Patinka tyrinėti savo galvos žemėlapį

„Miego mokslas“

Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodo prancūzų dailininko, muziko, režisieriaus Michelio Gondry filmas „Miego mokslas“ („The Science of Sleep“, Prancūzija, 2005) – vienas originaliausių šių metų Tarptautinio Berlyno kino festivalio kūrinių. Prancūzas Gondry išgarsėjo ne tik savo videoklipais, kuriuos jis sukūrė Björk, „The Chemical Brothers“, „Massive Attack“, „Daft Punk“, bet ir Holivude kurtais filmais „Žmogiškoji prigimtis“ („Human Nature“) ir „Jausmų galia“ („Eternal Sunshine of the Spotless Mind“), kurių scenarijus parašė Charlie Kauffmanas. Pateikiame pokalbį su režisieriumi, parengtą pagal reklaminę filmo medžiagą.

Jūsų filmai renka festivalių prizus, Jūsų videoklipus ir reklamas matė milijonai žmonių, tačiau „Miego mokslas“ yra pirmas pagal nuosavą scenarijų sukurtas filmas. Kaip manote, kodėl taip ilgai nepasiryžote filmuoti tai, ką parašėte pats?

Manau, nepakankamai pasitikėjau savimi. Tačiau kuo daugiau dirbau, kuo toliau ėjau, tuo labiau jaučiau, kad vis daugiau galiu pasakyti. Man tapo svarbu prabilti pačiam. Visada realizavausi šalia kažko, kažkam, bet staiga man pradėjo stigti galimybių išreikšti save ir kalbėti savo balsu.

Viena iš priežasčių, kodėl norėjau sukurti „Miego mokslą“ ir režisuoti savo paties scenarijų, buvo noras niekam nesiaiškinti dėl savo sumanymų. Kai dirbi kitiems žmonėms, turi pasitelkti žodžius. Tai riboja kūrybos procesą, ypač jei reikia nuolat aiškinti. Kai nori sukurti šį tą daugiau, negali abejoti kiekvienu žingsniu. Gal tai paradoksas, bet faktas, kad esu vienintelis, galintis aikštelėje priimti sprendimus, lemia, kad mažiau kontroliuoju visą situaciją. Noriu labiau išnaudoti savo instinktą, o ne intelektą, noriu turėti idėjų, kurti vaizdus ir scenas ir kartu nesiaiškinti, kodėl tai darau būtent taip ir koks mano tikslas.

„Miego mokslas“ – labai autobiografiškas filmas, jį filmavote name, kuriame kažkada gyvenote Paryžiuje, kai dirbote nuobodų darbą kalendorius gaminančioje firmoje...

Taip, pasinaudojau asmenine patirtimi. Filmo herojus Stefanas, be abejo, yra ir tam tikras žvilgsnis į save. Ne tik Stefanas. Dalį manęs turi ir kiti personažai.

Labai dažnai aktoriai, vaidinantys personažą, kurio prototipas yra režisierius, stengiasi jį mėgdžioti. Tačiau Gaelis Garcia Bernalis to nedaro...

Šis personažas – tai „aukso vidurys“, pusiausvyra tarp to, koks esu aš, ir to, koks yra Gaelis. Manau, antraip atrodytų dirbtina. Svarbu, kad jis visąlaik galvotų, jog turi į tą sugalvotą veikėją įdėti savo „sluoksnį“. Man visa filmų darymo magija – kažko naujo sukūrimas, tai, kas gimsta, kai ant savęs užkloji kelias asmenybes. Iš tikrųjų svarbiausia – suteikti aktoriui laisvę.

Daugelį filmo elementų jau anksčiau buvo galima pamatyti Jūsų videoklipuose.

O gal atvirkščiai... Ta istorija jau seniai yra mano galvoje. Iš dalies videoklipuose naudojau tai, ką norėjau pamatyti filme. Manau, kad net jei būčiau anksčiau neišbandęs tam tikrų sumanymų, vis vien būčiau juos pateikęs filme taip, o ne kitaip. Visa tai yra gimę mano galvoje.

Stefanas apdovanotas Jūsų kūrybiniais sugebėjimais, bet jis nemoka padaryti taip, kad tie sugebėjimai atneštų naudos realiame pasaulyje.

Manau, kad menininkai praleidžia daug laiko ugdydami savo sugebėjimus, norėdami kompensuoti savo nemokėjimą užmegzti ryšio su kitais. Visada nori sukurti dalyką, kuris būtų tarpininkas tarp tavęs ir kažko kito, užuot tiesiai kreipęsis į tą kažką. Nori, kad žmonės tave pastebėtų, kad atsirastų mergina, kuri vėliau taps tavo. Tačiau kai menininkas nori realiame pasaulyje rasti draugą, ten jau yra pilna žmonių, kurie neeikvojo laiko tam, kad taptų menininkais. Būtent tokiems tipams ir atitenka visos merginos. Taip atsitiko ir Stefanui. Jis dovanoja Stefani nuostabius dalykus. Tačiau jis yra taip pasinėręs į savo pasaulį, kad kai jie yra kartu, jam niekaip nesiseka užmegzti ryšį. Stefani stipriai remiasi į žemę, todėl Stefano charakteris ją šiek tiek baugina. Galima puikiai pajusti skirtumą: jis sako, kad jo sukonstruoti akiniai leidžia matyti trimatį pasaulį, o ji atsako: „Bet juk gyvenimas jau yra trimatis“. Ji labiau susijusi su tuo, kas išoriška, o jis slepiasi viduje, jo motyvai dažnai yra pasąmoningi.

