Nauji grafikos formatai

Marius Mindaugas Danys. „Apie smaragdo miestą“

Panevėžyje rekonstruota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka (architektas Saulius Juškys). Pastate darniai koegzistuoja senoji ir naujoji architektūra – skliautuotos mūro lubos, rūsio laiptai, langų ir laiptinių formos, puošybos detalės ir stikliniu stogu dengtas vidinis kiemas.

Bibliotekos atidarymo proga lankytojams rodomos Leono Striogos skulptūros ir Mariaus Mindaugo Danio skaitmeninės grafikos darbai. Pastarojo kūriniai suteikia progą dar kartą žvilgtelėti į pas mus kol kas dar naują skaitmeninės grafikos meno fenomeną.

Kompiuterinis menas į esamą kontekstą įveda naujus meno kūrimo metodus ir sistemas. Galbūt net didžiausi meno perversmininkai nė neįtarė meninį rezultatą kada nors būsiant priklausomą vien nuo mikliai spaudomų klaviatūros bei „pelės“ klavišų. Kalbant apie techninį aspektą, grafikos mene ir be kompiuterio apstu prietaisų ir įrenginių, kurių reikia atsirasti įvairiopai grafikai: tradiciniam estampui, šilkografijai, litografijai, etc. Tik jų panaudojimo galimybės ribotos, o vis tobulinamos ar naujai atsirandančios kompiuterinės programos jas praplečia. Virtuoziškai kompiuterinėmis programomis besinaudojantis menininkas it koks viduramžių alchemikas išranda savitas išraiškos priemones, kurios galiausiai, verčiant į kompiuterinę terminologiją, tėra skaičių konvertavimas į vaizdus.

M.M. Danys pastaraisiais metais ne tik itin produktyviai kuria skaitmenines kompozicijas, bet ir entuziastingai imasi organizacinės veiklos: rengia personalines ir grupines skaitmeninio meno parodas. Menininkas siekia plėsti savo mėgstamos grafikos kūrėjų gretas: dar šių metų gruodžio pradžioje Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ veiks skaitmeninės grafikos paroda „Pradžios pabaiga, pabaigos pradžia“. Joje dalyvaus šioje meno srityje „kojas jau apšilę“ ir daugiausiai tradicinėmis grafikos technikomis kuriantys dailininkai. Pastarieji skatinami savo kuriamą tradicinę grafiką derinti su skaitmenine. M.M. Danio teigimu, pagrindinis parodos tikslas yra atskleisti netikėtas tradicinio ir skaitmeninio meno jungtis. Tradicinio estampo padiktuotos formos, konvertuotos į skaitmeninę išraišką, gali pateikti įdomių, originalių rezultatų.

Skaitmeninė grafika – imitacijos menas. Rodos, nieko nauja – juk menas iš esmės buvo ir tebėra ko nors imitacija – natūros ir kultūros, troškimų ir išgyvenimų, kasdienybės ir sapnų, tikrovės ir fantazijos, šiapusybės ir anapusybės. Maža to, skaitmeninis menas, be apskritai meninei kūrybai būdingų išvardytų imitacijų, imituoja dar ir patį meną – jis minta jau sukurtais vaizdiniais (meno kūrinių arba kasdienybės fotografijomis). Tokio metodo ženklai ryškūs ir M.M. Danio kompiuterinėse kompozicijose – jos auga iš paties sukurtų estampų, pastelių. Ir tradicinė, ir naujoji kūrybos sistema (tebe)jaudina menininką, o kompiuteriniais apdorojimo būdais suformuoti tų sistemų ryšiai tampa gana patrauklia, gyva menine forma, įrodančia glaudų skirtingų technikų ryšį. Įdomu stebėti, kaip autentiškos estampo ar pastelių faktūros konvertuojamos į skaitmenines, išverčia į kitą pusę visas tradicines stilistines meno sampratas. Dažniausiai tai – abstrakčios kompozicijos, kuriose neverta ieškoti visų laikų menininkams rūpėjusios natūros atspindžių. Vandens ratilų, neegzistuojančio miesto, augalo ar žmogaus kūno pavidalai – tai tik kuklios natūros replikos. Kompozicijose mėgaujamasi kompiuterinių programų teikiama savita, įvairiopa, neišsemiama natūros deformacija, transformacija ar simuliacija.

Kompiuterinės programos ne tokios įnoringos kaip, sakykime, vario klišė ar litografiniai akmenys. Mat skaitmeninės grafikos rezultatui įtakos nedaro tradicinei grafikai itin aktualūs techniniai ir ypač laiko parametrai (tarkime, kuriam laikui palikti dažais sočiai „įšertą“ drobę). Kita vertus, skaitmeninio meno kūrėjas netenka egzaltacijos, būdingos tradicinių technikų šalininkams. „Kompiuteristas“, tvirtai manipuliuodamas klavišų Ctrl+Z (kitaip – Undo komanda) kombinacija, nepajus lengvo širdies virptelėjimo dėl per (ne)lemtą atsitiktinumą visai ne ta kryptimi nusidriekusios linijos, ne taip nuvarvėjusio dažo. Nepaisant to, iš pirmo žvilgsnio griežtai antitradicinė kūrybos strategija galiausiai atveda prie tradicinio grafikoje rezultato – atspaudo.

Skaitmeninio meno fenomenas atsiveria dviem rakursais: vertinant jį vaizduojamojo meno kontekste, jis iškyla kaip itin mechaniškas, objektyviems vertinimo kriterijams ne itin pasiduodantis menas. Kita vertus, neišvengiamai įtraukia naujus vertinimo kriterijus bei akivaizdžiai praplečia grafikos meno kontekstą. Jis yra daugiau konkrečios epochos, o ne genialių meninių atradimų rezultatas.