Kas nežino paminklo Žemaitei?

Radvilų rūmuose veikia Petro Aleksandravičiaus (1906–1997) kūrybos paroda

„Pasaulis be tamsos“ – taip vaizdžiai pavadinta mūsų skulptūros klasiko Petro Aleksandravičiaus kūrybos apžvalga pristatoma Vilniuje, Radvilų rūmuose. Ši paroda yra vienas renginių, skirtų mūsų žymaus skulptoriaus gimimo šimtmečiui. Garbaus jubiliejaus proga organizuota net keletas piešimo parodų, jas surengė Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos dailininkų sąjunga. Prisimename rugsėjo mėnesį veikusią ekspoziciją „Arkos“ galerijoje, šiuo metu veikiančias parodas Vilniaus dailės akademijoje ir „Akademijos“ galerijoje. Šių renginių kontekste kalbame apie laisvo greito piešimo iš natūros tradicijas Lietuvoje ir naujas piešinio tendencijas.

Parodą Radvilų rūmuose galime vertinti kaip dviejų institucijų – Lietuvos dailės muziejaus ir Kultūros, filosofijos ir meno instituto, kurioms atstovauja dvi dailėtyrininkės, LDM skulptūros rinkinio kuratorė Elona Lubytė ir KFMI dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, – bendradarbiavimo rezultatą. Bendra projekto koncepcija, Elonos Lubytės parodų kuravimo patirtis, organizaciniai sugebėjimai ir Giedrės Jankevičiūtės profesionalios istorinės įžvalgos, puikus XX a. lietuvių dailės išmanymas suteikė gerą progą ne tik susipažinti su Petro Aleksandravičiaus kūryba, bet ir plačiau panagrinėti modernaus neoklasicizmo apraiškas XX a. vidurio ir II pusės Lietuvos dailėje.

Apie „Pasaulį be tamsos“ noriu kalbėti kaip apie vientisą ekspozicijos ir parodos katalogo junginį. Parodoje eksponuojami Petro Aleksandravičiaus reljefai, portretai, piešiniai, akvarelės ir dokumentinė fotomedžiaga bei filmai yra plačiai ir išsamiai pristatomi Giedrės Jankevičiūtės paruoštame leidinyje. Kūrybinės biografijos faktai nuodugniai iliustruojami archyvine medžiaga, paties skulptoriaus, jo buvusių mokinių, artimųjų prisiminimais ir pasisakymais, juos lydi dailininko kūrinių nuotraukos. Galime tik pasidžiaugti profesionaliu fotografų Arūno Baltėno, Antano Lukšėno, dizainerės Mildos Kairaitienės ir viso kolektyvo darbu. Paroda ir jos katalogas atveria daugeliui jaunesniosios kartos žiūrovų mažai žinomą menininko pasaulį, skatina atsisakyti sovietinės dailės sampratos stereotipų.

Petras Aleksandravičius. Dailininko Viktoro Vizgirdos portretas. 1943 m.

Ryšys su prancūzų dailės tradicijomis ypač ryškus Petro Aleksandravičiaus sukurtuose reljefuose ir kroki – greitosiomis iš natūros sukurtuose, laisvuose piešiniuose. Dėmesys natūrai, žmogaus kūno grožiui, formų apibendrinimas, sustambinimas, be abejo, mums primena prancūzų skulptorių Emilio-Antoine’o Bourdelle’io, Aristide’o Maillolio kūrybą, Henri Matise’o grafiką. Petro Aleksandravičiaus darbuose juntama ir jo mokytojo Kauno meno mokykloje Juozo Zikaro plastikos, akademinės formos sampratos įtaka. Ypač įspūdingi 4-ojo dešimtmečio reljefai „Darbai“ (1937, gipsas), „Pajūryje“ (1938, gipsas, medis), 6-ajame dešimtmetyje sukurtas reljefas „Mergaitė su gėlėmis“ (1948, marmuras), 7–8-ojo dešimtmečių kalinėto vario reljefai („Poilsis“, 1966, 1973, „Jūrai ošiant“, 1971 ir kt.). Didelį poveikį Petro Aleksandravičiaus darbams, kūrinio monumentalumo sampratai turėjo 1937 m. išvyka į Paryžių ir dalyvavimas Paryžiaus tarptautinėje parodoje, 1963 m. kelionė kartu su Antanu Gudaičiu į Egiptą. Ekspozicijoje išsiskiria portretinė skulptūra, kurioje siekiama perteikti charakteringus portretuojamojo veido, mimikos bruožus. Dėmesį traukia lyrinių, susimąstymo nuotaikų kupini dailininkų Jono Kuzminskio (1941, gipsas), Viktoro Vizgirdos (1943, gipsas) portretai, apibendrintos realistinės traktuotės rašytojo Antano Vienuolio (1948, varis, galvanoplastika), poeto Teofilio Tilvyčio (1960, bronza), literato Vinco Mykolaičio-Putino (1979, bronza) portretai.

Petras Aleksandravičius. „Stovinti“. 1959 m.

Didelę ekspozicijos dalį sudaro Petro Aleksandravičiaus piešiniai pieštuku, tušu. Juose ryškus autoriaus požiūris į natūrą, kurios tiesiogines studijas atspindi jo formos samprata, piešimo dėstymo metodika. Parodos kataloge ypač įdomūs Elonos Lubytės ir Giedrės Jankevičiūtės publikuojamų pokalbių su kitos, tuomet jaunosios kartos skulptoriais fragmentai. Stanislovo Kuzmos, Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbanavičiaus, Rimanto Sakalausko prisiminimai atskleidžia Petro Aleksandravičiaus, kaip tolerantiško naujovėms dailės pedagogo, asmenybę. Išties žavi profesoriaus apibendrinta gamtos formų pagava, išraiškingi piešiniai viena linija. Parodoje rodomi ir paskutinių jo gyvenimo metų mažai kam matyti piešiniai flomasteriais. Tai spalvotos augalų studijos, kurios vertintinos kaip ankstesnių floristinių motyvų pieštuku tąsa.

Atskira Petro Aleksandravičiaus kūrybos dalis – akvarelės, pastelės. Akvarelėse dominuoja Krymo peizažai, nemažai pastelių įkvėpė lietuvių liaudies skulptūra. Šiuose kūriniuose matome jautrią šviesos gradaciją, sodrius spalvinius derinius. Tikrovės įspūdžių fiksavimas atsisakant nereikalingų detalių, emocinis natūros suvokimas ypač akivaizdus šalia Petro Aleksandravičiaus darbų eksponuojant lietuvių liaudies skulptūrėles iš šeimos archyvo.

Žemaitės paminklas Vilniuje (1970), Antano Vienuolio – Anykščiuose (1982), Jono Jablonskio – Marijampolėje (1992) – tai tik keli turbūt daugeliui žinomi Petro Aleksandravičiaus sukurti monumentaliosios skulptūros pavyzdžiai. Paroda „Pasaulis be tamsos“ ir jos katalogas pristato mums šio menininko įvairiapusę kūrybą.

Manau, kad edukaciniu požiūriu ji ypač aktuali akademiniam jaunimui ir dailės pedagogams. Puikaus katalogo kaina – tik 10 litų!