Tapyba ženklais

Klaudijus Petrulis. „Du užsnūdę“. 2005 m. L. Miklaševičiūtės nuotr.

Vieni tapo pirštais, bokso pirštinėmis, dūmais, o Klaudijus Petrulis – raidėmis, skaičiais ir ženklais. Dar niekur nerodyti paveikslai atpažįstami pagal autoriui būdingą koloritą ir faktūrą. Kiekvieną sykį žiūrint į juos matyti, kad būtent faktūra K. Petrulio darbuose ir yra pati svarbiausia. Joje lyg ir visa kūrinio esmė, kažkas reljefiškai užrašyta, sudėliota, o po to užtapyta, paslėpta. Tapybos kūrinys apima dar kelis kūrinius, dar kelis pasaulius, dažais išrašytus tekstus, užkoduotas skaičių kombinacijas. Galbūt taip dailininkas derina literatūrą, kurią jaunystėje bandė studijuoti, ir tapybą, kuri tapo pagrindine saviraiškos priemone. Galbūt tapyba padeda tekstus išlaisvinti ir užrašyti. Drobė tarsi popieriaus lapas tampa paviršiumi, plokštuma tekstams. Įdomu, ką galėtume perskaityti, jei rentgeno spinduliais peršviestume K. Petrulio drobes dengiantį dažų sluoksnį? Kokius pasakojimus, užšifruotas reikšmes mums atskleistų paveikslai, tarsi spalvingais viršeliais iliustruotos suslėgtos knygos iškabinti ant galerijos sienų.

Taigi lyg ir yra kūriniai, kalbantys dviem kalbomis: tekstu ir tapyba. Jos kaip niekur nieko susimaišo, tūno kartu, veikia viena kitą.

Ankstyvuosiuose K. Petrulio darbuose faktūra buvo ypač svarbi. Vėlesniuose ji nebeužima tiek daug vietos, įgauna lygias teises su ryškėjančiu koloritu. Dailininkas linksta į abstrakčią saviraišką. Formos abstrahuotos, tačiau sąlyginis formos, ornamento, žmogaus figūros traktavimas, horizonto linijos užuomina lieka, o parodoje eksponuojamuose kūriniuose (rūsyje) tampa ypač ryški, pavyzdžiui, darbuose „Klajoklis“, „Liaudies motyvai“, „Orchidėja“. Formų siluetai – griežti, aštrūs, kompozicijos tarsi sudėliotos iš geometrinių figūrų. Darbus nuo kietumo ir griežtumo gelbsti faktūra, ji viską sušvelnina, daro kompoziciją harmoningą. Priešingai nei Eglė Ridikaitė, pliką drobę paverčianti estetikos objektu, K. Petrulis drobės paviršių švaistūniškai užrašo storu dažų sluoksniu. Darbų koloritas aktyvus, ryškus, kontrastingas ypač pastarųjų penkerių metų darbuose. Galbūt tai supančio ryškiaspalvio pasaulio (televizija, reklama ir kt.) refleksija.

Žvelgiant paviršutiniškai, K. Petrulis temų motyvų neplėtoja, nesudarinėja ciklų, nesistengia savo darbais reikšti egzistencinių problemų. Tuo jo modernumas atitolęs nuo šiuolaikinio, jis kitoks: harmoningas, tvarkingas, estetiškas. Savo darbų dailininkas, kaip kažkada yra pats minėjęs, netgi neįvardina ir tai leidžia atlikti žmonai, draugams, pačiam žiūrovui. Juk pavadinimas, pasak autoriaus, paveikslo nepakeis, darbas nuo to nei pagerės, nei pablogės. Galbūt kažkam paveikslas taps aiškesnis, bet tai jau bus žodinių reikšmių primetinėjimas. Jam svarbi tik pati tapyba – minčių, žodinių ar skaitmeninių kodų užrašinėjimo būdas, kuris leidžia viską paslėpti po dažais.