Iš Afrikos

Atvirai prisipažinsiu: žinia, kad filmas „Kruvinas deimantas“ („Blood Diamond“, JAV, 2006) praėjusį savaitgalį Lietuvoje surinko daugiausia pajamų, šiek tiek nustebino. Po peržiūros maniau, kad lietuviams nusispjaut į kariaujančius Afrikos vaikus ar į tikrąją visų geidžiamų deimantų kainą, kad pernelyg tiesmukas filmo moralizavimas atbaidys net aistringiausius Leonardo DiCaprio ar gražių Afrikos vaizdų gerbėjus. Pasirodo, klydau. Todėl nusprendžiau padėlioti savotišką argumentų „už“ ir „prieš“ dėlionę.

Už. Šiame Edwardo Zwicko filme susipina dvi istorijos. Abi jos savaip archetipinės. Gyvenimo parijas – brangenybių ir ginklų kontrabandininkas Denis Arčeris – sužino apie retą rožinį deimantą ir pasiryžta viskam, kad jį gautų. Deimantas Deniui reiškia galimybę pradėti kitą gyvenimą toli nuo socialinių ir etninių prieštaravimų bei pilietinių karų draskomos Afrikos, nešvarių sandėrių, atsitiktinių ryšių ir kasdienės rizikos. Taigi tai pasakojimas apie Gralio taurės paieškas, kalbantis apie simbolišką išsilaisvinimą nuo praeities, pažeminimo, savojo menkumo. Rožinį deimantą suradusiam ir paslėpusiam Solomonui deimantas reiškia galimybę susigrąžinti kare prarastą šeimą ir maištininkų zombiu žudiku paverstą paauglį sūnų. Mylintis tėvas Solomonas pasiryžęs dėl sūnaus paaukoti net savo gyvybę. Taigi tai pasakojimas apie tėvo meilę ir pasiaukojimą.

Režisierius šį pasakojimą apie sudėtingą dviejų labai pažeidžiamų žmonių kelionę į 1999 m. pilietinio karo siaubiamos Siera Leonės širdį, kur kiekviename žingsnyje herojų tyko pavojai, panardina į gana realistiškai rodomą naujųjų laikų Afrikos tikrovę. Negali nesukrėsti metodiško vaikų vertimo žudikais vaizdai, juolab kad ginklus maištininkai gauna mainais už kontrabandinius deimantus. Scena, kai Afrikos didmiesčio gatvėje staiga prasideda pats tikriausias mūšis, puikiai perteikia neįtikėtiną, bet realią šalies kasdienybę. Tiksliai pavaizduota deimantų kelionės į prabangias parduotuves schema nesukelia jokių abejonių, net verčia galvoti apie mūsų civilizacijos tuštybę ir savotišku įvairiausių tyrimų bei karinių veiksmų poligonu paverstą pokolonijinę Afriką. Pirmasis tą tiesą kine pernai pabandė parodyti Fernando Meirellesas filme „Ištikimas sodininkas“, sukurtame pagal Johno Le Carré romaną. Jame vietinius valdininkus ir diktatorius papirkinėjo farmacijos, „Kruviname deimante“ – brangakmenių korporacijos. „Ištikimo sodininko“ ištarmė buvo nedviprasmiškai pesimistiška.

Prieš. „Kruvino deimanto“ kūrėjai teigia ką kita – tarsi pamojus stebuklinga lazdele, filmo herojams pavyksta rasti deimantą, o Solomonui (padedamam amerikietės žurnalistės) – pergudrauti deimantų pirklius ir net liudyti jų teisme. Žinoma, kad teisybė triumfuotų, kažką reikia paaukoti, todėl paaukojamas Denis. Jis miršta ilgai ir efektingai, supamas epiškos gamtos ir žiūrovų užuojautos. Teisybė triumfuoja neįtikinamai ir greitai – tarsi televizijos reportaže, bet optimizmo tai nesukelia. Gerų filmo kūrėjų norų ir jų asmeninio optimizmo, manau, užtektų kelioms taip pat netrumpoms juostoms apie problemiškiausius Žemės taškus. Filme daug efektingų gaudynių ir susišaudymų, tačiau „Kruvinam deimantui“ jie neprideda dramatizmo, nes jo daugiausia visai kameriškose scenose, kad ir tose, kur herojai patenka į keistą karo sužalotų (tiesiogine ir perkeltine prasme) vaikų kaimą ir kalbasi su jų mokytoju idealistu. Pabaiga dar labiau apnuogina holivudinį stereotipą, teigiantį, kad vienas žmogus gali nugalėti visą blogio armiją, todėl finalinės scenos prie upelio, kuriame plaunami deimantai, kai po naujausiais technikos stebuklais ginkluotų samdinių antskrydžio lieka gyvi būtent filmo herojai, labiau tiktų Arnoldui Schwarzeneggeriui, o ne trapiam Leonardo DiCaprio.

Už. Tačiau tas DiCaprio herojaus vidinis pažeidžiamumas, neviltis ir jo daug patyrusio vienišo vilko išvaizda puikiai atspindi Denio esmę. DiCaprio vaidina tiksliai, jo brandumu ir galimybėmis neabejoji. Būtent aktorius suteikia net dramaturgiškai nelabai įtikinamoms scenoms svaraus vidinio dramatizmo, jam sekasi tiksliai perteikti psichologinę savo herojaus būseną, kai jis suvokia pralaimėjęs. DiCaprio partneris Djimonas Hounsou – kitos mokyklos aktorius, bet vaidybos manierų skirtumas šįkart filmui į naudą, nes dar labiau išryškina abiejų personažų mentaliteto, kultūrų skirtumus.

Prieš. Tačiau ir talentingi aktoriai negali sumažinti sentimentalumo sirupo porcijos, kurią Zwickas mums pateikia, dar ją paskanindamas pigios didaktikos grožybėmis. Sentimentalumas turi padėti režisieriui paslėpti, kad filme taip ir neįvyko iš pradžių tarsi ir žadėta meilės istorija tarp Denio ir žurnalistės Madės (Jennifer Connoly), jis turi sujungti nuolat skirtingas žanrų konvencijas pabrėžiančias scenas, kai, pavyzdžiui, Denio ir Solomono kelionė per šalį atrodo tarsi iš nuotykių ar kelionių filmų, o finalinis Solomono triumfas – iš itin korektiško politinio filmo arba teisminės dramos. Visko – įvykių, jausmų, nuotykių, tragedijų, gaudynių, susišaudymų filme tarsi ir daug, bet žiūrėdamas negali atsikratyti įtarimo, kad sotus Holivudas atrado dar vieną idėjų kasyklą – šių dienų Afriką.

Živilė Pipinytė