Charlotte Gainsbourg idealiai tinka Stefani vaidmeniui dar ir todėl, kad augo kontroversiškos poros – Serge’o Gainsbourgo ir Jane Birkin – šeimoje. Galima pasakyti, kad gyvenime ji yra Stefano priešingybė – moters protas vaiko kūne.

Įdomi pastaba. Tam tikra prasme ji gimė per anksti. Jos protas greitai subrendo, o kūnas tarsi atsiliko. Manau, kad tai – gana svari priežastis, dėl kurios pasirinkau Charlotte šiam vaidmeniui. Bet ir ji turi kažką vaikiška. Ji atrodo perregima, nematyti jokių pastangų. Tai sugeba labai nedaug aktorių – paprasčiausiai būti neužsidedant kaukės, nesistengiant vaidinti. Ji labai dėmesinga tam, kas vyksta aplinkui.

Ar kurdamas filmą visada žinojote, kas bus sapnai, o kas – realybė?

Gal kartais filme tai ir nėra akivaizdu, bet aš visada žinojau ribas, nes tai, kas filme yra sapnas, man taip pat kadaise prisisapnavo. Tai vienintelis galintis klaidinti dalykas, tačiau filmuodamas suvokiau pavojų. Kartais realybėje būna šiek tiek sapno. Kaip tada, kai filme į viršų metama vata prilimpa prie lubų tarsi debesys. Tai jų bendrumo akimirka. Abu apsimeta, kad mato tą patį. O mes jais tikime. Todėl ir mes matome debesis. Tą akimirką tai yra tikra.

„Stefano TV“ yra lyg vartai, pro kuriuos Stefanas visada praeina keliaudamas į savo sapnus ir atgal.

Jau seniai buvau tai sugalvojęs. Man pasirodė, kad tai įdomus būdas pakviesti žiūrovus į „Stefano galvą“. Sapne akys nemato, kas vyksta priešais, todėl įdėjau langą, o iš galo pakabinau užuolaidas. Tai įėjimas į jo sapną jo galvoje. Dažnai naudojau bluebox techniką. Keista, nes techniškai tai labai neįdomu. Nė trupučio magijos. Juokinga, kad tai pasitelkus galima sukurti nuosavą nepakartojamą pasaulį. Manau, malonus būdas persikelti iš vienos tikrovės į kitą.

Su specialiaisiais efektais dirbate dviem būdais. Kartais naudojate pritrenkiančias technologijas, verčiančias sukti galvą, kaip tai pavyko padaryti. Kartais viskas atrodo kaip gudraus vaiko sumanymas.

Žinau, kad žmonėms dažnai daro įspūdį preciziškumas ir technologijos, tačiau, kita vertus, norėjau, kad tai filme būtų ir naivu, padaryta rankomis, kaip pradinukų dailės pamokėlėse. Tačiau kine tokį derinį sunku išsaugoti. Filmavimo aikštelėje yra daugybė žmonių ir kiekvienas stengiasi tą grubią tikrovę pagražinti.

Jūsų animacija yra tokia tobula ir tikroviška, kad dažnai nematyti skirtumo tarp jos ir pačios naujausios kompiuterinės animacijos. Tačiau kai žmogus nori sukurti kažką pernelyg tobula, miršta spontaniškumas.

Labai gerai išmanau animaciją, bet kai žiūri į foną, antrąjį filmo planą, animacija yra tikrai gera, tik ją kuriant sąmoningai specialiai išryškintas grubumas, netolygumas. Labai norėjau, kad šis „rankų darbo“ animacijos pobūdis išliktų filme.

Visus animacinius epizodus sukūrėte dar prieš prasidedant filmavimui.

Prieš penkerius metus nusipirkau savo tetos namą kalnuose. Ten stovėjo lentpjūvė. Išnešus visą įrangą, mašinas, liko tuščia erdvė. Ten nebuvo itin daug vietos, bet pavertėme lentpjūvę mini animacijos fabriku. Visus animacinius „Miego mokslo“ epizodus nufilmavome per du mėnesius. Grupėje buvo dešimt žmonių. Sukūrėme miego pasaulį dar prieš pradėdami filmuoti, dar net buvau nebaigęs rašyti istorijos. Filmuojant turėjau tuos sapnus labiau apšlifuoti. Tačiau tai padarė filmą įdomesnį, nes sapnai tapo vertinga jo dalimi.

Ar prieš filmavimą aktoriai jau buvo matę animaciją – pasaulį, kuriame jie juda filme?

