Teigiamos tendencijos

Angelo Spina. Projektas www.apocatastasi.com.

Montružo (Montrouge, Prancūzija), Zalcburgo (Austrija), Genujos (Italija), Lahospitalio (Ispanija) Amarantės (Portugalija) ir Klaipėdos miestų kuratorių surinktų jaunųjų Europos menininkų darbai spalio 28 d. užpildė ir Klaipėdos parodų rūmų erdves. Paroda pirmiausia buvo atidaryta Montruže – mieste, kuris idėją pristatyti jaunus menininkus įgyvendina jau penkiasdešimt metų, – ir iki 2007 m. vasaros vidurio keliaus po visus projekto miestus partnerius.

Tenka pripažinti, kad parodos atidarymas buvo maloni staigmena ne man vienai. Mąstant apie parodos idėją, ekspoziciją ir patį atidarymą, verta paminėti kelis sėkmę, mano manymu, lėmusius veiksnius.

Pirma, nors ir ne nauja, bet vis dar sveikintina pati projekto idėja – pristatyti jaunuosius menininkus, o tai, kad ši paroda neapsiriboja poros kaimyninių šalių menininkais bei pristato ne kažkurią vieną meno šaką, tampa tikro europietiško tarpdisciplininio stambaus meninio projekto pavyzdžiu.

Antra, itin džiugu, kad Klaipėdos parodų rūmai paneigia stereotipinę nuostatą, kad kuo toliau nuo centro, tuo daugeliu atžvilgiu prastesnė kultūrinių renginių kokybė. Visiškai atnaujintos parodų salės, technika, tinkamas apšvietimas ir t.t. leidžia sutelkti žiūrovui dėmesį į autorių kūrinius, o ne, kaip neretai nutinka, piktintis netobulu ir neprofesionaliu eksponavimu. Per daug nesileidžiant į esamų Lietuvos parodų erdvių būklės ar parodų rengimo kritiką, verta paminėti, kad dažnai ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių priežasčių meno kūriniai atsiduria juos eksponuoti visiškai netinkamoje aplinkoje. Taigi šiuo aspektu Klaipėdos parodų rūmai dabar pranoksta daugelį tokio pobūdžio Lietuvos institucijų. Antra stereotipus laužanti staigmena – žmonių, susirinkusių į parodos atidarymą, skaičius. Ir gal ne tiek svarbu, kad visi susirinkę vos galėjo įžvelgti ir klausytis parodos organizatorių kalbų, kiek tai, kad jie neišsiskirstė praėjus vos kelioms minutėms po atidarymo. Noriu pabrėžti vis dažnesnę teigiamą tendenciją, kai parodų atidarymų metu ne tik išklausomi – niekam ne paslaptis –dažnai nuobodoki organizatorių pasisakymai, įtraukiami ne tik autoriai, bet ir žiūrovai. Šiuo atveju, matyt, reikėtų pagirti ir dar ilgokai po atidarymo neišsiskirsčiusią klaipėdiečių publiką. Beje, dar viena detalė – atidarymo vakarėlis. Nors sprendimas leisti linksmintis šalia eksponatų tikriausiai nudžiugintų ne kiekvieną autorių, pats sumanymas įdomus ir Lietuvoje gana neįprastas.

Po šios panegirikos labiau iš kultūros vadybos perspektyvos būtina tarti keletą pastabų ir apie pačius autorių darbus. Kadangi parodoje pristatoma daugiau kaip šešiasdešimt darbų, visų paminėti neįmanoma, taigi išskirsiu man įdomiausius.

Dr. Dietgardas Grimmeris atrinko daugiausia Austrijos menininkų tapybos darbų. Iš jų paminėtini Bertramas Hasenaueris ir Stephanie Winter. B. Hasenauerio portretai, pavadinti „Visi trumpalaikiai dalykai išblėsta“ („All Instant Things Are Fading“) pritrenkia šviesiu blyškumu, o nusisukusio autoriaus draugo reali figūra tarsi sukelia žiūrovo atstūmimo efektą. Tuo tarpu S. Winter plėtoja populiarią identifikacijos temą. Pro skylutę masyviame cilindre, virš kurio laikantis medžio šakų formos sukabinti juodai nudažyti įvairūs daiktai, galima stebėti dviejų kūnų kaitą nuo embriono iki moters ir vyro kūnų.

Tarp jaunųjų Mario Pasqualotto pasiūlytų Ispanijos menininkų darbų bene daugiausia videoprojekcijų, temos – antropologija, filosofija, socialinė šizofrenija, etinės vertybės ir politiniai interesai. Tarp jų, naudodamas stiklo atspindžio efektą, Ksavieras Alias instaliacijų triptike intymiai žaidžia žmogaus kūnu.

Prancūzai tradiciškai ir, matyt, kaip dera projekto iniciatoriams, išsiskyrė savitais darbais. Ekspresyvus Nikolo Kuligowskio tapybos darbas „Balnas“, Timothee Mahuzier atskirai nutapytos šešios sportinių batelių poros, Zhe Fan videoprojekcija „Degtukai“ ir kitų Alaino Lamaignere atrinktų jaunųjų talentų darbai dvelkia prancūzams būdingu išskirtinumu ir šioje parodoje.

Tačiau kad ir kaip būtų keista, stipriausiai šiame projekte pasirodė italai. Galima sakyti, kad visi dešimt Genujos dailės akademijos ir Šiuolaikinio meno muziejaus atstovų atrinkti menininkai verti atskiro straipsnio. Vis dėlto išskirsiu Simone Martinetto penkiolikos fotografijų seriją „Be atminties“ ir Angelo Spina projektą www.apocatastasi.com.

Iš Fatimos Lambert, kuravusios portugalų menininkus, atrinktų autorių pažymėtini Rui Calcada Bastos ir Nuna Cera. R.C. Bastos videoinstaliacijoje – žmogus, rankoje laikantis lagaminą-veidrodį, kuris įrėmina, atspindi asmens buvimo vietos priešybę. Asmuo „čia“ ir „ten“ sumišimo vietoje tampa bet kuo. Tuo tarpu Nuno Cera fotografijomis komentuoja Jono Meko autobiografinio filmo „Lost, Lost, Lost“ (1963) konceptus: vienatvę, integracijos į svetimas bendruomenes siekį, savo identiteto išlaikymą.

Klaipėdos menininkai – Dovydas Augaitis („The Sweetest Thing“, kompiuterinė trimatė grafika), Rita Budvytė („1*10“, grafika), Joana Deltuvaitė („Po“, fotografija), Jurgis Malinauskas („Oral-P“, skulptūra), Andrius Petkus („Fragile“, instaliacija), Julius Rakevičius („Formos“, keramika), Kristina Samoškaitė („To Those Who Notice“, įvairi technika), Gytis Skudžinskas („In Between“, skaitmeninis fotografijos koliažas), Darius Vaičekauskas („Wet, wet, wet“, tapyba) bei Goda Venclovaitė („Where Everything Starts?“, instaliacija) šioje parodoje atstovavo Lietuvos jaunosios kartos menui. Klaipėdiečių ekspozicijos privalumas – atstovavimas įvairioms meno šakoms ir, pačios projekto meno vadovės Godos Giedraitytės žodžiais tariant, „gebėjimas interpretuoti šiuolaikinio pasaulio pažinimą per žaidimo prizmę“. Apibendrinant galima teigti, kad nors parodos dalyvių darbai nešokiravo išskirtiniu novatoriškumu ar radikalumu, jie pasižymėjo jaunajai kartai būdingu konceptualumu, meno ir aplinkos kvestionavimu.