Kinas

Naujojo Rusijos kino dienos

„Skalvijos“ kino centre – rusų filmai

iliustracija
„Nandzingo peizažas“

Spalio 7–13 d. „Skalvijos“ kino centras ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga rengia Naujojo Rusijos kino dienas. Bus parodyti aštuoni filmai. Vieni jų pelnė įvairių tarptautinių kino festivalių dėmesį ir apdovanojimus, kiti sukėlė audringas žiūrovų diskusijas, trečius dar tik numatoma rodyti kino ekranuose. Dienų svečiai bus specialiai savo filmų pristatyti atvykę žymūs Rusijos kino kūrėjai – NVS ir Baltijos šalių kinematografininkų sąjungų konfederacijos pirmininkas ir garsus scenaristas Rustamas Ibrahimbekovas, aktoriai Jelena Galibina („Kosmoso nuojauta“), Fiodoras Lavrovas („977“), scenaristas Andrejus Byčkovas („Nandzingo peizažas“), režisierė Marija Saakian („Švyturys“), prodiuseriai Antonas Melnikas („Švyturys“), Jevgenijus Uliuškinas („Ilgas atsisveikinimas“), Jurijus Obuchovas („Atitolimas“).

„Kosmoso nuojauta“ („Kosmos kak predčuvstvije“, 2005, 90 min.)

Režisierius Aleksejus Učitelis. Vaidina Jevgenijus Mironovas, Jevgenijus Cyganovas, Irina Pegova, Jelena Liadova.

Pagrindinis Tarptautinio Maskvos kino festivalio (2005) prizas „Šventasis Georgijus“.

…1957-ieji. Pirmasis dirbtinis Žemės palydovas siunčia garsius signalus. Rusijos šiaurės uoste tuos signalus susižavėję seka restorano virėjas Koniokas ir jo draugė padavėja Lara. Jų meilės romaną sudrumsčia paslaptingas nepažįstamasis Germanas. Jis žino, kad iš šitos šalies negalima pabėgti. Iš jos galima tik išskristi arba išplaukti. Koniokas ir Germanas susipažįsta bokso ringe. Taip prasideda keisti naivaus provincialo ir ciniško ateivio iš didelio miesto santykiai. Užsienio laivai atveža į miestą nepažįstamus garsus, skonius ir kvapus. Tarybiniam žmogui baisu pagalvoti, kad kažkur yra kitoks gyvenimas ir kitokia laisvė. Germanas atskleidžia Koniokui kitą pasaulį – jis pilnas užsienio „balsų“, sunkių treniruočių, valstybinių užduočių. Kam rengiasi Germanas? Kodėl jis mokosi anglų kalbos? Kodėl plaukioja lediniame vandenyje? Kiekvienas filmo personažas žino, kad jo laukia visiškai nepanašus į dabartinį gyvenimas. Vieną į tikslą nuneš juodos abejingos bangos, kitą – jaukus Maskvos traukinio vagonas. Vienas sutiks tuštumą ir tylą, kitas – Jurijų Gagariną.

Režisierius Aleksejus Učitelis („Jo žmonos dienoraštis“) pasakoja: „Kurdamas „Kosmoso nuojautą“ pirmąkart dirbau su scenaristu Aleksandru Mindadze. Mane nustebino nauja ir originali dramaturgija – tai, kaip scenarijuje susipynė mistikos, trilerio, detektyvo, melodramos elementai… Tai buvo savotiškas iššūkis, profesinis eksperimentas – perkelti subtilią, keistą, trapią scenarijaus materiją į ekrano realybę. Šio filmo kūrimas – ilgas kelias, tiksliau – tramplinas, kuris išmetė mane į kitus atmosferos sluoksnius, leido daug ką suvokti ir apmąstyti.“

7 d. 17 val. (atidarymas), 13 d. 19.30

„Pirmieji Mėnulyje“ („Pervyje na Lune“, 2005, 75 min.)

Režisierius Aleksejus Fedorčenka. Vaidina Borisas Vlasovas, Viktorija Iljinskaja, Anatolijus Otradnovas, Aleksejus Slavninas, Andrejus Osipovas.

„Kinotauro“ festivalio (2005) prizas už geriausią debiutą ir kino kritikų prizas. Venecijos kino festivalio (2005) prizas geriausiam dokumentiniam filmui.

Filmas-mistifikacija, teigiantis, kad rusams dar 1938 m. pavyko paleisti kosminį laivą.

