Darbo sauga

Birutės Zokaitytės darbas

Tuo metu, kai galerijai, vitrinoje eksponuojančiai didelio susidomėjimo net už Lietuvos ribų sulaukusius Algio Greitai megztukus, ir pačiai gali prireikti apsaugos, apatiniame jos aukšte vyrauja darbo saugos tema. Ne tokia agresyvi. Tačiau vietomis balansuojanti tarp „meno“ ir popkultūros. Didžioji dalis projekto eksponatų galėtų būti įvardijami žodeliu smart. Į lietuvių kalbą šis žodis nesileidžia verčiamas. Galbūt tai galėtų reikšti „sumanus“. Arba „šmaikščiai intelektualus“, „konceptualiai šmaikštus“ etc. Galimas ir toks apibrėžimas, kurį radau internete: „Smart: George’o W. Busho antonimas“. Lietuvoje bene geriausias mano girdėtas smart prekės apibūdinimas buvo: „Nusipirk. Kada nors tau jo prireiks...“. Žodžiu, smart daiktai yra tie, kurių panaudojimas įmanomas, bet visai nebūtinas. Taip pat jie dažniausiai būna linksmi (ar bent šmaikštūs). Ir – smart daiktai, kaip ir idėjos, yra geidžiami, nes jie atspindi vieną didžiausių šių laikų vertybių – lengvabūdišką, konceptualų, šiek tiek funkcionalų bei racionaliai paaiškinamą originalumą.

Projektas „Darbo sauga ’07“ yra smart. Tai – komplimentas. Nes per šmaikštumą ir išorinį lengvabūdiškumą čia konceptualiai kalbama apie įvairias socialines problemas arba tiesiog mėginama su žiūrovais diskutuoti kūrėjus dominančiais klausimais. Dialogas vyksta pasitelkus, kaip jau minėjau, smart stilistiką. Nebijant ir gan drastiškų temų. Žinoma, žymiausias ir skandalingiausias šio projekto dalyvis buvo Sostinės dienose eksponuotas kūrinys (tiksliau, mėgintas eksponuoti ir garsiai išvytas) – Stasio Bonifacijaus-Ievos Švč. Mergelės Marijos aptaisai. Tiesa, projekto dalimi šis kūrinys tėra tik teoriškai, nes jo nėra ir dabartinėje ekspozicijoje. Šį kartą dėl vietos trūkumo – trijų metrų aukščio objektas galerijos patalpose netelpa... Gaila, nes paveikslo aptaisai su paveikslo sauga yra susiję. Žinoma, žiūrint grynai pasaulietiškai, tačiau juk toks požiūris irgi įmanomas... Kad ir kaip ten būtų, keista stebėtis: Marijos paveikslo aptaisai – šiukštu neliestina tema. O štai su angelais galima žaisti pačius įvairiausius žaidimus ir galerijose, ir miesto gatvėse... Ir „Darbo saugos ’07“ projekte angelai – viena iš temų, atsiradusi net dviejų menininkų – Algio Griškevičiaus ir Juozo Laivio – darbuose. Sutapimas: ir siurrealistinio fotomontažo („Angelas sargas“), ir nuotaikingo animacinio filmuko („AURA“) autoriai, rūpindamiesi angelų darbo sauga, pirmiausia rekomenduoja jiems nešioti šalmus. Kad nesusitrenktų. Kad visada galėtų produktyviai dirbti. Daryti gerus darbus į kairę ir į dešinę. Kadangi angelai lyg ir nėra materialios būtybės, interpretuojant šiuos darbus šalmą norisi perkelti į dvasinį lygmenį, kur jis turėtų būti suprantamas kaip kietas kiautas, saugantis nuo įvairių dvasinių plytų, pomidorų, kryčių ir nuopuolių, nutinkančių kiekvienam. Štai ir kūrybinio darbo sauga. Juk ne veltui sakiau, kad apie darbo saugą tiesiogine, visuotinai suprantama šio žodžio prasme menininkai kalbėti nenori...

