Pasaulyje

Apie kolchozus

aną savaitę Londone

Paulina Pukytė

Aną savaitę Britų muziejuje vyko dokumentinio filmo „Kolektyvinės svajonės“ peržiūra. Informacijoje rašoma taip: „Rytų Europos kolchozo (kolektyvinio ūkio) kaimo, jo žmonių ir jų gyvenimų portretas“ (kolchozo – dabar? ar tik nesupainiojo istorinio laikotarpio?). Toliau skaitant paaiškėja, kad iš tiesų filme bus rodomos „neaprėpiamos Lietuvos peizažo platybės“ (platybės? ar tik nesupainiojo su Rusija?). Ir dar paaiškėja, kad po peržiūros vyks diskusija su filmo režisieriumi Seppu R. Brudermanu (filmo gamintojai: Jungtinė Karalystė, Lietuva, Austrija).

Toliau šiame informaciniame lape rašoma, kad dokumentinių filmų peržiūros čia, Britų muziejuje, vyks kiekvieną ketvirtadienį iki pat kovo vidurio ir bus rodoma dokumentika apie: Keniją, Papua Naująją Gvinėją, Ganą, Namibiją, Siera Leonę, Zo-ė tautelę Amazonės džiunglėse, Pakistano miestelį, kuriame draudžiama visokia muzika, ir Lampuuk kaimą, nusiaubtą cunamio. Štai kaip gražiai mus įkomponavo tarp trečiojo pasaulio šalių ir tautelių. Tik, anot šių filmų kūrėjų, tarp Lietuvos – Europos Sąjungos (kurioje yra ir Jungtinė Karalystė su visu savo Britų muziejumi) narės – ir aukščiau išvardytų valstybių ir vietovių yra esminis skirtumas, nes šių besivystančių šalių žmonės rodomi kaip norintys žengti į priekį, ištvermingi, nepasiduodantys, pasiaukojamai dirbantys, gelbėjantys, padedantys ir t.t. Tuo tarpu Lietuvos kaimo žmonės rodomi kaip žemos kultūros puslaukiniai (valgantys ne iš lėkščių, o tiesiai nuo stalo), kurie daugiausia (išskyrus buvusį Vilniaus restorano padavėją, auginantį stručius) tik sėdi ir pasakoja, kaip gerai buvo prie kolūkių, kaip tada visi draugiškai dirbo ir kaimas klestėjo. Tiesa, vieną vakarą jie uždega didelį laužą ir stovi prie jo, bet niekas nė vienu žodžiu nepaaiškina žiūrovui, kad iš tikrųjų jie švenčia įstojimą į Europos Sąjungą.

