Kaskart ir iš naujo

Eglė Vertelkaitė. „Dainuojanti“

Sausio 16 – vasario 10 d. „Vartų“ galerijoje eksponuojami Eglės Vertelkaitės pastarųjų metų grafikos darbai. Parodos pavadinime „Kaskart ir iš naujo“ slypi užuomina, kaip geriau būtų žiūrėti į tai, kas rodoma. Žiūrėti, žinoma, geriau atsižvelgiant į rekomendacijas, nei įprastai žingsnis po žingsnio ir darbas po darbo tikrinant, kas kybo ant sienų. Pastarasis būdas ne toks veiksmingas dėl to, kad šios parodos nevertėtų išskaidyti į atskirus vienetus: ji pati yra vienetas; save iš savęs pačios konstruojanti sekų sistema.

Viskas čia, darbas iš darbo, seka save ir kartojasi: moteriškos kojos, apmautos rausvomis kojinėmis arba neapmautos jomis, tik apautos bateliais; moteriškos burnos, prasižiojusios ir dainuojančios; moterų figūros, skrendančios arba plaukiančios; vyrų plikės, Marcelio Duchampo arba Mano Ray’aus; be to – tekstai su tais pačiais žodžiais („begalybė“...); skaičių stulpeliai kairėje arba dešinėje atspaudo pusėje, o kartais net ir visame darbo plote; taip pat linijos motyvas – per visą parodą šliaužiantis brūkšnio siluetas, kartais netgi išlendantis iš už rėmų ant galerijos sienos, virstantis čia daikto reprezentacija, čia linijų mase, dengiančia foną, čia – horizontaliąja koordinačių ašimi, žyminčia skaičiais kažkokius intervalus, galbūt – laiką. Tačiau kaskart ir iš naujo, patekę į kito darbo plokštumą, šie tarsi (iš pirmo žvilgsnio) pakriki, tarsi tarpusavyje loginiais ryšiais nesusiję elementai susidėlioja šiek tiek kitaip, imasi vienas kitą cituoti, aiškinti, fragmentus lipdyti į prasmingą visumą – panašiai kaip traukiantis nuo objekto smulkias detales pakeičia bendras vaizdas, chaosą – tvarka. Ir anksčiau Vertelkaitė buvo linkusi aprėpti kuo daugiau dalykų vienu metu. „Jos kūriniai sukomponuoti iš vaizdo fragmentų, minties nuotrupų, maišant planus, mastelius, vaizdus iš materialaus ir nematerialaus pasaulio, iš praeities ir dabarties, sudvasintus simbolius ir buities daiktus“, – rašė Gražina Gurnevičiūtė, pristatydama menininkės kūrybą (2000 m.). Tačiau vis dėlto tuomet tos visumų tvarkos (jei manytume, kad Vertelkaitės tikslas yra vėl sutelkti šiaip jau skirtingus, bet kažkur pasąmonės sferoje sėkmingai sugyvenančius, tačiau racionalaus proto į įvairius tikrovės ir laiko lygmenis, hierarchines ir klasifikacines sistemas išskaidytus ir išskirstytus elementus) buvo sudėtos į atskirus kūrinius, tuo tarpu šį kartą – tai visa vienam tikslui pajungta darbų sistema. Lengviausia ją perprasti sekant darbų numeriais ir nepamirštant, kas buvo prieš tai.

Eglė Vertelkaitė. „Cindy vs. Cindy“. 2006 m.

