Paleckį – į „Euroviziją“!

„Nemiegantys Sietle“

Pirmąkart ekrane pamatęs dainuojantį Paleckį pagalvojau, kad supainiojau laiką ir kanalus: toks bebalsis ir pretenzingas vaikinas tiktų tik šių metų „Eurovizijos“ konkursui. Pasirodo, klydau. Tai – ne pretendentas į „Eurovizijos“ dalyvius, o kandidatas į Vilniaus merus. Niekur nepabėgsi nuo akivaizdaus fakto, kad netrukus nusitrins visos ribos tarp populiariosios kultūros ir politikos. Politikai vis akivaizdžiau tampa šou dalyviais, ir televizijų indėlį į šį degradavimo procesą sunku paneigti. Manau, laidų vedėjai patys skatina rimtų debatų virtimą šou, nes esą kas žiūrės į studijoje susėdusius rimtus politikus. Net nepajusime, kaip politikų pasirodymai atgaivins Linksmųjų ir išradingųjų klubo tradicijas. Net Valinskas galės prisiminti savo šviesią komjaunuolišką praeitį. Žinoma, ne visi dar supranta, kuo skiriasi šou ir komjaunuolių kuopelės susirinkimas (tai puikiai pirmadienį LTV debatuose įrodė ponas Skardžius), bet, manau, lietuviško šou vedėją galima išugdyti ir iš tokio beviltiško aktoriaus. Minedai juk ne tik dainuoja. Užtenka pasiklausyti apie viską galinčio kalbėti ir apie viską turinčio savo nekonkrečią nuomonę Petro, kad suprastum, jog politikais save vadinantys žmonės suvokia politiką kaip pokalbių šou. Man visai negaila Valinsko, jam konkurentų reikia gal net labiau nei politikams, bet bijau, kad dainuojantis meras skamba panašiai absurdiškai kaip ir nežinion nugrimzdęs dainuojantis kultūros ministras. Tačiau išrinkę gražiausiai dainuojantį, šokantį, tramdantį liūtus, besibučiuojantį ir t.t. politiką, net nepastebėsime, kad atsidūrėme „brandaus šou“ šalyje.

Gaila, kad muzikinių klipų jau nebekuria Lasse Hallströmas, kuris 8-ojo dešimtmečio viduryje, pasiėmęs kamerą, nuolat lydėjo grupę ABBA. Jis sukūrė garsiuosius ABBA klipus, pagal kuriuos ir prisimename grupę, nes puikiai suvokė televizijos būtinybę sieti vaizdą ir garsą, „paveikslėlį“ ir dainą. O štai Paleckis dainuoja be jokios scenografijos, jis net neturi klipo ir dar nori, kad rimtai vertintume jo pastangas.

Tačiau gana apie šou. Jau net televizorių nedrąsu įsijungti. Geriau apie Hallströmą, kurio 1999 m. filmą „Sidro namų taisyklės“ primins LTV2 (5 d. 22.10). Man net kilo įtarimas, kad mūsų televizijos pradėjo neskelbtą šio 1946 m. gimusio režisieriaus retrospektyvą. Būtų verta, nes šis rašytojos ir dantisto sūnus savo pirmą filmą sukūrė būdamas dešimties, o po šešerių metų jo filmus jau rodė švedų televizija. Lūžis Hallströmo kūryboje įvyko 1985-aisiais, kai jo filmas „Mano šuniškas gyvenimas“ buvo apdovanotas „Oskaru“. Režisierius mėgsta ekranizuoti geras ir ne tokias geras knygas, bet Johno Irwingo „Sidro namų taisyklės“ ir jam buvo išbandymas, mat scenarijų kūrė pats rašytojas. Irwingui ir aktoriui Michaelui Caine’ui filmas atnešė „Oskarus“, jis taip pat atkreipė dėmesį į tada nelabai garsius aktorius Tobey Maguire’ą ir Charlize Theron.

Filmo herojus Homeras užaugo prieglaudoje. Jos direktorius perteikė vaikinui savo medicinos žinias, bet gyvenimo taisyklių Homeras turi išmokti pats. Todėl jis patraukia į platųjį pasaulį...

Man pagrindinė Hallströmo filmų tema yra brendimas, nesvarbu, ar herojui – keliolika metų, ar jis toks sumitęs vyriškis kaip „Uosto kronikų“ personažas. Herojai nesistengia kovoti su likimu, bet dažniausiai pasiduoda jo vėjams kaip „Šokolado“ herojė. Hallströmas nedemaskuoja kičinio pasaulio fasado, bet kuria lygiagrečius skatinančius vaizduotę, kartais pritrenkiančius keistu grožiu vaizdus, kartu skatindamas žiūrovų jausmus, net pačius banaliausius. Jis sugeba net tamsiausius pasaulio vaizdus atausti šviesiomis spalvomis. Todėl neskubus geriausių Hallströmo filmų pasakojimas visada kupinas keistenybių, ironijos, kartais tragizmo. Gyvenimo sužeisti Hallströmo filmų herojai sugeba atsikratyti nemalonių prisiminimų ir bandyti viską pradėti iš naujo.

