Šeimos mįslė

„Ištikimoji“

Įsivaizduokite namus, kuriuose galima praleisti ilgus vakarus klausantis įžymių svečių, juokiantis, geriant ypatingus vynus. Svečiai gerai pažįsta vieni kitus. Namai pilni gražių ir brangių daiktų, muzikos ir laimės. Namai – kaip patikimas laikrodis. Jų šeimininkai – turtuolis Žanas Ervė (Pascal Gregory) ir jo žmona Gabrielė (Isabelle Huppert). Filmas prasideda, kai kartą Žanas grįžta iš darbo. Diena, regis, tokia kaip visos, tik jis truputį vėluoja. Žanas dar nežino, kad jo laukia sukrečianti staigmena. Miegamajame jis randa žmonos laišką. Mylima Gabrielė rašo, kad nusprendė jį palikti. Tvarkingas Žano pasaulis tampa košmaru. Tačiau netrukus žmona sugrįš, kad atvertų jam savo paslaptis. Taip, tarsi jie susitiktų pirmą kartą...

Žymaus prancūzų teatro ir kino režisieriaus Patrice’o Chéreau 2005 m. filmas „Gabrielė“ (LNK, 21 d. 22.35) yra Josepho Conrado apsakymo ekranizacija. Tačiau iš visko matyti, kad režisieriui rūpėjo atkurti prustišką požiūrį į išnykusį XIX a. pabaigos – XX a. pradžios buržua pasaulį, prigrūstą brangių daiktų, meno, muzikos garsų ir šurmulio. Jausmai jame dažnai tik sublimuojami, bet retai išsakomi ar net išgyvenami. Gabrielė nori gyventi jausmais, bet ji neįprato tikėti tuo, ką jaučia. Dramatiškas yra jos nepasitenkinimas.

Chéreau taip pat užgriozdina kadrą daiktais, garsais, detalėmis, kad priverstų žiūrovą panirti į gana specifišką, kartais net fiziškai juntamą tirštą atmosferą. Dėl to, ar tai kinematografiška, ar pernelyg teatrališka, galima ginčytis, bet niekaip nepaneigsi nuostabaus aktorių dueto. Huppert ir Gregory mikroskopiškai tiksliai ir kartu genialiai vaidina šeimos dramą, dviejų charakterių, dviejų požiūrių į gyvenimą ir meilę susidūrimą. Keistas, nelengvas filmas, gal jis net per sunkus trumpai tropiško karščio birželio nakčiai.

Paprastesnių, bet jaudinančių istorijų mėgėjams, be abejo, patiks kitas pasakojimas apie meilę per LNK – Lisos Krueger „Ištikimoji“ (16 d. 10.55). Žolin (Heather Graham) ir Karlas (Luke Wilson) – ideali pora. Tačiau praėjus 597 dienoms po sutuoktuvių, Karlas netikėtai pajunta depresiją ir palieka namus. Jis išnyksta iš Žolin gyvenimo, trumpame laiškelyje parašęs, kad privalo „surasti save“. Jauna moteris išsinuomoja automobilį ir vyksta ieškoti vyro. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, ji randa Karlą prie Meksikos ir Teksaso sienos. Deja, jų susitikimą aptemdo Karlo romanas su aistringa meksikiete. Bet Žolin nusprendžia laukti, kol Karlas pagaliau supras, kad pažadėjo ją mylėti amžinai... Epizodinį šamano vaidmenį filme suvaidino garsus Meksikos režisierius Alfonso Arau. Jis buvo sužavėtas savo jaunųjų partnerių: „Galima daug ko išmokti stebint jų požiūrį. Jie viskam atviri. Būtent to stengiuosi neprarasti kartu su greit prabėgančiais metais.“

Jaudinančią istoriją apie šeimą ir bėgančius metus parodys TV3. Britų režisieriaus Nigelo Cole’o 2003 m. filmas „Kalendoriaus merginos“ (17 d. 12.10) patiko visiems, tik, pamenu, lietuvių kino platintojai jo atsisakė paskutinę minutę. Greičiausiai todėl, kad filmas skirtas ne jų idelia laikomai auditorijai – paaugliams ir įvairaus amžiaus infantilams. Filmo herojės yra dvi gerokai suaugusios moterys, kurios draugauja jau daug metų. Kris (kaip visada nuostabi Helen Mirren) ir Ana (Julie Walters) labai nepanašios, bet jos abi gyvena mažame Jorkšyro miestuke. Anos vyras nepagydomai serga. Kris sugalvoja, kaip paremti vietos ligoninę: miestuko moterys parengs 2000-ųjų kalendorių. Sumanymas gal ir ne naujas, bet moterys turi fotografuotis nuogos... Naujieną greit pasigauna ne tik vietos, bet ir Londono bei amerikiečių žiniasklaida. Tačiau netikėtai užklupusi šlovė turi ir antrą medalio pusę: Kris ir Anos draugystei ji tampa sunkiu išbandymu.

Filmo pagrindas – tikra istorija. Jos herojes jungė būrelis, kuriame moterys pirmiausia tobulino savo kulinarinius sugebėjimus ir mokėsi floristikos bei kartą metuose leido kalendorių. Viena jų, Angela, sugalvojo, kad moterys galėtų fotografuotis nuogos. Ją parėmė vyras. Deja, jis nesulaukė kalendoriaus, nes netrukus mirė nuo leukemijos. Nuogalių fotosesija vyko vietos aludėje. Dvylika moterų turėjo nugalėti gėdą, bet, laimei, joms padėjo raudonas vynas. Jos pozavo prisidengdamos intymias vietas senu presu obuoliams spausti, pianinu, molbertais. Nuotraukos buvo sepijos spalvos. Vienintelis spalvinis kiekvienos fotografijos elementas – saulėgrąža. Jos sėklų prieš pat savo mirtį moterims padovanojo Angelos vyras.

Wesley Stricko 1995 m. filmas „Siejantis ryšys“ (BTV, 16 d. 22.55) – trileris. Jo herojai yra japių pora (Vincentas Spano ir Moira Kelly), kuri įsivaikina mergaitę Dženę (Julia Devin). Mergaitė turi savižudiškų polinkių, kartais pjaustosi peiliu, kurį laiko po lova. Jos tėvai psichopatai (Keithas Carradine’as ir Daryl Hannah) nori dukrą susigrąžinti ir pradeda karą su visu pasauliu. Aukų tikrai bus daug.

Į panašų kaip „Siejančio ryšio“ priemiesčio peizažą nukelia ir Arie Posino 2005 m. satyrinė komedija „Čamskraberis“ (BTV, 17 d. 22.20). Paauglys Dinas (Jamie Bell) neabejoja, kad gražūs ir jaukūs namai negali paslėpti jų gyventojų vidinės tuštumos, o tėvai čia taip užsiėmę savo problemomis, kad vaikams nebelieka laiko. Vieną dieną Dinas sužino, kad nusižudė jo geriausias ir vienintelis draugas Trojus. Mirusiojo draugeliai, kuriems šis tiekdavo narkotikus, nori, kad Dinas užimtų Trojaus vietą. Kai Dinas nesutinka, jie nusprendžia pagrobti jo brolį. Filme daug siužeto peripetijų, tačiau aš pirmiausia atkreipiau dėmesį į aktorių ansamblį – vaidina Glenn Close, Ralphas Fiennesas, Carrie-Anne Moss, Johnas Heardas, Rita Wilson.

Jūsų – Jonas Ūbis