Dovana teatro archyvui

Žymaus choreografo Vytauto Grivicko našlė Aldona Grivickienė perdavė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvui saugoti ir naudoti pluoštą itin vertingų teatro istorijos dokumentų. Tai – daugelį metų kruopščiai saugotos nuotraukos iš V. Grivicko statytų spektaklių. Seniausieji jų – 1953 m. teatre pastatytas J. Juzeliūno baletas „Ant marių kranto“, A. Adamo „Žizel“, E. Griego „Peras Giuntas“ (1956 m.), J. Indros „Audronė“ (1957 m.). 

Tokius baletus kaip „Šiaurės sapnas“ (1960 m.) ar „Paryžiaus katedra“ (1962 m.) apskritai pamena tik baleto žinovai. Todėl ypač įdomu pamatyti jų scenografiją, kostiumus, šokėjus. Ekscentriškų dekoracijų, mažai žinomas baletas „Silvija“ (1961 m.) bei itin rafinuota E. Balsio „Eglė – žalčių karalienė“ (1962 m.) – šie spektakliai, regis, nešė į sceną naujus modernios scenografijos ir choreografijos vėjus. 

Nuotraukose matyti praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečių baleto žvaigždės: Genovaitė Sabaliauskaitė ir Henrikas Banys, Tamara Sventickaitė ir Henrikas Kunavičius, charakteriniai šokėjai Petras Baravykas, Aliodija Ruzgaitė ir kiti.

Paskutinieji V. Grivicko spektakliai – J. Bašinsko „Užkeiktieji vienuoliai“ bei J. Strausso „Žydrasis Dunojus“. Juose vaidmenis kūrė jau kitos kartos baleto didieji: Leokadija Aškelovičiūtė, Jonas Katakinas, Svetlana Masaniova, Vytautas Kudžma. 

V. Grivickas – vienas iš nedaugelio lietuvių baleto teoretikų, 1967 m. apgynęs menotyros kandidato disertaciją Maskvos A. Lunačarskio teatro meno instituto Choreografijos katedroje. Jo disertacijos autoreferatas ir knyga „Baleto menas“ svariai papildys choreografinės lektūros lentyną teatro archyve. 

V. Grivicko kūrybos kelias – ilgas, įdomus ir sudėtingas. Archyvui atiteko ir neįkainojama 2005 m. išleista A. Grivickienės monografija „Vytautas Grivickas: baletmeisterio užrašai“, sudaryta iš jos vyro užrašų, dienoraščių, laiškų, atskleidžianti ne tik choreografo kūrybos siekius, bet ir laikmečio dvasią.

Kiekvienam, atsivertusiam šią puikią knygą, perduodu autorės įrašytus žodžius: „Vytautą, anų dienų teatrą ir tai, kas išlieka, prisiminti.“

 Dalia Sverdiolienė