Kinas

Neskęskite banalybėse

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
„Parduotuvė aikštėje“

Trečiadienio vakarą – dar vienas susitikimas su senuoju čekų kinu per LTV (4 d. 23.10). Šįkart bus parodytas pirmasis „Oskaru“ apdovanotas čekų filmas „Parduotuvė aikštėje“. Filmas sukurtas 1965-aisiais. Tais pačiais metais ekranus išvydo Marco Bellochio „Kumščiai kišenėse“, Akiros Kurosawos „Raudonbarzdis“, Luchino Visconti „Blyškiosios Grįžulo ratų žvaigždės“, Romano Polanskio „Pasišlykštėjimas“, Federico Fellini „Džuljeta ir dvasios“… Tačiau tai pirmiausia buvo ypatingi čekų kinui metai, nes tada pasirodė ne tik „Parduotuvė aikštėje“, bet ir Milošo Formano „Blondinės meilė“ (jau netrukus per LTV), Ivano Passerio „Intymus apšvietimas“, novelių filmas „Perlai dugne“ ir dar keli šedevrai, kurie ir įtvirtino čekų kino stebuklo šlovę. Ar tie metai pasauliniam kinui buvo kažkuo ypatingi? Manau, ne. Tiesiog kinas tada buvo kitoks, jį kūrė ir žiūrėjo kitokie žmonės. Paprastai tariant, tada kinas dar buvo menas. Dabar jis yra menas tik išskirtiniais atvejais.

Ilgai neniurzgėjęs, grįšiu prie „Parduotuvės aikštėje“. Pagal Ladislavo Grosmano to paties pavadinimo romaną sukurtas Jano Kadaro ir Elmaro Kloso filmas nukelia į 1942-uosius. Slovakijoje savanoriškai pradedami nuosekliai įgyvendinti antisemitiniai Niurnbergo įstatymai: iš pradžių arijams perduodamas žydų turtas, amatai ir parduotuvės, paskui žydų laukia deportacija į lagerius ir sunaikinimas. Filme rodoma, kaip vieno slovakų miestelio dailidė Tonas (Zdenekas Liška), žmonos stumiamas, prieš savo valią tampa milžiniškų žudynių dalyviu. Jis sutinka perimti senai žydei priklausančią galanterijos parduotuvę. Tonas nėra nei godus, nei blogas. Lengvai sutikęs su svainio pasiūlymu, kitą rytą jis jaučiasi kvailai. Tas jausmas dar labiau sustiprėja, kai aplankęs parduotuvę Tonas įsitikina, kad ji jau seniai nepelninga. Tačiau senoji apykurtė ir apyaklė parduotuvės savininkė Rozalija (garsi Varšuvos jidiš teatro aktorė Ida Kaminska kine vaidino nuo 1911 m.) visiškai nesiorentuoja situacijoje. Ji laiko Toną savo pagalbininku. Tarp jų net užsimezga savotiška draugystė, kuri baigsis tragiškai, kai Tonas norės senutę paslėpti ir taip apsaugoti nuo deportacijos.

„Parduotuvė aikštėje“ – vienas įtaigiausių antifašistinių filmų ir kaltinimų vadinamajam eiliniam žmogui, koks ir yra po žmonos padu gana jaukiai įsitaisęs Tonas. Filmas jam ir į jį panašiems pateikia moralinę sąskaitą, nes už oportunizmą, egoizmą, menkumą reikia mokėti. Filmas įtaigus tuo, kaip nuosekliai keičiasi pasakojimo tonas – nuo komedijos iki tragiško grotesko, nuo grotesko iki beveik antikinio skambesio tragiškos dramos. Kontrapunkto principas sukelia žiūrovui jausmus, bet kartu ir padeda pasmerkti bendradarbiavimą su blogiu. Lengva pasmerkti sąmoningą niekšą, bet juk taip pat lengva ir išteisinti akistatoje su blogiu atsidūrusio ir priversto rinktis žmogaus silpnybę. „Parduotuvės aikštėje“ kūrėjai aiškiai rodo, kad pasyvieji ir padorieji sudaro prievartos sistemos daugumą, jų pasyvumas ir leidžia klestėti blogiui. Kartais dauguma atsibunda, bet dažniausiai jau būna per vėlu. Tai pabrėžia ir finalinė scena, kai Tonas ir ponia Rozalija susikibę rankomis vaikštinėja rojaus soduose.