…Ketvirtojo dešimtmečio viduryje inžinierius Suprunas sukuria kosminės raketos projektą. Projektas iškart įslaptinamas. Prasideda intensyvus darbas, parengiamas pirmasis keturių žmonių ekipažas. Po savaitės Čilės kalnuose nukrenta meteoritas...

„Pirmieji Mėnulyje“ – tai inscenizuotas dokumentinis tyrimas. Ne vieną dokumentinį filmą Jekaterinburge sukūręs režisierius Aleksejus Fedorčenka neslepia, kad „Pirmieji Mėnulyje“ yra vaidybinis ir kad kino kronika sudaro ne daugiau kaip penkis procentus filmo (tačiau jo kūrybinis metodas sutrikdė net Venecijos kino festivalio žiūrovus bei žiuri). Kartu filmą „Pirmieji Mėnulyje“ galima laikyti begalinių televizijos filmų apie praeities „mįsles“ parodija. Fedorčenka meistriškai imituoja ne tik slaptų NKVD juostų, bet ir 4-ojo dešimtmečio kronikos stilių, puikiai perteikia to meto entuziazmą, troškimą atlikti žygdarbius ir siekti rekordų. Į irealią istoriją jis įpina daug autentiškų kasdienybės detalių bei realių faktų, taip sustiprindamas jos autentiškumo pojūtį. Filmas verčia susimąstyti apie metodus, kuriais sovietiniai kino dokumentininkai konstravo naują realybę, turėjusią nedaug bendra su šalies dabartimi, jis provokuoja mąstyti apie bet kokio reginio kūrimo būdus ir ta tikrove patikėjusių žmonių tragediją.

8 d. 21.15, 11 d. 19 val.

„Nandzingo peizažas“ („Nankinskij peizaž“, 2006, 101 min.)

Režisierius Valerijus Rubinčikas. Vaidina Konstantinas Lavronenka, Darja Moroz, Jegoras Barinovas.

Filmo herojus Aleksandras dirbo Kinijoje. Grįžęs į Rusiją jis nenoriai prisimena įvykius, kurių dalyviu ir liudininku buvo, bei savo gražų ir liūdną meilės romaną su kine. Aleksandras bando pats sau atsakyti į klausimą, kada jis buvo savimi, o kada ieškojo kompromisų su sąžine. Maskvoje Aleksandras pradeda merginti kirpėją Nadią. Aleksandras cituoja Osipo Mandelštamo eiles ir pasakoja egzotiškas istorijas stalininės Maskvos aludėje. Jis net neįtaria, kad vienas iš klausytojų – neaiškios kriminalinės praeities plikis – taps konkurentu, kovojančiu dėl Nadios širdies. Juostoje brėžiamos paralelės tarp dviejų didžiųjų valstybių – Rusijos ir Kinijos, o jungtimi tampa į Maskvą gabenama milžiniška Budos, iškėlusio pirštą į dangų, statula.

Valerijus Rubinčikas („Sonetų vainikas“, „Nemeilė“) subtiliai jaučia baimės prigimtį ir išmano meilės santykių psichologiją. Jo režisūros maniera gana tradicinė, filmuose dažni sapnų motyvai, nuo pat pirmųjų žingsnių kine režisierius daug dėmesio skiria peizažui ir pasakojimo lyrizmui. „Nandzingo peizažas“ – taip pat filmas-sapnas, kupinas fatalizmo ir nevilties. Pats režisierius juostą vadina alegoriška melodrama. Filmas primena rafinuotą dekadentišką praėjusio amžiaus pradžios stilių ir atrodo it sudėtas iš pageltusių fotografijų. Valerijus Rubinčikas: „Tai – savotiškas kinematografinis etiudas apie laiką ir meilę, apie gyvenimą ir visuomenę. Filme susikerta daug temų, jo struktūra kaip eilėraščio, vedančio į prasmių glūdumą, kaip sapnų, kuriuose stengiamės rasti to, kas vyksta dabar, priežastis ir padarinius, grandinė. Gal tai tik mūsų pagrindinio herojaus fantazija ir jis viską sugalvojo važiuodamas traukiniu. Veiksmas nukelia į 5-ojo dešimtmečio pabaigą ir 6-ojo dešimtmečio pradžią. Todėl filme girdėti tos šalies, tos epochos, kurią jau seniai išgyvenome, atgarsiai. Beje, ar tikrai išgyvenome, ar vis dar joje esame?“

8, 12 d. 17 val.