Sistema organizuojama pasitelkus laiko intervalą – 47 sekundes. Tiek trunka lietuviška sutartinė „Skrida bite tatato“, kuri yra pirmoje salėje eksponuojamų darbų leitmotyvas. Siekdama pademonstruoti, kiek tekstinės ir vaizdinės informacijos gali tilpti į 47 sekundes, Vertelkaitė sutartinę iškoduoja, pirmiausia moksliškai (pasitelkusi binarinį kodą, garsą paverčia bitų sekomis, tokiu būdu išsiaiškindama, kad skaitmeninis 47 sekundžių garso pavidalas susideda iš septynių milijonų šešių šimtų keturiasdešimt vieno tūkstančio šešių šimtų ženklų, telpančių į 296 A4 formato puslapius), vėliau – jau subjektyviai, estampuose įkūnydama dainavimo vizijas. Pirmu numeriu pažymėtame darbe plačiai pravėręs burną dainuoja moteriškos galvos fragmentas (galvą iš abiejų pusių nukerta horizontalių linijų masės, linijos sužymėtos – tai pirmosios sutartinės sekundės). Geriausiai matyti moters burnos ertmė; vėliau ji kelis kartus kartojasi toje pačioje salėje, galiausiai virsdama virpančio liežuvėlio studija (darbas Nr. 8); toliau galerijoje burnos ir liežuvio motyvo estafetę perima Cindy Sherman: „Prie ežero“ (Nr. 28) ji „pasislėpus tyliai“ (mat ten fotografuojasi, anot teksto kūrinyje, kinų kareiviai, piešinyje virstantys vienodų apvalių galvų eilėmis, primenančiomis gaidas natų sąsiuvinyje) „pati sau rodo liežuvį“; taip pat liežuvį pati sau ji rodo ir „Pasislėpus tyliai kamputyje“ (Nr. 36). Į laiko linijas paraleliai įsijungia ir kiti motyvai: pavyzdžiui, atsiranda ir savo gyvenimus paraleliai kitiems ima gyventi Marcelis Duchampas ir Manas Ray’us, tarp jų – dar ir trafaretiniai žmogučiai, mergaitė su garsiakalbiu ir berniukas su šautuvu ir t.t. Plečiamos ir paties laiko fiksavimo, ir erdvės išplėtimo strategijos. Vertelkaitė pasitelkia viską, kas kokiu nors būdu gali „atsispindėti“ ir tokiu būdu išplėsti: vandenį, šachmatų lentą arba stalo tenisą. Ji užfiksuoja šuolį ir dokumentuoja jo (sulėtinus vaizdą) trajektoriją, vėliau perdirbdama tai į „atvirkštinį laikmatį“: šuolis vaizduojamas atvirkščiai, o laikas pasisuka atgal. Ji vaizduoja teniso kamuoliuko trajektorijas – kamuoliukas pakibęs įvairiose pozicijose. Dar – išvynioja kriauklę į liniją, paleisdama ją, kaip ir visa kita, slinkti laiku. Laiko sklidimą tiesia linija pakeičia vandens tėkme ir suardo ją, panardindama ten mauduolę; sutrikdo sklandų linijos slydimą, paversdama ją skersiniu su įsikibusia mergina.

Ekspozicijos fragmentas

Iš salės į salę slenka ir dainavimo motyvas: štai darbo Nr. 26 trečioje (apatinėje) dalyje yra įrašas: „Padainuoti: atsispyrus nuo savo vonios kambario sienos Cindy Sherman plaukia pasroviui & atsispindi vandeny, kildama į dangų & Eglux iš paskos“. Vaizdas estampe, tiesa, neturi nieko bendra su dainavimu: kairėje, įsirėmusi kojomis į koordinačių sistemos vertikalę, guli (tarkim, plaukia pasroviui) moteriškas kūnas, dešinėje, koordinačių sistemos horizontalės gale, aukštyn kojom žemyn neria (tarkim, atsispindi vandenyje, kildami į dangų) moteriški bateliai. Motyvas vėliau atsikartoja ir skyla į du darbus ekspozicijos gale: Nr. 37 pavaizduota į dangų šį kartą jau su visu kūnu kylanti „Sintija“ bei vandenyje atsispindintys jos bateliai jau matyti 26-ajame; po bateliais paprastas prierašas: „kai Sintija kilo į dangų – ji pati ir atsispindėjo vandenyje“. Paskutinis darbas (Nr. 38) papildo ankstesnį, pabaigia aiškinti 26-ąjį ir iššifruoja visą parodą apskritai. Darbo viršuje – horizontali 26-ojo moteriška figūra su virš jos taip pat horizontaliai pakibusiu (prieš tai nelabai pastebimu) vonios kambario atvaizdu. Apačioje tekstas: „mėgaudamasi savimi ir savo vonios kambariu C. Sherman plaukia upe pasroviui, žinoma. Begalybė“.

Eglė Vertelkaitė. Knyga (iškoduota sutartinė)

Toji „begalybė“ šioje ekspozicijoje yra svarbi – turbūt svarbiausia – viską apibendrinanti kategorija. Kiekvienoje atskiroje parodos dalyje – ar tai būtų vienas darbas, ar viena salė – galima išvysti tą pačią pastangą įveikti įprasto laiko ir įprastos erdvės ribas. Taip, toji „begalybės begalybėje“ struktūra iš tiesų atrodo šiek tiek komplikuota ir matematiška, o parodos žiūrėjimas savo ruožtu gali šiek tiek priminti ilgoką užduoties sprendimą. Tuomet gali pasirodyti paprasčiau tiesiog žvalgytis įprastai, žingsnis po žingsnio ir darbas po darbo tikrinant, kas kybo ant sienų; neieškant sutapimų nei pasikartojimų, tiesiog patiriant klasikinį estetinį gėrėjimąsi (nes, nors ir „moksliški“, Vertelkaitės darbai yra vizualūs ir estetiški; ir to estetinio gėrėjimosi, žinoma, verti). Tačiau, kaip teigė matematikas Benoīt Mandelbrotas, sukūręs estetiškiausią geometrijos formą – fraktalą, šiandieninėje kompiuterinėje grafikoje įkūnijantį begalinės save atkartojančios struktūros pavidalų įvairovę, „matematika, kaip ir kiekviena kalba, gali būti naudojama ne tik informacijai perduoti, bet ir suvedžioti“. Vertelkaitės parodos matematika bežiūrint išties įtraukia į suvedžiojantį savo tinklą. Jei laikomasi nustatytų žiūrėjimo taisyklių, žinoma.