Prisiminimai ir ženklai

Antano Obcarsko darbas

Nidoje baigėsi XII tarptautinis tapybos pleneras, skirtas Arūno Vaitkūno (1956–2005) atminimui ir ekspresionistų grupės „Brücke“ manifesto šimtmečiui paminėti.

Dešimt dienų dvidešimt menininkų iš Baltarusijos, Indijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos ir Vokietijos tapė Nidoje. Kuo šis pleneras skiriasi nuo kitų? Pirmiausia išskirtine gamta. Neringa – unikali vieta, erdvė, kurioje tvyro ramybė, kur, nepaisant gamtos stichijų, jautiesi saugus. Neapleidžia amžinybės pojūtis, persmelkia meditacinės nuotaikos, pribloškia tyla, grynas, gaivus oras, nuo kurio svaigsta galva. Vien smėlis, vanduo, vėjas – tai toji laukinė, civilizacijos nepaliesta gamta, kurios ieškojo ir kurią tik čia XX a. pradžioje rado vokiečių ekspresionistai. Antra vertus, šis rugsėjo pradžioje vykstantis renginys išsiskiria tarptautiniu pobūdžiu, čia nuolat kviečiamas gausus būrys užsienio menininkų. Ir tai neabejotinas nuolatinio plenero organizatoriaus, tapytojo Sauliaus Kruopio nuopelnas. Jis vadovaujasi nuostata, kad svarbiausia žmogaus gyvenime – ryšys su gamta, tarpusavio bendravimas, o ne rezultatas, todėl neretai matome įvairios stilistikos, skirtingo braižo dailininkų kūrybą. Dominuoja pliuralizmas, laisvė, jungianti draugijos dvasia, kurios leitmotyvu šįkart tapo citata iš 1906 m. „Brücke“ programos, manifesto: „Tikėdami pažanga, naująja menininkų ir meno mylėtojų karta, kviečiame visą jaunimą susitelkti ir ateities kūrėjų vardu išsikovoti gyvenimo ir teptuko laisvę, nepriklausyti nuo patogiai įsitaisiusių vyresniosios kartos atstovų. Prie mūsų gali prisijungti kiekvienas, kuris laisvai ir tiesiogiai vaizduoja tai, kas jį skatina kurti.“ Galbūt dėl to baigiamoji paroda „Agilos“ kultūros ir informacijos centre Nidoje atrodė gana chaotiška, nostalgiškai primenanti praėjusio šimtmečio pradžios parodas, kai darbai kabinami keliais aukštais, vienas šalia kito. Ši tradicija tarsi persikelia iš garsiojo Hermanno Blode’s viešbutėlio, kurį kadaise taip mėgo vokiečių menininkai. Ne veltui šių metų pleneras pavadintas „Nidos ekspresija: istorija ir dabartis“.

Tačiau profesiniai interesai, dedikacijų reikšmė formuoja kitą požiūrį. Viena vertus, pleneras įpareigoja tapyti iš natūros, „pasitikrinti“ apšvietimo niuansus. Antra vertus, įdomu, kaip šiandien suprantamas ir interpretuojamas ekspresionizmas. Daugelio plenero dalyvių kūryboje vyravo dekoratyvusis pradas, jį iš dalies lėmė būsimas kūrinių prieglobstis – Nidos viešbučių interjerai. Originalumu išsiskyrė Babitos Das iš Indijos, Aijos Zarinos iš Latvijos, Antoni Wróblewski iš Lenkijos, Karin Zimmermann, Karin Stängle iš Vokietijos darbai. Vieni menininkai savo kūryboje naudojo vien natūralias medžiagas, kiti linko į dekoratyvias abstrakcijas: natūralizmą, realizmą keitė primityvizmas, režisūriniai efektai, dėmesys faktūroms. Todėl didžiausiomis vertybėmis laikytina draugiška atmosfera, edukaciniai kūrybos pristatymo vakarai, galimybė derinti darbą ir komfortišką poilsį.

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbas

Daugiau tiesioginio ryšio su ekspresionizmu matyti kauniečių tapyboje. Išsiskyrė ties konkrečiu motyvu ir abstrakcijos balansuojančios faktūrinės Antano Obcarsko kompozicijos, ryškiaspalviai Eimučio Markūno paveikslai, dekoratyvūs Alvydo Bulakos darbai. Dėmesį patraukė vilniečio, mūsų tapybos klasiko Valentino Antanavičiaus asambliažai ir groteskiškas peizažas su dviem varnomis. Gal arčiausiai mano ekspresionizmo sampratos buvo Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyba. Tai tarsi nebylus dialogas su praeitimi: prisiminimai, kartu su vyru Arūnu lankytos vietos, atpažįstami motyvai ir sūnaus Tomo darbai: jautru, skaudu, neišvengiama. Šiame kontekste prasmingos pasirodė kelios Arūno Vaitkūno minčių nuotrupos: „Viskas yra tik procesas. Užbaigtas darbas = miręs darbas? Tiesiog darai tai, ką turi daryti (sakai tai, ką turi sakyti). Ir negali žinoti tiksliai, kada pabaiga (gal jos iš viso nėra), nes susiduri su tuo pačiu nežinomu dalyku, kurį gal tik šiek tiek jauti. (…) Mano tapybos vizija – gryna ekspresija. Ekspresija kiekviename taške, potėpy, linijoj, spalvoj – kaip tapybinę visumą jungiantis, mobilizuojantis elementas. (…) Svarbu yra tik būsena, kurioje būdamas ką nors darai (prisiminti būseną, kurioje būdamas padarei gerą tapybos darbą). Tai yra vienintelė vertybė, visa kita yra tik priemonės, o darbas – to išraiška...“ Joms savaip antrina keletas Aušros šį rudenį Nidoje rašytų pastabų: „1. R. Barthes „Teksto malonumai“ suponuoja analogiją „Tapybos malonumai“. Todėl tapyba suvokiama kaip neverčiamas tekstas. 2. Tapyba – tai drobė ir dažų maišalynė ant jos, iliuzija sąmonei apgauti. (Analogija: pasaulis – tai įvykių samplaika laike sąmonei apgauti.) Todėl tapyba yra realybės pervertimas į tapybos tekstą, o tapytojas – šios realybės atlikėjas, interpretatorius, peržengiantis kasdienybės užsklandą. 3. Tapyba iš natūros yra tapytojo atlikėjo ir gamtos fenomenų būsenų suvienijimas. Galima tapyti žiūrint į kompiuterio ekraną.“