„Švyturys“ („Majak“, 2005, 98 min.)

iliustracija
„977“

Režisierė Marija Saakian. Vaidina Sofiko Čiaureli, Ana Kapaleva, Soso Sarkisianas, Olga Jakovleva, Michailas Bagdasarovas.

Filmo herojė Lena gimė ir užaugo mažame Kaukazo miestelyje. Paskui ji iškeliavo į Maskvą ieškoti laimės. Po ketverių metų Lenai tenka grįžti, nes ten, kur gyvena jos seneliai, prasidėjo karas, naktimis sprogsta bombos, žudomi žmonės. Lena tikisi išsivežti artimuosius, tačiau atsiduria spąstuose. Senelė nenori palikti namų, darbo muzikos mokykloje, mokinių, bet ir traukiniai nebevažiuoja, ryšys su išoriniu pasauliu nutrūkęs. Stotyje būriuojasi pabėgėliai, likusieji mėgina toliau gyventi, nepaisydami apšaudymų, gaisrų ir gaudžiančios karinės technikos. Filmo herojė lieka gyventi keistame, sugriautame ir fantastiškame pasaulyje. Jai teks atrasti taiką karo viduryje, suvokti, kad pabėgti – dar nereiškia išsigelbėti ir išgelbėti kitus.

„Švyturyje“ girdėti ir autobiografiniai motyvai – Marija Saakian prieš kelerius metus iš Jerevano atvyko studijuoti į Maskvą, pagrindinė filmo tema – karo pabėgėliai – jai gerai pažįstama, nes dar būdama paauglė ji buvo atsidūrusi karinio konflikto apimtose vietovėse. Debiutiniame filme, kuris priskirtinas poetinio kino tradicijai, režisierei pavyko suderinti ornamentuotą vaizdų grožį ir karo temą.

8 d. 19.15, 10 d. 17 val.

„Atitolimas“ („Udalionnyj dostup“, 2004, 85 min.)

Režisierė Svetlana Proskurina. Vaidina Dana Agiševa, Jelena Rufanova („Molochas“), Vladimiras Iljinas, Aleksandras Plaksinas, Fiodoras Lavrovas.

…Kažkada seniai upėje apsivertė valtis. Tėvas išgelbėjo sūnų, o motina su dukra nuskendo. Berniukas užaugo, tačiau jo vaikiškas skausmas nepraeina. Skambindamas sekso telefonu Sergejus susipažįsta su Ženia. Prasideda jų telefoninis romanas. Herojai vengia susitikti, nes bijo nusivilti.

Filmu „Atitolimas“ Svetlana Proskurina po dešimties metų pertraukos grįžo į vaidybinį kiną. Originalus filmo pavadinimas „Nuotolinė prieiga“ paimtas iš kompiuterijos kalbos, tik jį vertėtų suprasti ir perkeltine, ir tiesiogine prasme.

„Atitolimas“ atspindi atšiaurią šių dienų tikrovę, „naujųjų rusų“ buitį, nors pagrindiniai filmo personažai – dar klasikinei rusų literatūrai gerai žinomi „nereikalingi žmonės“. Filmas išsiskiria tuo, kad šių dienų gyvenimas perteikiamas pasitelkiant 7–8-ojo dešimtmečio intelektualiojo filosofinio kino stilių. Būtent iš ten atkeliavę egzistenciniai motyvai, susvetimėjimas, Jeano-Luco Godard’o kiną primenantis kapotas montažas bei triukšmų ir žodžių nuotrupų perpildyta fonograma (subtilus garso režisieriaus Vladimiro Persovo darbas). Estetinė distancija filme tik dar labiau paryškina žmonių, gyvenančių globalizacijos laikais, nekomunikabilumą.

9 d. 19 val., 11 d. 17 val.

„Grafiti“ („Graffiti“, 2006, 116 min.)

Režisierius Igoris Apasianas. Vaidina: Andrejus Novikovas, Viktoras Perevalovas, Sergejus Potapovas, Larisa Guzejeva.

Dailės mokyklos studentas Andrejus gyvena taip, kaip dauguma jo bendraamžių. Laisvalaikiu jis piešia grafitus Maskvos metro požemiuose, tačiau pamiršta, kad gatvėje savi įstatymai. Ir štai – pamušta akis, išnarinta koja, prarasta galimybė su bendrakursiais važiuoti į Italiją. Vietoj Venecijos prasižengėlis išsiunčiamas į provinciją piešti etiudų. Čia jis vėl įsipainioja į avantiūrą – vietinis autoritetas užsako Andrejui nupiešti jį ir kitus kaimo elito atstovus ant klubo sienos.

