Muzika

Spinduliuojanti Mozarto muzika

Lietuvos kamerinis orkestras sezoną pradėjo su Julianu Rachlinu

Živilė Ramoškaitė

iliustracija
Julianas Rachlinas ir Lietuvos kamerinis orkestras
M. Raškovskio nuotr.

Apie Mozarto muziką parašyta ir pasakyta tiek, kad atrasti ją apibūdinančių naujų, nenunešiotų žodžių beveik neįmanoma. Kad ir spinduliuojanti muzika, ką tik mano pavartota: tai praėjusį šimtmetį kartotas nukartotas epitetas. Tačiau, regis, būtent jis šįsyk geriausiai nusakytų atmosferą, tvyrojusią Nacionalinėje filharmonijoje per Lietuvos kamerinio orkestro ir Juliano Rachlino koncertą, įvykusį lapkričio 7-ąją. Savo sezono pradžios koncertą Lietuvos kamerinis skyrė pasaulyje visus metus švenčiamoms W.A. Mozarto 250-osioms gimimo metinėms. Lapkritis mūsų geografinėse platumose itin niūrus, slegiantis šviesos stygiumi, tad šis koncertas prilygo išganingam šviesos ir džiaugsmo blyksniui.

Klausėmės Mozarto jaunystės kūrinių, sukurtų 1772 ir 1775 m., taigi šešiolikmečio ir devyniolikamečio kūrybos. Kartais pravartu pasitikrinti praėjusių epochų genijų gyvenimo ir kūrybos datas: kas, ką, kiek ir kokio amžiaus sukūrė, kad iki ausų paskendę šiandienoje, parašę vieną kitą opusėlį, perdėm neįsijaustume į didžių menininkų vaidmenis. Ar bent jau išlaikytume šiokią tokią kritinę distanciją savo asmenybių atžvilgiu...

Kai šešiolikmetis Mozartas kūrė Divertismentą F-dur (arba „Zalcburgo simfoniją“ Nr. 3.), tai buvo, vėlesniu Koechelio apskaičiavimu, net 138-asis genijaus kūrinys! Pasak muzikologo A. Einsteino – tai ne divertismentas, bet trijų dalių simfonija, Itališka simfonija, kurios pirmoji dalis kupina simfoninio užmojo, nors kūrinys parašytas tik styginiams (šis, kaip ir keli kiti tų metų Mozarto opusai styginiams, Koechelio yra padėti į kvartetų skyrių).

Šio šviesaus, trykštančio energija opuso atlikimu orkestras darsyk prisistatė publikai kaip kolektyvas, puikiai pažįstantis aukščiausios meistrystės paslaptis ir kuriantis stilingas bei gyvas Mozarto interpretacijas. Kartu buvo įspūdingai atvertas pirmasis Mozarto vakaro puslapis, paskleidęs išties pakilią ir džiugią nuotaiką.

Simfonijos interpretacija verta vienų superlatyvų! Grodamas be dirigento orkestras buvo tikslus tarsi tobulai veikiantis mechanizmas. Tačiau mechanizmas yra negyvas, o orkestro muzikantai grojo gyvai alsuodami, skoningai artikuliuodami, žavėdami juvelyrišku intonavimu ir lanksčia dinamika bei prasminga frazuote. Sklandūs įstojimai ir ritenuto – tai orkestro koncertmeisterio Eugenijaus Urbono, vadovavusio į akis nekrintančiais subtiliais gestais, nuopelnas. Orkestro grupės – smuikai, altai, violončelės ir kontrabosai – jautė viena kitos mažiausią krustelėjimą, visos pauzės ir akcentai tarpusavy derėjo tarsi atliekami vieno muzikanto.

Po to į sceną įžengė buvęs vilnietis, o dabar vienietis Julianas Rachlinas. Kiekvienas šio smuikininko pasirodymas Vilniuje palieka ryškių įspūdžių. Greta tobulo instrumento valdymo ir gilaus muzikalumo žavi šviesi jo asmenybė, kokių nūnai reta, vienietiška elegancija, ypatingas atvirumas. Kartais spėlioji: gal šis beveik vaikiškas atvirumas ir lemia jo interpretacijų įtaigą. Malonu būti šio menininko nuolatinio augimo liudininkais, kuriais nejučiomis tapome. Klausantis jo po didesnės ar mažesnės pertraukos, visuomet pastebi praturtėjusią asmenybę, pagilėjusią muzikos sampratą, naujas grojimo savybes. Atrodytų, laisviausiai ir tobuliausiai įvaldžius smuiko techniką, nieko nauja joje jau neberasi. Tačiau koncertas paliudijo, kad šis smuikininkas ir toliau atranda.

J. Rachlinas su kameriniu orkestru atliko du W.A. Mozarto koncertus: Nr. 2, D-dur, KV 211 ir Nr. 5, A-dur, KV 219. Abu kūriniai sukurti devyniolikmečio Mozarto 1775 metais. Tais pačiais metais greta kitų opusų jis sukūrė penkis smuiko koncertus, stebinančius nepaprasta muzikos įvairove. Populiaresni ir pas mus dažniausiai grojami yra Nr. 3, 4 ir 5, taigi ypač įdomu buvo išgirsti Antrąjį koncertą ir bisui atliktą Pirmojo koncerto finalą.

Visa ši muzika buvo pagrota ne tik išskirtinai gyvybingai ir raiškiai, bet dar ir savitai. Šį savitumą suteikė smuikininko individualybė, kurioje jau minėti bruožai derėjo su nuoširdžiu džiūgavimu ir ypatingu grojimo azartu. Tarsi žaisdamas, vieną po kito jis žėrė pašėlusio tempo, tačiau suspėjamus raiškiai artikuliuoti arpedžio, gamutes, smulkutes puošmenas, išlaikydamas labai skambų, intensyvų, žėrintį garsą. Prasminga muzikos tėkmė ir virtuozinė meistrystė buvo sujungtos į neišskiriamą vienovę. Nė šešėlio akademizmo ar stilizacijos, viskas kuriama čia ir dabar.

Savaime suprantama, šiose interpretacijose reikšmingą vaidmenį atliko orkestras, žaibiškai reagavęs į kiekvieną smuikininko minties vingį, o tutti epizoduose – į rankos ar stryko mostą.

Kai po koncerto smuikininko paklausiau, ką jam reiškia Mozartas, jis nė nemirktelėjęs atsakė: tai pats genialiausias iš visų kompozitorių, jo muzikoje atlikėjas atranda viską: didžiulį džiaugsmą, gelmę, romantiškumą, taip pat tamsiuosius būties aspektus. Ir dar daug kitų dalykų...