Nuosaikiai romantiški trio ir duo

Aleksandras Štarkas M. Raškovskio nuotr.

Lietuvos nacionalinė filharmonija, toliau puoselėdama iš Lietuvos išvykusių muzikantų ryšius su gimtine, sausio 23 d. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune ir sausio 24 d. Filharmonijos didžiojoje salėje surengė kamerinės muzikos koncertus su smuikininku Aleksandru Štarku. Vilniuje gimęs smuikininkas, dešimt metų griežęs Lietuvos kameriniame ir dar trejus metus Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestruose, nuo 1987 m. gyvena Izraelyje, griežia Izraelio filharmonijos orkestre, su įvairiais kameriniais ansambliais koncertuoja įvairiose šalyse ir yra pelnęs tarptautinį pripažinimą. Lietuvoje maestro koncertuoja jau ne pirmąkart – 2001 m. jis dalyvavo Vilniaus festivalyje, 2006 m. Kristupo vasaros festivalyje grojo rečitalį kartu su Izraelio pianiste Bella Steinbuk.

Šįkart Aleksandras Štarkas parengė kamerinės muzikos programą kartu su Lietuvos atlikėjais pianiste Indre Baikštyte ir violončelininku Edmundu Kulikausku. Tai puikūs muzikantai, turintys nemažą kamerinio muzikavimo patirtį: E. Kulikauskas jau dešimtmetį griežia fortepijoniame trio „Kaskados“, I. Baikštytė kaip fortepijoninio trio „FortVio“ narė 2006 m. iškovojo I vietą tarptautiniame S. Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse ir III vietą XVIII tarptautiniame J. Brahmso kamerinių ansamblių konkurse Austrijoje. Todėl nenuostabu, kad ir vienai (o galbūt – tik pirmajai?..) koncertinei programai suburto ansamblio darna ir grojimo kokybė tikrai nenuvylė.

Ansamblis atliko ir muzikos kūrinio premjerą Lietuvoje – tai iš Rumunijos kilusio Izraelio kompozitoriaus Sergiu Natros vienos dalies trio Nr. 2, sukurtas 2001 metais. Kūrinys labai tiko pradėti koncertą, nes pati jo muzikos dramaturgija tarytum simbolizuoja trijų asmenų susitikimą, mandagų prisistatymą (kūrinio pradžioje instrumentai įstoja paeiliui, eksponuoja savo temas po vieną), įsiklausymą ir prisiderinimą vienas prie kito (pradeda griežti kartu, tai sueidami į unisoną, tai heterofoniškai ar artima temine medžiaga papildydami vienas kitą), o kūrinys baigiasi darnia bendra kulminacija. Kaip šiame kūrinyje, taip ir visame koncerte buvo ryškus itin korektiškas ansambliškumas, įsiklausymas į partnerius.

Atliekant antrąjį kūrinį – L. van Beethoveno fortepijoninį trio D-dur, op. 70, Nr. 1, atsiskleidė muzikantų dėmesys skambesio koloritui, labai minkštas garsas, saikinga dinamika ir subtilus štrichų niuansavimas, ypač raiškus lėtojoje trio dalyje – beje, greičiausiai dėl jos paslaptingo sotto voce skambesio šiam Beethoveno kvartetui prigijo pavadinimas „Geister Trio“ („Dvasių trio“). Atlikėjai išryškino šią kūrinio potekstę. Tiesa, kraštinės dalys, mano manymu, galėjo būti atliktos kontrastingiau, ypač pirmoje dalyje pritrūko bethoveniško con brio, būdingo valingumo, aistros. Šiek tiek prislopinę šį kontrastą, atlikėjai pabrėžė romantinį Beethoveno muzikos aspektą.

Antroje koncerto dalyje skambėjusios sonatos taip pat pasižymi ryškia romantizmo žyme.

Labai jausminga, egzaltuota, veržliai dramatiška Fausto Latėno sonatos smuikui ir fortepijonui muzikos kalba leido A. Štarko ir I. Baikštytės duetui griežti šiek tiek laisviau, ekspresyviau, dar labiau atskleisti savo emocinės išraiškos galimybes. Vis dėlto atlikėjų interpretacijoje neišnyko saikingumo ir pusiausvyros pojūtis, o jausmų nuoširdumas nebuvo atmieštas hipertrofuoto jausmingumo ironija (kuri, kaip žinia, nesvetima lietuvių kompozitoriui).

Koncertą vainikavo Césaro Francko sonata smuikui ir fortepijonui – populiariausias ir dažniausiai atliekamas iš visų koncerte skambėjusių kūrinių. Sukurta kompozitoriaus kraštiečio smuikininko Eugčne’o Ysa˙e prašymu kaip dovana jo vestuvems, persmelkta švelnumo – nuo pirmosios dalies dolcissimo iki ketvirtosios dolce cantabile – ir rafinuotos kompozicinės struktūros, ši sonata dar kartą leido pajusti A. Štarko ir I. Baikštytės brandžiai nuosaikaus ir jaunatviškai veržlaus griežimo pusiausvyrą ir darną.