Televizijos serialais išgarsėjęs Igoris Apasianas („Maroseika, 12“, „Kobra“, „Jūrų vilkas“, „Pienių vynas“) šiuo filmu grįžo į kiną. Režisierius sako, kad norėjo nufilmuoti „graffiti žanro“ filmą, primenantį keverzonę, eskizą, primityvų liaudies meną, randamą atliekant archeologinius kasinėjimus. „Grafiti“ – išties liaudiškai plataus potėpio filmas su Rusijos užkampio vaizdais ir komiksų herojus primenančiais tipažais.

10 d. 19.15, 12 d. 21 val.

„977“ (2006, 87 min.)

Režisierius Nikolajus Chomerikis. Vaidina Fiodoras Lavrovas, Klaudija Koršunova, Jekaterina Golubeva („Trys dienos“, „Koridorius“, „Mūsų nedaug“), Andrejus Kazakovas, Sergejus Cepovas, Pavelas Liubimcevas, Leos Carax.

977 – tai ypatingas skaičius, bandymas matematiškai patikrinti harmoniją, rasti žmogaus jausmų ir dvasios sferos dėsningumus. Filmo herojams – savanoriams eksperimento dalyviams – tenka patirti ne tik mokslinius tyrimus, bet ir visai buitiškus draugystės, meilės, pavydo išbandymus bei „stipriausią afektą“ – smalsumą. Rezultatas nenuspėjamas, nes mokslinė patirtis tampa gyvenimo patyrimu.

„977“ – vienintelis rusų filmas, šiemet atrinktas į oficialiąją Kanų programą. Filmo stilius ir kasdienio absurdo vaizdavimas primena Vladimiro Sorokino ir Kiros Muratovos kūrybą.

Šis filmas – Nikolajaus Chomerikio debiutas. Pasirinkęs pragmatišką buhalterio specialybę, Chomerikis, kaip pridera pradedančiajam „japiui“, studijavo ir gyveno užsienyje. Amsterdame jis ėmė lankytis videotekoje ir žiūrėti kino klasikos šedevrus. Tai jį ir atvedė į kiną.

7 d. 19.30, 9 d. 21 val.

„Ilgas atsisveikinimas“ („Dolgoje proščanije“, 2004, 106 min.)

Režisierius Sergejus Ursuliakas. Vaidina Andrejus Ščenikovas, Polina Agurejeva, Borisas Kamorzinas, Tatjana Lebedkova, Konstantinas Žoldinas.

Gatčinos kino festivalio (2005) pagrindinis prizas „Už ištikimybę originalui“.

Teatro aktorė Lialia vaidina pagrindinius vaidmenis pagal dramaturgo Smoliakovo pjeses sukurtuose spektakliuose. Lialia – jo meilužė, nors nuoširdžiai myli savo vyrą Grišą – talentingą literatą, bet visišką nevykėlį. Ateis laikas, kai vienam iš šio meilės trikampio teks pasiryžti ir sutraukyti užburtą melo ratą…

„Ilgas atsisveikinimas“ atspindi tam tikrą šių dienų rusų kino tendenciją – grįžti prie praeities ir praeities kino. Šis filmas sukurtas pagal itin populiaraus 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių rašytojo Jurijaus Trifonovo to paties pavadinimo apysaką. Ekranizuoti tokią knygą – nelengvas uždavinys, nes tekstuose, perteikiančiuose daug informacijos apie „brandaus socializmo“ laikotarpį, dažnai prabylama Ezopo kalba, tad skaitytojas turi gerai išmanyti kontekstą. Tačiau Sergejui Ursuliakui („Rusiškas regtaimas“, „Vasarotojai“) filmo siužetas ne taip jau ir svarbus. Meilės trikampis jam yra tik pretekstas perteikti išnykusios epochos aromatą. Jis juvelyriškai atkuria 6-ojo dešimtmečio buitį – puodelius, šaukštelius, virdulius, parduotuvių iškabas. Kartu jis, regis, rekonstruoja ir to meto žmonių mąstymo būdą. Filmas stilizuotas pagal nespalvotą 6-ojo dešimtmečio kiną, kupinas meilės personažams ir prisiminimų sukelto šviesaus liūdesio.

12 d. 19 val., 13 d. 17 val. (uždarymas)

Pagal „Skalvijos“ inf. parengė Kora Ročkienė