos spontaniškumo, taip pat – vaizduotės laisvės ir išsilaisvinimo nuo europinio meno normų. Teigiama, kad „CoBrA“ romantiškai gali būti vadinama paskutiniu nuoširdumą deklaruojančiu meniniu judėjimu XX amžiuje. Domėjęsi vadinamuoju primityviuoju menu (vaikų, psichikos ligonių, laukinių genčių piešiniais) bei kūryboje siekdami atspindėti savo dvasios (fantazijos) pasaulį, šios neilgai gyvavusios grupės nariai padarė įtaką europietiškojo abstraktaus ekspresionizmo mokyklai. Pedersenas, vyriausias grupės narys, kiek išsiskyrė iš savo bendraminčių. Išsiskyrė būtent šviesumu, savita lyriška melancholija, kurią nuo pernelyg saldaus skonio apsaugojo vis prasišviečiantis humoro jausmas ir savotiškas paprastumas. Žiūrint į kūrinius galima patikėti, kad tai – nuoširdumas...

Pats menininkas vadino save poetu, mėlynos spalvos, jam reiškusios poeziją ir viltį, tapytoju. Dažnai pirmiausia, kas pasakoma apie Pederseno kūrinius, yra primityvizmo įtakos, fantastiniai pasakų motyvai, besikartojantys mitologiniai simboliai, tačiau svarbiausia čia – spalva. Spalva čia ir yra poezija. „Savo paveiksluose aš stengiuosi žmogų, žemę ir visatą susieti spalvos kalba“, – sakė Pedersenas. Paveikslų simbolika – labiau dvasinė, archetipinė. Tie patys simboliai ir įvaizdžiai lydėjo menininką visą gyvenimą, per visas dvasines ir fizines keliones. Dabartinio meno kontekste kiek stebina – jokio konteksto, jokio angažuotumo, jokių garsių šūkių ar savo pozicijos akcentavimo. Vietoj to – daug vaizduotės, natūralus sentimentalumas, maksimalus nuoširdumas. „Būk spontaniškas, tuomet visas tavo vidinis pasaulis atsispindės paveiksle. Vadovaukis nuostata, kad menas kuriamas iš sugebėjimo fantazuoti, o ne taikant sąmoningas konstrukcijas. Savasis „aš“ turi kilti iš vidinės motyvacijos“, – taip Pedersenas apibūdino savo kūrybą 1948-aisiais.

Carl-Henning Pedersen. „Mėlynos figūros ir paukščiai dangaus skliaute“. 1974 m. Aliejus, drobė

Šią parodą smagu aplankyti ne tik dėl vakarietiškos dailės dvelktelėjimo – kitų „CoBrA“ narių: Karelo Appelo, Alechinsky, Corneille nuostatų, Paulio Klee kūrybos atgarsių, galų gale net Marco Chagallo dvasios. Visai įdomu į šiuos darbus žiūrėti dabartiniame lietuviškos dailės kontekste, kur ekspresionistinė dailė vis dar užima vieną pagrindinių stilistinių pozicijų, o modernistinės nuostatos – gyvos ir veikiančios. Todėl kiek keista, kad ir į šį kontekstą Pedersenas neįsilieja. Jo kūriniai skiriasi lengvu, natūraliu laisvumu, kuriame nėra „perlenktų“ jausmų – kančios, ekspresijos ar melancholijos. Nežinau, tik įtariu, kad to priežastis – gyvos, išmintingos ir linksmos akys, kurias taip pat galima pamatyti „Vartų“ galerijoje rodomame filme apie Pederseną. Filme jis rodo savo darbus, pasakoja apie save ir savo kūrybą, nerūpestingai, grakščiai šmaikštauja ir niūniuoja džiaugdamasis gyvenimu ir kūryba. Kitas šio menininko išskirtinumas lietuviškame kontekste, kurį taikliai užfiksavo parodos kuratorė Raminta Jurėnaitė – giluminių motyvų ar net inspiracijų skirtumas: „Lietuviai – ekspresionistai realistai. „CoBrA“ narys tapytojas Pedersenas kuria gaivališką archetipų ir vaizduotės pasaulį, o lietuvių tapytojai spalvų ir formų ekspresija subjektyvizuoja supančios aplinkos motyvus.“ Keista ir netikėta pastaba, atmintinai žinant kalbas apie ypatingą lietuvišką individualizmą ir gyvenimą savo vidiniame pasaulyje. Tačiau todėl menas ir vertinamas, kad sukelia netikėtas pastabas bei įžvalgas – nebūtinai globalias. Pederseno paveikslai – daugiasluoksniai ir šilti, todėl kelią į juos rasti nesunku, o radus malonu būti viduje. Kaip ir gerame eilėraštyje...