Daugiau šedevrų šią savaitę nesitikėkite, bet tikro kino malonumų vis dėlto nepristigs. Juos žada 1998 m. sukurtas mano didžiai mėgstamo Briano De Palmos filmas „Gyvatės akys“ (TV3, spalio 1 d. 21.30). Jei atvirai, man visai nesvarbus filmo siužetas – jis gana sąlygiškas: korumpuotas policininkas (Nicolas Cage) ieško žudiko ir išdaviko. Svarbiau, kaip visa tai parodyta, nes visas filmas – nepakartojamas De Palmos, kaip stiliaus meistro, „pasirodymas“: veiksmas apribotas vieta (didžiulė sporto halė), laiku ir gamtos stichijos (prie simboliško Atlantik Sičio artėja toks pat simboliškas uraganas). De Palmai prilygsta virtuozas operatorius Stephenas H. Burumas: pirmasis filmo epizodas ar pasikėsinimo į prezidentą scena ilgam išlieka atmintyje.

Tokio pat žiūrėjimo malonumo, žinoma, suteiks ir trečioji Honkongo „Dviguba rokiruotė“ (LTV, 30 d. 23.15). Beje, netrukus Romoje prasidėsiančiame naujame tarptautiniame kino festivalyje bus parodytas amerikietiškas filmo perdirbinys. Jį sukūrė Martinas Scorsese, o pagrindinius personažus suvaidino Leonardo DiCaprio ir Mattas Damonas.

Atkreipsiu Jūsų dėmesį į Siddiqo Barmako „Osamą“ (LNK, 5 d. 22.40) – pirmąjį po talibų valdymo pradžios Afganistane sukurtą vaidybinį filmą, apdovanotą 2003 m. Kanų festivalyje. Tai vienas iš filmų, kuriuos išsilavinusiam ir kultūringam žmogui reikia pažiūrėti: pasakojimas apie mergaitę ir jos motiną, kurios dalyvauja demonstracijoje už moterų teises, o vėliau atsiduria kalėjime (motina slapta dirba ligoninėje). Talibai draudžia mergaitėms mokytis, todėl jaunoji herojė vaikšto į mokyklą persirengusi berniuku.

Kitas filmas – Rusijoje ir Lietuvoje lankomumo rekordus sumušęs „Bumeris“ (TV3, 30 d. 21.20). Šį 2003 m. sukurtą Piotro Buslovo (beje, vieno geriausių šiuolaikinių rusų režisierių Vadimo Abdrašitovo mokinys) filmą rekomenduoju pasižiūrėti ne tik todėl, kad tai profesionalus ir tam tikra prasme etapinis jaunojo rusų kino kūrinys, juolab kad Buslovas nuosekliai ir gana meistriškai perkėlė į rusišką dirvą ir naujuosius laikus Holivudo gangsterių dramos konvenciją. Man „Bumeris“ (kas nežino, taip slengu įvardijama visų banditų svajonė – „BMW“ markės automobilis) atskleidžia ir pokomunistinės kartos savijautą, ir tam tikrą ideologiją, kuriai tiktų banditų „brigados ideologijos“ apibūdinimas. Tai filmas apie banditus, kuriems nereikia atgailos, apie pasaulį, kuriame iškrypimai tapo norma, apie banditų kultūrą, kuri yra pats tiksliausias masinės žiniasklaidos ir popso atspindys.

BTV (2 d. 20.50) parodys dar vieną savaip pamokomą filmą. Tai – Micko Daviso „Modiljanis“ (2004). Vargšui genialiam dailininkui ir moterų numylėtiniui Amedeo Modigliani kine nesiseka. Kažkodėl visi kinematografininkai jį nori rodyti tik girtuoklį, moterų širdžių ėdiką ir skriaudiką, silpnavalį, nepagydomą ligonį, žodžiu, taip, kaip menininkus ar bohemą įsivaizduoja eilinis miesčionis. Kino kūrėjai, matyt, yra įsitikinę, kad toks gyvenimas turi įdomiai atrodyti ekrane. Nieko panašaus. „Modiljanis“ dvelkia nuoboduliu ir sena komoda, o Andy Garcia, regis, kiekvieną ekrane praleistą minutę skęsta nebe pirmo šviežumo banalybėse. Tegu skęsta.

Jūsų – Jonas Ūbis