Lena Endre iš arčiau

„Neištikimi“

Vilniuje „Scanorama“ jau artėja į pabaigą, tačiau Kaune ir Klaipėdoje susitikimai su skandinavų kinu dar tik prasidės. Vilniuje jau įvyko garsaus islandų kino kūrėjo Baltasaro Kormįkuro kūrybinės dirbtuvės, susitikimai su Linco festivalio „Kertant Europą“ rengėjais ir laureatu Sergejumi Stanojkovskiu, dar laukia suomio Aku Louhimieso kino pamokos.

Tačiau karštų gerbėjų sulaukė ir neakivaizdiniai susitikimai su islandu aktoriumi, režisieriumi Daguru Kįri ir viena unikaliausių švedų teatro ir kino aktorių Lena Endre. Programoje „Lena Endre iš arčiau“ rodomi trys jos filmai: „Hario dukterys“, „Heda Gabler“, „Neištikimi“.

Lena Endre aktorės karjerą pradėjo teatro trupėje „Sputnik“, ją pati padėjo įkurti. 1987 m. ji baigė Stokholmo teatro mokyklą ir pradėjo dirbti Karališkajame dramos teatre (Dramaten). Ji pelnė visuotinį pripažinimą suvaidinusi Džuljetą Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetoje“, Solveigą „Pere Giunte“ ir Selimeną „Mizantrope“ (pastaruosius du statė Ingmaras Bergmanas). Lena Endre – prestižinių apdovanojimų už teatro ir kino vaidmenis laureatė, už darbą „Dramaten“ ji apdovanota O’Neillo prizu. Endre yra sukūrusi daug vaidmenų ir televizijoje.

„Neištikimuose“ suvaidinote žmoną, kuri įsivelia į naikinantį nesantuokinį romaną. Mėgstate pesimistiškus filmus?

Taip. Suvaidinau daug panašių vaidmenų teatre. Darbas prie tragedijos, tokios kaip „Neištikimi“, suteikia didžiulį pasitenkinimą. Komedijos yra tam, kad linksmintų. Jos nebūtinai turi turėti daug bendra su kasdienybe. Tačiau tragedijos rodo problemas, kurias privalu apmąstyti ir kurias reikia mokėti spręsti gyvenime. Todėl jos tikresnės ir garbingesnės.

Vaidinote Ibseno ir Strindbergo dramose. Bergmano kūryba yra lyginama su jų. Ar teisingai?

Bergmanas myli Ibseną. Aš – taip pat. Virš jų kūrybos tvyro kažkas, ką mes vadiname skandinaviškuoju nostalgijos atspalviu. Šiaurės žmonės gyvena kitaip, sunkesnėmis sąlygomis nei kiti europiečiai. Ibseno, Bergmano, Strindbergo specializacija – kamerinės, šeimyninės dramos, kurių veiksmas nukelia į atokius kampelius. Jie labai gilinasi į personažo psichiką. Bergmanas net svajojo apie filmą, kurį sudarytų vienas stambus planas. Jis norėjo, kad žiūrovai dvi valandas žiūrėtų aktoriui į veidą. Įdomu, tiesa? Jis tiki, kad žmonės yra panašūs. Vadinasi, jų gyvenimas baigiasi taip pat keistai susiklosčius aplinkybėms, kaip ir jų tėvų ar protėvių.

Ar vaidindama tokiuose sunkiuose psichologiniuose filmuose Jūs ko nors išmokstate? Ar atvirkščiai, daugiau į tuos vaidmenis įdedate savo gyvenimo?

Turbūt daugiau įdedu, nei išmokstu. Tai liūdniausia aktorystės dalis. Po daugybės vaidinimo metų pajunti tuštumą.

Kurį savo vaidmenį laikote geriausiu?

Neprisimenu visų savo vaidmenų (juokiasi). Be abejo, lūžis buvo pasirodymas Otto Strausso pjesėje „Kambarys ir naktis“. Ją statė Ingmaras Bergmanas. Vaidinau skirtingus sudėtingo personažo Marijos Steuber gyvenimo etapus. Bergmanas nuolat konsultavosi su Straussu. Jis nepasitikėjo savo interpretacija. Po bendro darbo Bergmanas nusprendė specialiai man parašyti naują vaidmenį. Taip gimė „Neištikimi“.

Kodėl tapote aktore?

Būdama vaikas visai apie tai negalvojau. Norėjau būti muzikante, vandenynų tyrinėtoja. Kai suėjo dvidešimt dveji, atsitiktinai atsidūriau Stokholmo teatro studijoje. Jai vadovavo čekų emigrantė Inga Vern. Ji žavėjosi Grotowskiu, mokė eksperimentinio teatro. Aš to nesupratau. Nustebusi žiūrėjau į scenoje puldinėjančius, ant sienų šokinėjančius, absurdiškai gestikuliuojančius aktorius. Po pusės metų pradėjau mankštintis kartu su jais. Abejonių neliko.

Ar geras aktorius turi ekshibicionistinių polinkių?

Menas reikalauja milžiniško atsidavimo. Iš to atsiranda problemų. Kas yra aktorystė? Tai, ko iš tikrųjų nėra, kas neegzistuoja fiziškai. Kažkokios nuojautos, virpesiai, kurie atsiranda scenoje tarp aktoriaus ir publikos… Kiti menininkai turi kažką, kas materialiai išreiškia jų darbą. Rašytojas turi knygą. Muzikantas turi instrumentą. Aktorius turi tik savo kūną. Turi save. O jei jo vaidyba nepatiks? Vadinasi, jis niekam tikęs? Neturi teisės gyventi? Tai labai slegia. Todėl aktorius turi išmokti atskirti save nuo to, ką daro. Jo privatumą ir profesiją skirianti siena turi būti stipri kaip Berlyno.

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė