Tylai netekus prasmės

Vykintas Baltakas, kompozitorius Beat Furrer, Rita Balta

Sausio 19–28 d. Berlyne vyko naujosios muzikos festivalis „Ultraschall“. Jo rengėjai ir globėjai – Berlyno radijo kultūros programos. Svarbiausiose Vokietijos sostinės salėse kiekvieną dieną vyko net po kelis simfoninės, kamerinės muzikos koncertus. Juos įrašė ir transliuos Vokietijos radijo kultūros programos.

Kaip rašoma storo festivalio leidinio įžangoje, „šį kartą į festivalį Berlyne pasigirti savomis interpretacijomis susirinko gausus būrys aukščiausios klasės ansamblių iš Vokietijos ir visos Europos“. Tai tokie kolektyvai kaip „Ensemble Modern“, „Pellegrini-Quartett“, „Klangforum Wien“, „Ensemble Intercontemporain“, „Ictus Ensemble“, „Arditi“ kvartetas, „Ensemble recherche“, „Les Percussions de Strasbourg“, Berlyno simfoniniai orkestrai 1– „Deutsches Symphonie-Orchester Berlin“ ir Berlyno radijo simfoninis. Atvažiavo daug naująją muziką ypač intensyviai atliekančių įvairių šalių solistų. Festivalio leidinyje pažymėtas kiekvieno koncerto transliacijos per Vokietijos radiją laikas (kovo, balandžio mėnesių laidose „Neue Musik“, „Musik und Gegenwart“, „Deutschlandradio Kultur“ ir kt.). Žymūs atlikėjai papildys Berlyno radijo fondus aukščiausios klasės naujų kūrinių interpretacijomis. Ruošiamos ir kompaktinės plokštelės.

Koncertų programa, kurioje greta jaunesnių autorių leista paklausyti ir avangardo klasikų (Pierre’o Boulezo, Wolfgango Rihmo, Mortono Feldmano, Steve’o Reicho, Galinos Ustwolskajos, Janniso Xenakiso ir kt.), buvo praturtinta disputais, paskaitomis, pokalbiais apie nūdienę muziką. Įvyko trijų dienų kongresas, kurio tikslas buvo pakalbėti apie muzikos pateikimo formų kaitą, apie koncerto, kaip įprasto muzikos kūrinius pristatančio renginio, ateitį. Pirmą kartą speciali programa skirta vaikams ir jaunimui. Įdomu, kad ši edukacinė veikla vis aktyviau praktikuojama stambiose koncertinėse organizacijose, apie tai konstruktyviai kalbama, ieškoma vis naujų poveikio vaikų ir jaunimo auditorijai būdų. Apie tai kalbėta ir „Ultraschall“ festivalyje.

Festivalio kryptys puikiai išsiskleidė dviejų lietuvaičių, naujosios muzikos kūrėjų, programose. Sausio 21 d. nuostabios akustikos Berlyno filharmonijos Kamerinėje salėje Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro artistų 1983 m. įkurtam ansambliui „Scharoun“ dirigavo Vykintas Baltakas (ansamblis pavadintas pagerbiant jau mirusį šios filharmonijos projektuotoją, architektą Hansą Scharouną). Buvo atliktas Juliane Klein kūrinys „Eiti...“ 2000 m. šiam ansambliui sukurta ir jau į kompaktinę plokštelę įrašyta kompozicija įprasmina dinamiką, siekinį: eiti per vėją nugalint pasipriešinimą, ieškant pasikartojimo prasmių ir jas randant, neišvengiant praradimų. Tokios muzikologės Evos-Marios Houben asociacijos išryškėjo klausant muzikos, ramybės ir pulsavimo, tylos ir ramaus alsavimo derinių. Dirigento giluminės muzikos prasmės pajauta, ansamblio muzikavimas sužavėjo autorę J. Klein, kuri po koncerto džiaugėsi „pačiu geriausiu kūrinio atlikimu“.