Išskyrus tai, kad apgailestauja dėl prapuolusių kolūkių, filmo veikėjai daugiau nelabai turi apie ką kalbėti. Bet kad ir režisierius nelabai turi ką jų paklausti. Na gerai, jaunajam protagonistui užduodamas klausimas, kuris neva turėtų dominti visus: kaip susipažinote su savo žmona, ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? Šis, kaip tikras stuobrys lietuvis, atsako: „Na kokia ten meilė! Nuėjau į klubą visas purvinas, dvokiantis, nesiskutęs, pamačiau ją, sakau: „Aš juk vis tiek tau vaiką padarysiu!“ Ir iš karto kitas kadras – žmona pasakoja apie tą patį (taip turime suprasti iš montažo) susitikimą: „Niekada nepamiršiu to momento ir to jausmo, kuris mane apėmė. Kai jį pamačiau, pagalvojau: koks kultūringas!“ Salė, be abejo, žvengia. Iš laukinių lietuvių tautelės papročių. Galite neabejoti, kai rodys filmą apie Zo-ė tautelę, iš jos niekas taip nežvengs. Vien jau todėl, kad to filmo kūrėjai neleis sau parodyti tų žmonių kaip bukų socialiai neišsivysčiusių laukinių – tai būtų laikoma rasizmu. Tiesa, austrams labiau būdingas nacionalizmas. Taigi kažkoks aptukęs, menkai išsilavinęs, tačiau savimi labai patenkintas austras Seppas, atvažiavęs į Lietuvą greičiausiai atsitiktinai ir likęs ten dvejus metus „pasitūsinti“, nes lietuviai, o ypač lietuvės, tokie draugiški ir mėgsta „gerai praleisti laiką“ su užsieniečiais, netyčia pastebi kaimo vietovėse apgriuvusius buvusių kolūkių pastatus ir sumano, greičiausiai dar ir draugiškų lietuvių paskatintas, sukurti apie juos filmą. Be abejo, gauna tam reikalui nemažai pinigų, kuriuos išmeta tiesiai į balą, nes jo filmas prasmės ir vertės turi ne daugiau negu skreplys, nuspjautas ant šaligatvio (atsiprašau už grafiškumą), tačiau bacilų – ne mažiau. Nepaisant to, šis opusas „reklamuoja“ Lietuvą Londone, o turbūt ir kitur, tarsi nebūtų daug geresnių pačių lietuvių režisierių darbų. Filme ne tik visiškai nejusti autoriaus pozicijos, autorius ir neturi jokios pozicijos. Ir ne tik kad neturi, bet yra įsitikinęs, kad jam visai nereikia jos turėti ar bent jau apskritai ką nors žinoti apie šalies, kuri yra jo dokumentinio filmo objektas, artimiausią istoriją ir žmones bei jų nuomonę (ne vieno kaimo stuobrio ir vieno buvusio kolūkio pirmininko su žmona, o daugiau ir įvairesnių žmonių). Filme nėra nė vieno objektyvaus teiginio, jokios elementarios informacijos apie tai, kas rodoma. O juk filmas skirtas užsienio publikai, paprastai beveik nieko nežinančiai apie Lietuvą. Visiškai neaišku, ką tokiu filmu norima pasakyti, išskyrus nebent tai, kad kolchozai buvo geras dalykas, o lietuviai – atsilikėliai. Paklaustas, ar, jo nuomone, kolchozai yra gerai, ar blogai, filmo autorius neturėjo ką pasakyti. Paklaustas, koks jo filmo pranešimas (message) ir kodėl jame nė žodžiu neužsimenama apie tai, kaip kolchozai sugriovė Lietuvos žemės ūkį ir kiek tūkstančių žmonių dėl to buvo nužudyta arba deportuota į Sibirą, režisierius numykė, kad, girdi, jo filmas nėra politinis. Klausimus uždavinėjau aš. Dar norėjau paklausti apie kūrėjo atsakomybę, bet nusprendžiau, kad tokio klausimo jis apskritai nesupras. Be maniškių, buvo dar du klausimai: 1. Aš manau, kad filme pranešimas visiškai nereikalingas; 2. O ką reiškia tie stručiai? Tuo skelbtoji „diskusija su režisieriumi“ ir baigėsi, tiksliau, paprasčiausiai neįvyko dėl neeilinio režisieriaus bukumo ir nuomonės apie nieką neturėjimo. Kam iš viso jis ten sėdėjo? Tuo tarpu jo „nepolitinis“ filmas prasideda kadrais iš tarybinių laikų kronikos: per kažkokį gegužės paradą žygiuoja sovietų kareiviai, nešini vaikučiais, plevėsuoja „draugiškų tarybinių respublikų“ vėliavos, skamba daina apie partizanus (rusų kalba). Jiems – egzotika. Ir jokio komentaro, kad čia okupacija ar pan. – nieko. Užtat vienas iš filmo herojų, buvęs kolūkio pirmininkas, turi ką pasakyti: „Kolūkių sugriovimas – tai nusikaltimas žmonijai. Tuos, kurie tai padarė, reikėtų sušaudyti“.

Liūdniausia, kad šitas atvejis nėra vienintelis. Žiniasklaidoje vis dažniau pasitaiko straipsnių apie tai, kad naujoji „Rytų bloko“ karta jaučia nostalgiją buvusiems laikams, ir apie tai, kad Sovietų Sąjungos sugriovimas nebuvo geriausia išeitis iš padėties, kad buvo galima apsieiti jos ir nesugriovus, tuo labiau kad, girdi, 90 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų tada pasisakė ir dabar pasisako PRIEŠ jos išardymą.