Visi kiti projekte dalyvaujantys kūriniai yra labiau susiję su materialiomis, žemiškomis temomis. Iš tiesų po šio projekto galima pamėginti į darbą žiūrėti kiek kitaip. Kad angelai sargai dirba sunkiai ir neretai pavojingomis sąlygomis, lyg ir nestebina. Bet viso žmogaus gyvenimo darbu nepavadinčiau. Nors apie tai lyg ir užsimena Eglės Kuckaitės fotografijų ciklas „Po padu“. Mokytoja Virginija, Rūta ir net šuniukas Kuca ramiai žiūri į žiūrovą, būdami po padu tiesiogine šio žodžio prasme. Tiesa, ne šiaip sau padu, o kiekvienas po „savu“ naujų darbinių batų padu. Šiam kūriniui perskaityti turbūt svarbu pastebėti pavaizduotųjų moterišką lytį. Darbiniai batai ant jų galvų kaip ir nurodo į vyriškąją lytį. Taigi byloja ne apie prievartą, bet apie buvimą po padu, kuris netrukdo būti pačiam savimi, bet vis tik atrodo keistai ir nenatūraliai.

Nuo įvairių keistų garsinių trukdžių padėtų gintis juvelyrų Krivičių sukurti prašmatnūs ausų kištukai, bet kadangi parodoje nebuvo akidangčių, pamačiau tai, ką pamačiau: labai keistai, ir greičiausiai atsitiktinai, dauguma parodos darbų leidžiasi skirstomi į „mergaičių“ ir „berniukų“ puses. Tiesa, ne tradiciškai lietuviškai, čia „mergaitės“ nėra belytiškai lyriškos, o ir „berniukai“ nėra labai jau veržlūs ir ryškūs. Moterys kalbą lenkia link radikalesnio ar nuosaikesnio feminizmo. Visos tai daro skirtingai. Jau minėjau E. Kuckaitės fotografijas. Birutės Zokaitytės ir Agnės Gintalaitės darbai, kuriais, hipertrofuotai išryškinant darbo saugos priemones, iliustruojami 1976 m. spaudoje rasti pamokymai namų šeimininkėms („Moterys namų aplinkoje turi būti apsirengusios taip, kad atidarius duris netikėtam svečiui jaustųsi patogiai“). Iliustruojami linksmai ir patraukliai, tačiau nederėtų pro akis praleisti ir nemažos dalies pašaipos. Ir Karinos Matiukienės „Sauga“ – bene tyliausiai, bet vis viena labai aiškiai ranka išsiuvinėtomis darbininkų vyrų figūromis bei kitais „darbinės, vyriškos“ aplinkos ženklais kreipia kalbą vyriškų ir moteriškų sferų bei dar visai neseniai tokiu aiškiu buvusio jų pasidalijimo link. Galų gale net dešimt įsakymų skelbiami mojuojant pirštu, kuriam atliktas (ar turi būti atliktas) manikiūras (Birutė Zokaitytė, „Dešimt įsakymų“).

Vyriškiams, kaip jau minėjau, rūpi angelai. Bet turbūt net labiau už angelus – konstravimo žaidimai. Banalu, bet ką aš galiu padaryti, nebent suversti viską atsitiktinumui: dauguma vyrų autorių darbų atlikti siurrealistiniu konstravimo principu. A. Griškevičiaus fotografijos, kuriose lyriškai svajojama (skrajojama, supamasi) prieš tai gerai (ir šmaikščiai) pasirūpinus apsauginėmis priemonėmis. Ir, žinoma, Vitalijaus Čepkausko kaip visada smagūs ir funkcionalūs kūriniai: vestuviniai rūbai Jam ir Jai, pasiūti iš darbinių drabužių medžiagos (iš tiesų, vestuvių pokylis juk nelengvas darbas), ar ausinės (girdėjau, puikiai veikiančios), pavirtusios siurrealistiniais žmogeliukais – ištikimais pagalbininkais dirbant, sargybiniais. Prie šios kompanijos galima būtų įtaisyti ir Rudolfo Levulio videofilmą „Robotas irgi žmogus“ apie saugą nuo darbo, paverčiančio robotais, ar, tiksliau, tokios saugos nebuvimą.