„Pradėti iš naujo“ galėtų būti kiekvienos romantinės komedijos šūkis. Paskutiniais dešimtmečiais prie jos atgimimo prisidėjo Nora Ephron. Ši žurnalistė, scenaristė, režisierė, prodiuserė ir kulinarinių knygų autorė yra įdėmi papročių permainų stebėtoja. 1989 m. buvo neįtikėtinai populiarus pagal jos scenarijų sukurtas filmas „Kai Haris sutiko Salę“ (rež. Rob Reiner), paskui režisuoti ji pradėjo pati. Režisierė prisipažįsta, kad filmuose „Nemiegantys Sietle“ (TV3, 3 d. 20.30), „Maiklas“, „Jums žinutė“, ji „norėjo pasakyti moterims porą dalykų, kurių jos nežino apie vyrus, ir atvirkščiai“. Per šimtmečius surambėję lyčių suvokimo stereotipai ir papročių revoliucijos prisidėjo prie to, kad vyrai ir moterys susikalba vis sunkiau. „Nemiegantys Sietle“ išryškina dar vieną svarbią Ephron filmų savybę – tikėjimą magijos ir likimo galia. Filmo herojė žurnalistė Enė (Meg Ryan) įsimyli naktį radijo laidoje išgirstą našlį (Tom Hanks) ir nusprendžia jį surasti...

LNK (8 d. 22.40) parodys Luco Bessono romantinę komediją „Angelas A“ (2005). Režisierius sako, kad tai „pasakojimas apie žmogų, kuris nemyli savęs. Manau, jo bėda yra šių laikų liga“. Filmo herojų Andrė (arabų kilmės prancūzų komikas Jamelis Debbouze’as) ištiko viskas, kas nemalonaus gali atsitikti žmogui. Būdamas ties savižudybės riba, Andrė ištraukia iš Senos jauną modelio figūros moterį (Rie Rasmussen). Mergina yra visiška jo priešingybė. Tačiau būtent skirtingų gyvenimo filosofijų susidūrimas padės Andrė susitaikyti su savimi... Trečiasis filmo herojus yra nespalvotas Paryžius, kuris buvo filmuotas ryte ir tai suteikė miestui keistą aurą, išryškino architektūros grožį bei tuščių gatvių liūdesį.

LTV „Elito kinas“ (7 d. 23.10) filmu apie šnipus „Sargybinis“ pratęs kito prancūzo – Arnaud Desplechino filmų retrospektyvą. Filmo herojus Matijas (Emmanuel Salinger) nusprendžia grįžti iš Vokietijos į Prancūziją. Traukinyje jis sutinka nemalonų vyriškį. Kitą rytą savo lagamine Matijas randa nepažįstamojo galvą. Ji primena indėnų skalpus... Matijas nebegali galvoti apie nieką kita ir visiškai atsiskiria nuo pasaulio...

Rytų kino gerbėjus, manau, sudomins erotinė Andrew Lau Wai-Keung drama „Paskutinės imperatorės meilužis“ (BTV, 4 d. 00.25), čia vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė Honkongo kino žvaigždė Tony Leung Kar-fai, bei produktyvaus japonų režisieriaus Takashi Miike siaubo filmas „Praleistas skambutis“ (LTV, 3 d. 23.30). Turbūt net nereikia sakyti, kad dviejų šio filmo herojų likimus visiškai pakeis keistas telefono skambutis į mobilųjį telefoną. Juosta sulaukė Japonijoje didžiausio finansinio pasisekimo, taip pat siūlau atkreipti dėmesį pagrindinį vaidmenį suvaidinusią Kou Shibasaki – ji ne tik aktorė, bet ir populiari dainininkė. Kitokių siaubų gerbėjams LTV2 (4 d. 17.55) primins 1958 m. sukurtą Roy Wardo Bakerio filmą „Neužmirštama naktis“. Filmas nukelia į 1912 m. balandžio 14-osios naktį, kai nuskendo „Titanikas“. Režisierius pabandė sukurti „realaus laiko“ įspūdį – filmas tik 37 minutėmis trumpesnis už tragiškus tos nakties įvykius. Laikas baigti.

Jūsų – Jonas Ūbis

P. S. Grįžęs iš pasivaikščiojimo su šuneliu, pašto dėžutėje aptikau Algirdo Paleckio vardu pasirašytą Vilniaus socialdemokratų laiškelį. Jame rašoma: „Mieli vilniečiai, kviečiame Jus apsilankyti mūsų būstinėse ir susitikti su savo bendraminčiais! Mielai Jums pasiūlysime paskaityti naujausių laikraščių, pasivaišinti „Raudonąja arbata“, pasimatuoti kraujospūdį ar pasisverti. Mums rūpi Jūsų nuomonė apie Vilnių. Mums rūpi, kaip Jūs jame jaučiatės. Mes Jus išklausysime, patarsime, padėsime. Būkime kartu!“ Laiškelio apačioje nurodytas asmeninis kviečiančiojo telefonas, kuriuo nemokamai galima skambinti visą parą. Gal iš tikrųjų paskambinti, išklausyti dainos, patarti nesivarginti dėl rinkėjų ir nors taip padėti tam dainuojančiam ir daug žadančiam žmogui? Gal atnešti jam laikraščių ir arbatos? Gal jį pasverti? Gal pamatuoti jo kraujospūdį? Pasiūlyti išmaldos? O gal sveikiausia bus jam pasakyti viską, ką apie jį galvojame? Juk tiesa kartais gydo net ir nuo paties užkrečiamiausio melo.

J.Ū.