Seras Simonas Rattle’as apie Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro skambesį kalba kaip apie galingą didelį paukštį, kuris atsiplėšia nuo žemės ir didingai išskleidžia plačius sparnus svaigiame aukštyje. Visos žemės spalvos keičiasi, kiekvieną minutę stebindamos naujais savo atspalviais. Jau pamėgto orkestro skambėjimo kolorito ir naujo išraiškingumo paieškų derinys – esminis šio Europoje geriausiu pripažinto simfoninio orkestro bruožas. Išties, kad orkestro vadovas yra teisus, supranti vos išgirdęs net ir ansamblio „Scharoun“ repeticijos fragmentą. Nekyla minčių kalbėti apie intonavimo problemas, nėra nė vienos tuščios frazės – visos jos kuria audinio tekstą ir kontekstą.

Rita Balta (Bieliauskaitė) atliko Kaija’os Saariaho kūrinius. „Die Aussicht“ Friedricho Hölderlino tekstu – tarsi impresionistinis peizažas. Muzika neforsuota, instrumentiškai traktuotas balsas ir kiti atlikėjai žaidė grafinėmis linijomis, ieškodami joms spalvinių charakteristikų, garsų poetikos.

Įdomus K. Saariaho dainų ciklas „The tempest songbook“, sukurtas remiantis W. Shakespeare’o paskutinės dramos „Audra“ idėjomis. Savotiški, kartu impresionistinei spalvų erdvei artimi regėjimai kuriami nesupaprastinant įvardytų personažų. Išgyventa tiesa pakylėjama į savotišką transcendentinę išsisakančių širdžių kelio erdvę. Su Rita Balta dainavo baritonas Thomas E. Baueris. Abu dainininkai žinomi kaip J.S. Bacho, W.A. Mozarto ir naujosios muzikos atlikėjai.

Antrasis V. Baltako ir R. Baltos autorinis koncertas vyko sausio 23 d. Sofijos salėje. Jie pateikė savotišką koncerto formos transformacijos variantą. Solistai koncerto metu buvo atviri žiūrovams, nevaržomi kulisų ir judėjimo. Buvo pasitelkta elektronika bei minimalūs apšvietimo efektai. Pilnutėlaitė salė nejučiomis pateko į meno kūrimo erdvę, ir klausytojai savo reakcija tapo kuriančiuoju elementu. Vakaro dramaturgija rėmėsi trimis laiko suvokimo aspektais: pradžia, tęstinumu, pabaiga. Funkcinis-filosofinis kūrinių parinkimo pagrindas – raiškos tipų, psichologinių būsenų kaita. Kūrinių tekstams būdingos įdomios priešpriešos: tezė–antitezė, monologas–dialogas. Visoje koncerto konstrukcijoje nėra ir būsimojo laiko, sakoma dabar ir čia. Skambėjo kūriniai, sukurti R. Baltai: V. Baltako „RiRo“ balsui ir trimitui, Beato Furrero „Latofagos“ balsui ir kontrabosui, Dietmaro Wiesnerio žaismingas „Dans la paume“ balsui ir trimitui. Balsas traktuojamas instrumentiškai. (Tik B. Furreris pasinaudojo Homero poetika.) Kompozicijos atskleidė ir naujas balso panaudojimo galimybes, spalvų derinius ir artikuliacijų įvairovę. Tai ir buvo dramaturginis muzikos pateikimo pagrindas: dialogus keitė iškalbingi monologai. Skambėjo Luciano Berio „Sekvencija“ trimitui ir fortepijono rezonansui (trimitu grojo „Ensemble Modern“ solistas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas Sava Stojanovas, fortepijonu – R. Balta), Giacinto Scelsi „Mantram“ (puikus kontrabosistas – „Klangforum Wien“ solistas Uli Fussenegger). Vakaro kompozicijos jungiamasis elementas, savotiškas cantus firmus – išradingai Gerhardo Rühmo traktuoti Domenico Cimarosos Sonatos fragmentai ir elektronikos erdvė. Audringi plojimai pasigirdo tik vakaro pabaigoje, tylai praradus prasmę.