Taip, man tai buvo labai svarbu. Kai „Stefano TV“ epizodams naudojome bluebox, efektus darėme gyvai, tad monitoriuje visada buvo galima pamatyti, kas vyksta, kaip tai atrodo. Dažniausiai naudojau foninę projekciją, tai labai sena technika, ji sunki, bet įneša į filmavimo aikštelę geras vibracijas. Tik pasižiūrėkite, ką padarėme mano kaimo namelyje animuodami tualetinio popieriaus ritinėlius! Sukūrėme miestą, kuriame viskas juda!

Man bluebox kurti filmai visada atrodo truputį negyvi. Matyti, kad aktoriai vaidino negyvame fone, kuris paskui buvo pakeistas visiškai kitu. Kai filme Gaelis skraido, filmuojant jis plaukiojo didžiuliame stiklo inde priešais ekraną, kuriame buvo rodomi jo sapnų vaizdai. Manau, kad dabar retas ryžtųsi tokiam efektui. Greičiau pasinaudotų bluebox. Mums buvo labai sunku tai padaryti, bet tai suteikė efektui natūralumo ir žavesio. Skraidymas labai dažnai rodomas kine, tad reikėjo surasti kitokį būdą.

Jūsų filmai dažnai pasakoja apie tarp dviejų pasaulių gyvenančius žmones. Kodėl taip domina ši tema?

Ji mane žavi nuo vaikystės, nes gyvenau ties miško ir didmiesčio pakraščiu. Man visada atrodė įdomus ruožas tarp šių dviejų pasaulių. Kai pereini iš vienos tikrovės į kitą, jautiesi tarsi būtum kitoje planetoje. Kiekvieną akimirką gali atsitikti kas nors netikėta. Kai įžengiame į Stefano sapną, jis vyksta „tikrovėje“, tačiau jo pasaulyje tai tarsi kitas lygmuo. To neįmanoma suprasti. Gal todėl tai man taip patinka.

Dar vienas pasikartojantis Jūsų filmų elementas yra netikėtame kontekste atsirandantys daiktai – miškas šaldytuve, vonia įstaigoje, lova pajūryje.

Gal tai siurrealistų ar kitų menininkų įtaka, bet manau, kad sapnuojant daugybė dalykų tampa „spektakliu“. Smegenys dažniausiai funkcionuoja pasyviame, koherentiškame pasaulyje. Tačiau kai atsiranda prieštaravimas, jos turi pradėti dirbti intensyviau, kad viskas grįžtų į savo vietas, nes egzistuoja kažkas, ko nesame įpratę matyti, o tai sukelia norą abejoti tikrove. Tai labai kūrybingas momentas. Sapne būna daug fantazijų, smegenys atkuria kažkokį jų vientisumą. Tad filmo „Jausmų galia“ lova snieguotame pajūryje rodo tą proto būseną, kai viskas yra nenormalu. Patinka daryti kažką panašaus.

Ar iš tikrųjų tikite, kad egzistuoja „miego menas“?

Žinoma, tikiu. Netikiu sapnų simbolika ir mitologija. Nesuprantu, kodėl visiems turėtų kilti tos pačios asociacijos. Kiekvienas turi savas. Gal ir egzistuoja kokios nors pagrindinės, bendros sąsajos, tačiau mintis, kad susapnavęs gyvatę turi imti sapnininką ir ieškoti paaiškinimo, man neatrodo prasminga. Manau, viskas daug paprasčiau. Turi peržiūrėti savo atmintį. Tada prisiminsi, kad susidūrei su gyvate tokiame kontekste, koks atsirado tavo sapne. Man taip daug įdomiau. Jaučiuosi taip, tarsi žiūrėčiau į savo galvos žemėlapį ir į viską, ką patyriau nuo pat gimimo. Visa tai jau yra. Kasdien neriu į tą „jūrą“, į savo gyvenimo įvykių archyvą.

Kaip ir „patiekalas“, kurį Stefanas maišo pirmoje scenoje...

Taip. Manau, kalbėjimas apie sapnus tokiu būdu tampa prasmingas. Džiaugiuosi, kai atsimenu sapną ir galiu pagalvoti apie tai, kas yra mano galvoje. Tačiau netikiu, kad sapnai galėtų pasakyti, kas esu iš tikrųjų. Sapnas – tai tyrimas, atradinėjimas. Jis neduoda laukiamo atsakymo, pavyzdžiui, kaip astrologo: „Viskas bus gerai“, „Ką nors sutiksi“. Tai – labai asmeniška. Manau, kad moksle yra daugiau malonumo nei mitologijoje. Žmonės mėgsta tokius dalykus kaip astrologija, nes nori patikėti nematomu pasauliu. Tačiau nematomų pasaulių yra daug, net ir moksle. Pavyzdžiui, kas matė protoną?

Kaip manote, ką žiūrovai išsineš iš filmo?

Tikiuosi, kad žmonėms patiks mano filmas, kad juos įtrauks istorija. Galbūt kažkam juos įkvėpsiu. Gal sukurti savas istorijas?

Parengė Kora Ročkienė