Nacionalinis simfoninis orkestras kaimynų akimis

Lietuvos ir Lenkijos nacionalinės filharmonijos aktyviai plėtoja bendradarbiavimo ryšius, abiejų šalių klausytojams suteikdamos progų įvertinti geriausius kaimynų atlikėjus, klausytis nacionalinės muzikos. Šių metų Vilniaus festivalio publikai birželį Filharmonijoje ketinama pristatyti Karolio Szymanovskio kūrinių programą, atliekamą Varšuvos filharmonijos simfoninio orkestro, choro ir smuikininko Kubos Jakowicziaus. Mūsų Nacionalinis simfoninis orkestras, jo meno vadovas bei dirigentas Juozas Domarkas ir pianistas Petras Geniušas praėjusių metų pabaigoje solidžią programą atliko Varšuvos filharmonijoje.

Lietuvių pasirodymas palankiai įvertintas spaudoje. Viename įtakingiausių Lenkijos muzikinių leidinių „Ruch Muzyczny“ po koncerto rašyta: „Pasirodymas pradėtas Mieczysławo Karłowicziaus „Lietuviškąja rapsodija“. Pasigėrėtinai perteiktos įvairios muzikinės detalės leido įvertinti ypatingą šios partitūros reikšmę ir savitumą. Perdėtos vibracijos vengiantys pučiamieji (ypač fleitos) skambėjo taip darniai, kaip jau seniai Nacionalinėje filharmonijoje begirdėjome, o ir visas orkestras – didžiųjų Amerikos kolektyvų garso kokybę primenančio šilto skambesio pavyzdys – grojo itin užtikrintai, be menkiausių akustinių klaidų, klūpčiojimų. Nusilenkę lenkiškajai tradicijai, svečiai pristatė didžiulį savo šalies veikalą – O. Balakausko „Kalnų sonatą“… Solo partiją atliko pianistas P. Geniušas. Itin laisvai įsiliejęs į bendrą orkestro skambesį, bet ir visad girdimas, jis aiškiai perteikė diatoninių sąskambių originalų grožį ir turtingumą… Antroji vakaro dalis buvo skirta J. Adamso „Harmonielehre“. Domarkas dirigavo meistriškai. Pirmoje dalyje sulig kiekvienu metro pasikeitimu vis labiau kaitindamas atmosferą, jis kūrė nuolatinio, prašmatniais garsiniais dariniais – pavyzdžiui, dviejų tūbų bei bosinio trombono sąskambiu – turtinamo judėjimo įspūdį. Antrojoje dalyje styginių kvintetas kaustė dėmesį nesibaigiančia kantilena, o dirigentas sužavėjo laisvai auginama dramatiška kulminacija. Įdėmiai klausantis trečiosios dalies įvairiai besikartojančių ir susipinančių motyvų, pagarbią nuostabą kėlė atlikėjų ritminė disciplina. „Harmonielehre“ nuskambėjo kaip tikras šedevras.“ (Kasperas Miklaszewskis, „Amerikietiško skambesio Europos kolektyvas“, Ruch Muzyczny, 2006 12 24, Nr. 26). Pagarbų Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meistriškumo ir kūrinių interpretavimo vertinimą nusako ir recenzijos pabaigoje pateiktas raginimas: „Keliaujant į Vilnių verta pasidomėti tenykštės Filharmonijos repertuaru. Būtų apmaudu pražiopsoti Nacionalinio simfoninio orkestro ir jo vadovo Juozo Domarko koncertą“.

LNF inf.